Darius Pocevičius “Mandragora”
Vakar nebuvo iš tolimos neperregimos miglos atsklindančių tylių žodžių, nebuvo besišypsančio bučinio ant mano kaktos ir lūpas kutenančios kvepiančios plaukų sruogos. Nebuvo iki skausmo pažįstamų drėgnų tamsių akių, užpildančių savimi visą mano kambarėlį. Viso to vakar nebuvo. Pabudau aš pats. Delnu nubraukiau nuo jau pradingusio sapno ištįsusią seilę, prasitryniau traiškanotas akis… Iš karto supratau – kažkas ne taip. Pro langą į mane žiūrėjo ta pati jau aukštai pakilusi saulė, tas pats vėjas brūžino tų pačių medžių šakas, ant dar šiltų patalų susirangęs ilsėjosi toks pats mano šešėlis. Šalia lovos kaip visada gulėjo numestas pliušinis meškiukas seniai nutraukta viena ausimi, už jos – į kampą sukrauta metalinių kareivėlių rietuvė. Kitoje kambario pusėje manęs laukė dar neužbaigtas statyti mašinų garažas, kuriame trūksta dviejų detalių, atversta knyga su nuplėštu puslapio kampu. Mėtėsi man per klaidą padovanotos beakės lėlės galva, neprisuktas vilkelis, nugriuvusi kėdė, trys spalvotos sagos…