Liūdesys

Tarkime, kad į mano kabinetą ateina pacientas, kuris pastarąsias tris savaites buvo prislėgtas. Prieš mėnesį jį paliko jo sužadėtinė dėl kito vyro, todėl jis nebemato prasmės toliau gyventi. Jo apetitas labai suprastėjo, jis nebemiega naktimis ir yra praradęs bet kokį susidomėjimą įprasta veikla. Ar aš turėčiau jam diagnozuoti klinikinę depresiją? Ar mano pacientas patiria tai, ką XIV amžiaus vienuolis Thomasas à Kempisas pavadino derama sielos širdgėla? Atsakymas yra kur kas sudėtingesnis, nei mano daugelis psichiatrinės diagnozės kritikų. Šie kritikai teigia, kad psichiatrija medikalizavo normalią liūdesio būseną, bet nesugebėjo atsižvelgti į socialinį ir emocinį kontekstą, kuriame ji apima žmones. Pavyzdžiui, darbo netekimas ar svarbių santykių pabaiga. Šis diagnozės trūkumas, kaip teigia kritikai, sukūrė netikrą didėjančią depresijos epidemiją. Neseniai išleistoje knygoje „The Loss of Sadness” Allanas V.Horwitzas ir Jerome’as C.Wakefieldas teigia, kad tūkstančius metų liūdesio simptomai, „turėję priežastį”, buvo skiriami nuo tų, kurie „neturėjo priežasties”. Tik pastarieji buvo suprantami kaip psichiniai sutrikimai. Pasirodžius moderniems diagnostikos kriterijams, pasak šių autorių, daktarams buvo liepiama nekreipti dėmesio į pacientų nusiskundimus ir žiūrėti tik į simptomus: prastas apetitas, nemiga, darbingumo praradimas, beviltiškumo jausmas ir t.t.

Dėstydamas savo mėgstamą kursą „Politika ir literatūra“ dažnai studentų paklausiu, kokius jausmus ir asociacijas jiems kelia 66-asis Williamo Shakespeare’o sonetas. Vienas iš labai inteligentiškų studentų JAV man atsakė, jog tai laiką pranokstantis kreipimasis į savo epochą. Didelė pagunda kyla šiuos žodžius pritaikyti visai sovietinei erai, nors puikiai suprantu, kad čia nėra jokių moralinių monopolijų – daug visuomenių ir istorijos laikotarpių prašyte prašosi šių Shakespeare’o eilučių. Tam tikrų asociacijų šios eilės gali kelti ir su nūdienos Lietuva – ypač pirmoji šio soneto strofa. Viename iš yrančią Sovietų Sąjungą sukrėtusių filmų, Tengizo Abuladzės „Atgailoje“, Lavrentijų Beriją stipriai primenantis, nors ir kažką panašaus į italų fašisto uniformą dėvintis niekšybės ir blogio gelmių genijus Varlamas Aravidzė aplanko dailininko šeimą (kurią vėliau pražudo) ir, atsidėkodamas jai už vaišes, dainuoja ištrauką iš Giuseppe’s Verdi arijos ir dar perskaito 66-ąjį Shakespeare’o sonetą. Šėtono įsikūnijimas, skaitantis Shakespeare’ą ir gedulingu veidu pranešantis pasauliui žinią apie sugedusią ir blogyje skendinčią epochą – tai kažkas, kas pranoksta paties Shakespeare’o ir jo amžininko bei bičiulio Christopherio Marlowe vaizduotės ribas. Jie abu įsivaizdavo, kad Šėtonas žemėje pasirodo užsimaskavęs Niccolò Machiavelli’o pavidalu – Shakespeare’o „Otelo“ personažas Jagas sąmoningai sumodeliuotas pagal Machiavelli’į.

Prieš dešimtmetį žmonių, kuriems gyvenimą apsunkindavo panikos priepuoliai, buvo daug mažiau negu šiandien. Nerimo sukeliamus sutrikimus, kai atrodo, kad tuoj pat numirsi, provokuoja įtemptas gyvenimo būdas. Sveikatos neprideda ir tamsūs rudens bei žiemos vakarai. O šiemet visiems nervus tampo kalbos apie grėsmingai artėjančią ekonominę krizę. Daugelis lietuvių keiksnoja lietingus rudenis ir žiemas tik todėl, kad kažką koneveiktų. Tačiau yra nemažai žmonių, kurie labai rimtai kenčia dėl saulės šviesos ir šilumos trūkumo. Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos vadovo pavaduotojas psichiatras Alvydas Navickas sako, kad žmonės, kurie jautriai reaguoja į gamtos svyravimus, rudenį ir žiemą jaučiasi prislėgti, mieguisti ir tingūs – juos apima letargija. Be to, apninka liūdnos mintys. Tokia būsena, kai dėl šviesos stygiaus sutrinka organizmo hormonų apykaita, vadinama žiemos liūdesiu arba depresija. Ji prasideda spalio–lapkričio mėnesį ir tęsiasi iki vasario. Pavasarį praeina, bet kitais metais niūros mintys ir vėl neduoda ramybės. A. Navickas, matydamas, kad daug žmonių žiemą jaučiasi liūdnesni, 1995 m. pirmasis Lietuvoje pradėjo taikyti šviesos terapiją. „Stažuodamasis Švedijoje susipažinau su psichiatru, kilusiu iš Indijos, kuris aktyviai taiko šviesos metodikas. Tada pats išbandžiau šviesos terapiją ir įsitikinau, kad specialios lempos labai pagerina gyvenimą, padeda jaustis darbingesniam, – sako gydytojas. – Dabar žmonės gali patys jas nusipirkti ir turėti namuose.

Kodėl kartais būna liūdna..? Nes kartais taip turi būti. Paliūdėti sveika – trumpas slogutis padeda dar kartą įvertinti visus smagius, jaukius, linksmus ir tiesiog gerus dalykus. Todėl kartais tiesiog reikia leisti liūdesiui šiek tiek pabūti šalia. Svarbu – ne per ilgai. Kaip ten bebūtų, liūdėti vis tiek nėra smagu. Tad ką daryti, kad liūdesys neužsibūtų? Pirmas dalykas, kurio imuosi pati – susitikimas su linksmiausia drauge. Turiu tokių keletą. Su jomis gera bet kokiu oru, visais metų laikais ir kankinant visų rūšių nuotaikai. Esu tikra, kad kiekvienas savo draugų ir pažįstamų būryje atrastų tokį žmogų, kuris turėtų eįtikėtinų gabumų išspardyti liūdesio debesis. Tad sujautę pirmuosius ženklus, kad apsilankęs liūdesys kėsinasi užtrukti, nedelskit ir skambinkit šiam žmogui. Padeda 9,5 iš 10 kartų. Visgi kokie šaunūs ir geranoriški draugai bebūtų, ne visuomet galime kėsintis į jų laiką. Tuomet tenka galvoti kitus būdus, kaip gelbėtis. Ir štai čia po ranka verta turėti kokį nors išbandytai veiksmingą filmą. Geriausiai tinka tokie, kurie matyti jau N kartų, bet vis dar priverčia jei ne kvatotis, tai bent nusišypsoti. Tad, viskas ko reikia – filmas, patogi vietelė, sultys/arbata/alutis (pagal skonį) ir sėdim, mėgaujamės… Filmui pasibaigus, būsite pamiršę, kodėl jį žiūrėjote, tačiau nuotaika tikrai bus pasitaisiusi. Dar vienas pagalbininkas – muzika ir šokis. Apskritai fizinis aktyvumas – vienas iš būdų kontroliuoti savo nuotaiką.

Ar kada nors bandėte pyktį palyginti su obuolio graužtuku? Taip, su ta nuograuža, kurią nesusimąstydami išmetate į šiukšliadėžę. Juk pyktis panašus į graužtuką, tačiau užuot jį išmetę iš galvos kaip bevertį nieką, nešiojamės jį, galvojame apie jį, liūdime. Socialinių mokslų daktarė, lektorė Egidija Laumenskaitė sako, kad liūdesys yra subtili pykčio forma, pasireiškianti tuomet, kai pykstame ant savęs, gailimės neišsipildžiusių troškimų, sugriuvusių iliuzijų. “Nesu nei psichologė, nei daktarė, todėl žmonių nepagydau, tik dalijuosi patirtimi, kurią įgijau dvasinio lavinimo institucijoje stažuotės Anglijoje metu prieš 16 metų. Tuomet supratau, kaip išvengti nerimo, kur slypi streso ir blogos būsenos priežastys, todėl dabar ir kitiems padedu įveikti liūdesį, neviltį ir pyktį”, – sako lektorė. – Žmonės linkę manyti, jog baimė, nerimas, jautrumas yra mūsų prigimtinės savybės, kurių įveikti beveik neįmanoma. Ar pritartumėte tokiam teiginiui? – Jokiu būdu. Mes tik norime patys tuo tikėti. Nerimas ir baimė kyla iš per didelio mūsų įpročio “įsigyventi” į situacijas ir nuolat apie jas mąstyti. Jei gaunate sunkią žinią, iš pradžių dar tvardotės, bandote sutvarkyti pradėtus darbus, tačiau vėliau “prisirišate” prie tos blogos žinios, nuolat apie tai galvodami, liūdėdami, nerimaudami. Visa tai daro didžiulį poveikį jūsų pasąmonei.

Pasibaigus vasarai ir atvėsus orams daugelį ima kankinti prasta nuotaika, sumažėjęs darbingumas ar apatija. Specialistai pataria nepasiduoti rudeniniam liūdesiui, kad jis neišaugtų į depresiją. – Ar rudenį padaugėja žmonių, besiskundžiančių prasta nuotaika, ar daugiau jų kreipiasi į psichologus? – Rudenį psichologai sulaukia didžiausios pacientų bangos. Žmonės skundžiasi problemomis šeimoje, neaiškiais skausmais ir kitomis problemomis, kitiems sunku atsigauti po patirtų nelaimių. Daugiau ateina vyresnio amžiaus žmonių. Su amžiumi daugėja priežasčių depresijai: miršta artimieji, prastėja sveikata. Tačiau negalima sakyti, kad tik rudenį žmones užklumpa prasta nuotaika ir depresija. Daugelis rudenį tarsi pradeda naują gyvenimo puslapį, todėl prisiruošia pasirūpinti savimi, skuba spręsti ilgai atidėliotas problemas. – Kodėl rudenį daugelį kamuoja prasta nuotaika? – Pirmiausia, galbūt žmonės tiesiog taip nusiteikia. Daugeliui ruduo asocijuojasi su darbų pradžia, įsipareigojimų našta, rutina. Kita vertus, pokyčiai gamtoje veikia ir žmogų. Rudenį trumpėja dienos, mažėja šviesos, gyvūnai ruošiasi žiemos miegui. Žmogaus organizmas reaguoja panašiai. – Kaip kovoti su prasta nuotaika, sumažėjusiu darbingumu? – Žmogus turi įsisąmoninti tai, kas vyksta. Galbūt liūdesys ir apatija yra įsikalbėti, galbūt mes patys sukuriame blogą nuotaiką. Daug kas priklauso nuo mūsų minčių. Gelbėjantis nuo prastos nuotaikos, reikia sugebėti atrasti ir gražių dalykų.

Kalbėsime, žinoma, ne apie rimtą depresiją, su kuria susidoroti gali tik profesionalūs psichologai. Kalbėsime apie tai, su kuo susiduriame vos ne kasdien – apatiją, liūdesį. Ir iš anksto susitarkime, kad nekalbėsime apie tokius revoliucingus kovos su depresija būdus, kaip buto remontas ar gyvenimo partnerio bei darbo pakeitimas. Verčiau aptarkime saugesnius, kaip sakoma, terapinius būdus. Pirmas būdas – brangus: atostogos. Šio būdo, kaip paties brangiausio, verta griebtis tik labai jau užsitęsus depresijai, kai kitos priemonės nepadeda. Iš principo tai, kur jūs praleisite atostogas, didelės reikšmės neturi. Svarbiausia – išvažiuoti kur nors toliau nuo visko, kas sukelia nuobodulį. Čia jau viskas priklauso nuo jūsų pomėgių. Kai kam geriausia priemonė depresijai įveikti – gulėti paplūdimyje spiginant saulei. Kai kam labiau prie širdies ekstremalus turizmas – nuo alpinizmo iki nardymo (tikrai nuo visko atsijungsite!). O kai kas galbūt gali atsipalaiduoti tik vaikštinėdamas Paryžiaus ar Londono gatvėmis. Vienu žodžiu – kiekvienam savo. Bet kuriuo atveju, pakeitus aplinką galima puikiai išsigydyti nuo liūdesio. Netinka: turinčioms finansinių problemų ir patologiškoms namisėdoms. Antras būdas – rizikingas: audringas romanas. Jeigu išvyka į užsienį kainuoja brangiai ir efektas ne šimtaprocentinis, tai audringas romanas – kaip aspirinas nuo peršalimo: visada prieinamas, veikia iškart ir užtikrintai, tiesa, pasekmės gali būti nenusakomos.

„Nėra gyvūno, niūresnio už žmogų”, – prieš du tūkstančius metų pastebėjo Seneka. Kas galėtų paneigti, kad „daugiau liūdesio” nereiškia ir „daugiau žmogaus”? Jausti liūdesį yra natūralu – tai viena pagrindinių žmogaus emocijų. Tačiau šiuo metu liūdesio pasaulyje yra pernelyg daug – JAV jau skelbiama depresijos epidemija… Galima sakyti, kad pasaulis išgyvena gedulą, ir telieka spėlioti, ką tokio brangaus jis prarado ar manosi praradęs. Jeigu laikytumės teorijos, kad liūdesys yra tamsioji džiaugsmo pusė, galėtume daryti prielaidą, jog liūdesio kiekis ir būdas priklauso nuo mūsų džiaugsmo kiekio ir būdo. Ar negali būti, kad džiaugsmo kiekio didinimas sukuria vis daugiau džiaugsmo antrapusystės – liūdesio? Akivaizdu, buitinis komfortas ir socialinės garantijos liūdesio ne tik nesunaikina, bet galbūt net pagausina. Galima net įtarti, kad vis didėjant komfortui, lengvėjant buičiai, plintant malonumų kultūrai, dėl kažin kokios priežasties, pagal tam tikrą dėsnį vis stiprėja slogi nuotaika ir depresija, kuria sunkiai, fiziniu darbu už būvį kovojantys žmonijos atstovai dažniausiai apskritai neserga. Amerikoje, kur puoselėjama linksmybių ideologija ir niekad nesustoja malonumų šalies įvaizdžio kūrimo mašina, kaip tik šioje šalyje žmones dažniausiai ištinka psichozės, čia daugiausia ligonių, kuriems diagnozuojama depresija. Oficialiais Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, pastaruoju metu psichiatro pagalbos reikia net 26 procentams JAV gyventojų, o Kinijoje – tik 4 procentams.

Leidykla „Naujasis lankas” išleido Vlado Vaitkevičiaus eilėraščių rinktinę „Šešėly krintančios žvaigždės”*. Žinomo poeto kūrybos sutelktinėje skaitytojui pateikiami geriausi eilėraščiai iš visų penkių rinkinių: „Medžiai prie namų” (1982), „Horizontas be širmos” (1991), „Aš toks esu” (1995), „Viltis visada vieniša” (1996) ir „Kasdien trumpėjantys eilėraščiai” (2000). Knygą iliustravo dailininkė Džiuljeta Raminta Čebatoraitė. Ko tikėtis skaitytojui, kuris pirmą kartą susitiks su V. Vaitkevičiaus poezija? Knygos redaktorius Alfas Pakėnas, pristatydamas V. Vaitkevičių kaip skaudžios raiškos poetą – tradicionalistą, rašo: autorius „…sunkiai gyveno, sunkiai kūrė, sunkiai ieškojo žodžio, eilutės, eilėraščio, vėliau sunkiai leido knygas (…). Ir visada poezija Vladui buvo tarsi liturgija, likimas – visas gyvenimas.” Pacituosiu paskutinį knygos eilėraštį „Išmokyk”: „Išmokyk džiaugtis liūdną mano širdį, / išmokyki akis ilgai grožėtis / ir leisk į tirštą rūką nusiirti, / kai vieniša, kai neturiu kur dėtis…” (p. 200). Šios eilutės taikliai nusako V. Vaitkevičiaus poezijos ištakas ir jos tekėjimo kryptis. Būtent taip ir reikėtų kalbėti: V. Vaitkevičiaus poezijoje sutinkame nežmoniškai, nepaguodžiamai, neapsakomai liūdną širdį; nors poetas ne kartą įvardija įvairias savo liūdesio priežastis, mano galva, pagrindinė priežastis yra vienintelė: šitas gyvenimas jam apskritai tarsi tremtis, kuri betgi tokia brangi…

Mokslininkų tyrinėjimai įrodė, jog nuotaiką galima pataisyti ne tik kvapų ar garsų terapija, bet ir pakeitus kai kuriuos savo mitybos įpročius. Nedideli dienos raciono pakeitimai gali išvaduoti jus iš šaltuoju metų laiku apimančio liūdesio depresijos ir praskaidrinti slogią nuotaiką. Niekam ne paslaptis, kad taisyklinga mityba yra sveikatos ir energijos pagrindas. Sveika gyvensena gali išgelbėti nuo vėžio, širdies bei kraujagyslių ligų, diabeto ir daugelio kitų negalavimų. Tačiau ilgą laiką niekas nesiryžo tvirtai atsakyti, ar maistas gali veikti mūsų nuotaiką, nervų sistemą. Dabar atsiranda vis daugiau įrodymų, kad tam tikri produktai veikia mūsų savijautą: jei tinkamai maitinamės, mažesnė tikimybė, kad mus apniks depresinė nuotaika, liūdesys. Viena iš didžiausių labdaringų psichikos sveikatos organizacijų „Maind” jau ne pirmus metus atlieka panašius tyrimus ir teigia, jog net mažiausi pakeitimai žmogaus valgiaraštyje gali gerokai paveikti jo psichinę sveikatą, o tinkamai parinkti produktai gana greitai pataisyti žmogaus nuotaiką. Taigi, jei tamsiomis dienomis ir ilgais rudens vakarais jums liūdna, padėti gali paprasčiausias maistas – skanūs ir naudingi patiekalai. Maistingosios medžiagos, esančios kai kuriuose produktuose, aprūpina mūsų smegenis elementais, galinčiais pakeisti nuotaiką. Ypač mums padeda hormonai endorfinai: serotoninas ir noradrenalinas. Ne veltui jie vadinami „laimės hormonais”.