Andrius Jakučiūnas “Servijaus Galo užrašai”

Neapkenčiu žmogaus, vadinamo mano tėvu, to, kuris, anot senelės, būdamas septyniasdešimties metų išspaudė iš savo džiūstančių sėklidžių paskutinius vyriškumo lašus – ne, ne lašus, o skeveldras, mat vanduo jau buvo išgaravęs iš bergždžių jo talpų, todėl sėkla priminė aštriabriaunes molinio ąsočio šukes. Šis užtaisas – tebūnie tai teisybė – subiro į mano mamos įsčias šiltą vasaros vakarą, kai tas bjaurus pasalūnas patykojęs parvertė ją ant žemės ir nuplėšė drabužius, subiro, kad draskydamos jos lytį paruoštų man laikiną būstą. Atrodo, nieko svarbaus, tačiau ligšiol negaliu pamiršti šios istorijos- ypač gerai ją prisimenu, kai galvoju apie savo paskirtį. Ar galiu didžiuotis tuo, kad mintinai žinau visų imperatorių vardus? Bet juk juos išvardintų kiekvienas sutiktasis! Tada gal mane išperka sugebėjimas smėlyje išsiusioti savo vardą, juo labiau, kad dabar mano šlaplė daug didesnė nei tada, kai dar džiaugiausi šiuo menu? Ak, kokie niekai. O gal mano paskirtis – būti žmonėms vienatvės ženklu ir prišaukti nelaimes? Bet juk negali Dievas būti toks žiaurus ir negailestingas, kad skirtų mirtingiesiems tokias liūdnas paskirtis.

|

Miniatiūros – Be pavadinimo

Visą gyvenimą žiūrėjau į žmones iš aukšto. Iš aštunto aukšto. O dabar sėdžiu ir žiūriu, kaip arbatos granulės snūduriuodamos leidžiasi dugnan. Ir aš žinau, kad tarp mano draugų nėra turinčių apgamą viršugalvy. Dar žinau, kad jie skaito poeziją, surašytą storuose lapuose, o nuo jų kūnų šiurpsta vynas stikle. Ir būtinai taip pat žinau, kad būna gyvenime situacijų, kai šypsena nesutelpa jų žanduose. Per daug. Tvanku. Bet iš viso to neišeitų gera nuotrauka. O tau norėjosi parašyti apie to miesto asfaltą ir po juo išsiraizgiusias medžių šaknis kaip kraujagysles ant pailsusių tavo tėvo rankų. Apie to miesto vaizdą pro tavo langą, kur pats miesto vidurys paslaptingai tylus kaip keistuose italų filmuose ir tik juodos dulkės ant palangės primena kažkur arti važinėjančius tramvajus. Apie to miesto ramybę, kurioje tu vis dėlto parašei apie jį, nors kažkur, už sienos, skambėjo akustinė gitara, kurios aidas, atsimušęs į uždaro kiemo langus, aidėjo paranoja tavo ausyse. Ir tas apninkantis laikinumo jausmas.

|

Sapnas 10

Aš matau save veidrodyje. Aš esu vyras. šviesių plaukų, simpatiškas, stambaus sudėjimo, stiprus. Aš patenkintas savo išvaizda. Išėjus iš namų mane užpuola panelės – vienos prašo autografų, kitos baikščiai stebi, trečios atvirai kariasi ant kaklo. Neįmanoma pabėgti. žengiu žingsnį ir vėl turiu sustoti. Kantriai pasirašinėju – užrašų knygutėse, ant nuotraukų, ant drabužių. Taip pasiseka keliomis atsikratyti. Bet kelios lieka ir, eidamas toliau, tempiu jas, užsikabinusiais už šonų. O naujos panelės vis plūsta. Iš visų gatvių. Nebeištveriu, išsitraukiu ginklą ir imu jas šaudyti. Jos krinta. O aš visai abejingas.

|

Sapnas 2

Mano motina – karalienė. Sėdi dideliame minkštame soste. Nenusileidžia ant žemės laiptais. Priešais ją siena – visa vientisas ekranas. Po kojomis guli minkštas kilimėlis su šimtu televizijų kanalų numerių. Motina pabraukia koja per kilimėlį, ir ekrane pasirodo viena iš milijonų muilo operų. Aplink sostą – aukštos vazos, iki viršaus prikrautos saldumynų. Apačioje bėginėja tarnai. “Ar ko nors norėtumėte, ponia Eulalija?”. “Aš dabar ne Eulalija, aš dabar Alondra “. “Atsiprašau, ar ko nors norėtumėte, ponia Alondra?”.”O dabar aš jau nebe Alondra, jau dabar Marimar, va”-mosterėja ranka į ekraną, kuriame eina serialas -“matai, Marimar.

|

Jurgis Savickis “Ekspertizė”

Vienam vyriausio štabo generolui prireikė statyti naujas rūmas kareivių bibliotekai. Generolas buvo kultūrininkas. Be knygos jam buvo neįmanomas kareivis. Ne ginklais, bet knygomis turėjo nugalėti mūsų kareivis priešą. Tokiais pamatais turėjo būti pradėta kurti Lietuvos respublika. Jau kiek, nusistovėjusia respublikoje tvarka buvo suruoštos varžytynės. Jas laimėjo rangovas Juozas Strebeika. Generolas, dėl visa ko pasivadinęs varžytynėms vieną architektą, dabar labai džiaugėsi, kad laimėjo lietuvis, bet ne kuris kitatautis, nors ir gyvenąs Lietuvoje. Taip iki šiol visuomet būdavo, dėl to nelemto lietuvin apsileidimo ir neapdairumo bei dėl tosios organizacijos stokos savo namuose.

|

Jurgis Savickis “Dienos kančios”

Giedrus nedėldienio rytas. Saulutė patekėjo skaisti ir šviesi ir džiugina savo skaistumu ir gamtą, ir žmonių širdis. Visur tyla. Girios ir pievos lyg užžavėtos. Retkarčiais atskrenda iš tolo neaiškūs žmonių balsai arba šuo suloja, ir vėl viskas skendi tylumoje. Dar svirtis sucirpa arba varna karktelia ir tarsi nusigandusi nutraukia. Miškai nei krust. Taip ramu, taip šventa visur lyg pasakoje. Sodžius. Sena bažnyčia. Iš bažnyčios tarsi iš po žemės išsiveržia tylūs ir rimti vargonų garsai. Šventoriuje apie bažnyčią žmonių visai nėra. Už aptvėrimo matyti tik įvairiausių važių eilių eilės. Kartais pasijudina arklys ir suskamba jo pakinkalų skambalas.

|

Jurgis Savickis “Ponia Janina Sudocholskienė”

Janina Sudocholskienė turėjo gražias akis. Be to, ji turėjo gražų profilį. Ypač dėl profilio ji bus padariusi gražią partiją. Ji buvo 9-os klasės muito valdininko žmona. Pati buvo kilusi iš neturtingų, visai neturtingų kaimo aristokratų. Vyras buvo visai pamanomas žmogus, kad ir negalįs pasigirti savo kilimu. Vyro buvo graži pavardė: Sudocholskis. Tat itin pritiko jai. Prie akių ir profilio. Be gražių akių bei profilio, ponia Sudocholskienė buvo laibo liemens ir grakščių manierų ponia. Šiandien juodais tevilkinti drabužiais, kurie darė ją dar įdomesnę. Be kitokių ydų ir klaidų, kad ir nedažnai, bet vis dėlto jos daromų, ponia Sudocholskienė manė padariusi vieną, pačią didžiąją: ji ėmė ir liko našlė.

|

Jurgis Savickis “Goldbergo kabaretas”

Po ilgų svyravimų Jadvygai pagalios pavyko surasti darbo. Ten, kur kadaisiai buvo plytnyčia, senas Goldbergas ir jo sūnus, žėrintis sveikata ir skaistumu, su patinusiais skruostais ir drūtomis lūpomis, įsteigė kabaretą. Pats žodis ir pati įstaiga buvo svetimi tam miestui, kur gyveno Jadvyga. Goldbergai buvo pasiryžę suvesti vakarus su rytais, sermėgą su fraku. Na ir pagalios sutraukti vietos artistus, išsiskirsčiusius kas sau. Viskas iš anksto buvo numatyta, suplanuota, pasekant užsienio geriausius pavyzdžius. Visi liuosieji artistai buvo pakviesti, jų tarpe, žinoma, amūro valso kompozitorius, Jadvyga Lapinaitė, ta, kuriai kadaisiai buvo aukojamas valsas, – nepaprastai gražaus veidelio ir žydrių akių savininkė, ir kitais gabumais nepasižymėjusi.

Andrius Jakučiūnas “Medūza”

Kai šventojo Kristoforo mieste pasibaigia žiemos liūtys ir spįsteli saulė, kiek apdžiūvęs nuo gyvenamojo namo sienos ima byrėti tinkas ir po kelių dienų jau nė ženklo nelieka, kad čia jo būta. Tuo pačiu metu mieste įsisiautėja ir akinių nuo saulės pirkimo karštligė – visi, kas dar nebuvo jų įsitaisę ligi tol, tiek vaikai, tiek suaugusieji, susispiečia prie parduotuvių ir veikiai aplink nelieka nei vieno žmogaus neužtemdytom akim. Be to, šioje ir keliose gretimose gatvėse prapuola elektra, dėl to paukščiai ramiai sau tupi ten, kur anksčiau žūdavo, o ant laidų ties Atpirkėjo, to valkatos, langu, gyventojai padžiauna skalbinius. Tiesa, elektrą gana greitai įjungia, užtat niekas nebesiryžta nuimti skalbinių. Vaikai džiūgauja, svaidosi tinko nuobiromis, o jų tėveliai neša skundą namų valdybon. O jau kitą rytą kieme pasirodę plepūs statybininkai iškerta vijoklius po langu ir pakabina keltuvą.

|

Miniatiūros – Arbata su aviečių uogiene

“Žmogus būna laisvas tik kito žmogaus požiūriu. O kai jautiesi laisvas pats ir būni laimingas, tokia laisvė – pati maloniausia pasaulyje”. F.Sagan. Artėjančias sutemas tyliai merkė lietus. Debesų išrūgose maišėsi belapės medžių šakos. Paukščiai vaikščiojo žeme. Anapus gatvės pratisai pypdama sustojo šiukšlių mašina. Iš namo išslinko keletas gyventojų, apšvarinusių savo gyvenimą, ir dingo. Šiukšlės išvežtos. Beliko tik laukimas nuščiuvusioje gatvėje. Kartais drumsčiamas ilgesingų stotelės stovo gausmų ir visuomet vėjui pasiduodančių šiukšlių. Tiesa, visų jų neišveši. Laukimas kaip skundas. Sąvartynas. Kad tu niekas ir kad niekada. Nors tėvai, bičiuliai, draugai, pažįstami, matyti ir sutikti, užsuka tave į sūkurį, kad eilinį kartą suvoktum, jog tu vienas iš minios ir vienas minioje.