|

Senovėjė gydydavosi vynu

Tik nereikia mus įtikinėti, kad senovėje žmonės buvo nežiniukais. Atvirkščiai, senovėje žmonės buvo protingesni, o jei išmintingesni, tai ir daugiau rūpinosi savo sveikata, jėgomis, gyvenimo trukme, ištverme, darbingumu, energija ir netgi potencija, nes kuo daugiau vaikų, tuo tvirtesnė šeima, tuo ilgiau truks giminės tvermė ir būvis žemėje. Gilioje senovėje, kai mes visi buvome gamtatikiais, žyniai prieš ligas ir negalias siūlė augalų ištraukas, nuovirus ir sultis (dabar tą dalyką mes vadiname fitoterapija). Vėlesniais laikais atsirado ir kitokių ligų gydymo priemonių. Nereikia galvoti, kad Lietuvos aristokratija, – didikai ir bajorai buvo nemokšomis, netikėliais ir tamsuoliais, kaip kaimynai maskoliai. Atvirkščiai, Lietuvos didikai ir bajorai mokėsi, studijavo ir Lietuvos, ir Europos universitetuose, žinojo daug kalbų, kuriomis ir kalbėjo, ir rašė. Kas be ko, įsigydavo bei įrengdavo savo pilyse, rūmuose, dvaruose didžiules bibliotekas, tarp kurių būdavo ir daug knygų medicinos reikalais. Dažno aristokrato bibliotekoje buvo persų gydytojo Avicenos žinynas „Medicinos kanonas“, iš kurio iki naujausiųjų laikų buvo mokoma Europos universitetuose. Priėmus žydų krikščionybę, kiekvieno šviesaus žmogaus bibliotekoje arba knygų lentynoje privalėjo būti šventosios Hildegardos fon Bingen CAUSAE ET CURAE ir panašių viduramžių spaudinių. O savo sveikatą patikinėdavo eskulapams iš Vakarų ir iš Rytų, kurie sėmėsi žinių iš Babilono, senovės Egipto, Kinijos, Tibeto, Indijos (Ajurvedos), senovės Graikijos ir Romos medicinos.

Silkių ir strimėlių sudymas
|

Silkių ir strimėlių sudymas

Kuršiškas silkių sūdymo būdas. Kuršių zalclakei (virtam sūrymui) 1 litrą vandens užvirinti, suberti 5 pilnus su kaupu šaukštus druskos, 3 nubrauktus šaukštelius cukraus, 1 pilną su kaupu šaukštelį garstyčių miltelių, šaukštą garstyčių sėklų, įmesti 5 laurų lapus, 10 kvapiųjų pipirų, 5 gvazdikėlius ir pavirti 7 minutes. Sūrymą atvėsinti. Imti 1 kg silkių. Jei silkės užšaldytos, jas atlaidinti. Silkių neskusti, tik nuplauti, būtinai išlupti žiaunas, nes nuo jų silkės pasidarys karčiomis ir sudėti į pailgą talpą (su dangteliu), užpilti kambario temperatūros sūrymu. Uždengti dangtelį ir retsykiais pavartant žuvis laikyti 3-5 paras apatinėje šaldytuvo lentynoje. Taip galima ruošti ir kitas silkines žuvis: bretlingius (kilkes), alses, perpeles, makreles (rusiškai – skumbres), net ožkas ir kitas žuvis. Taip paruoštas silkes kuršiai valgydavo vienas be bulvių, be duonos, – išdarydavo silkę, nulupdavo odą, o atskirtą filė, atlošę galvą, gražiai kramtydami pamažu leisdavo į burną…

|

Lietuvos kulinarijos paveldas: Išterlioti Aleliumai ir Kūčios su Kalėdomis

Adventas jokiu būdu nėra žydų krikščionybės religinis laikotarpis, atneštas mums iš Vakarų Europos ir priverstinai kalaviju bei krauju „apkrikštijus“, o tiesą kalbant – praplovus lietuviams smegenis – įdiegtas svetimo gyvenimo būdas, kai iš tikinčiųjų reikalaujama susikaupimo, apmąstymo savo nuodėmių ir susilaikymo nuo triukšmingų linksmybių. Jei esi katalikas – privalai visada būti prasikaltęs, atgailaujantis, amžinai nepatenkintas savimi ir surukęs kaip devynios pėtnyčios… Adventas, o tiesą kalbant – Aleliumai, yra senas, skaičiuojantis mažiausiai keliolika tūkstančių metų mūsų protėvių gamtatikių gyvenimo laikotarpis, kai būtina badauti ir tuo išsivalyti organizmą nuo vasarą ir rudenį valgytų gėrybių organizme nusėdusių šlakų ir toksinų. Kitas badavimas (organizmo išvalymas nuo šlakų ir toksinų) vyksta per Gavėnią, po sūdytų ir riebių žiemos valgių. Kūčios – mūsų protėvių šventė bent 10 tūkstančių metų senesnė už krikščionybę ir primestus mums svetimų stabų ir ikonų garbinimo pastatus – bažnyčias (božežicije), kurios gamtatikiams sujaukė protus ir savais „mokymais“ užteršė gamtatikių sąmonę, niekinamai juos apšaukusios pagonimis ir stabmeldžiais. Nors iš tiesų tokiais mūsų protėviai tapo tik po prievartinio krikšto, kai tapo ne laisvais žmonėmis, o kunigų ganomais paganomais avinais (pagonimis), kai božežicjose suklupę meldžiasi žydų šventųjų stabams ir pieštiems ar tapytiems svetimtaučių atvaizdams.

|

Savo tautai

Pagal P.Bregą net 90% šiuolaikinių ligų priklauso nuo mitybos. Pagal mane – 80% ligų atsiranda nuo mitybos, 15% – nuo judėjimo stokos, 5% – nuo kitų civilizacijos faktorių, ypač užteršto oro. Keičiantis mitybai, kinta žmonių tapatybė, kinta sveikata ir net būdas. Jei lietuviai, misdami kolaborantų įvestu tarybiniai rusiško „obščepito“ (visuomeninio maitinimo) maistu per 50 metų virto teseresais – baugia prisitaikėliška mase. Tarybinis rusų „obščepitas“ (visuomeninis maitinimas) lietuvius pavertė biomase, nuolankiais padlaižiais su bolševikinių „činovnikų“ garbinimu ir paniška jų baime, siekimu patiems tapti „činovnikais“ ir tada visus niekinti, tyčiotis ir išnaudoti… Šitą dalyką puikiai išmano mūsų laikų politikai, kurie manipuliuodami maisto produktais, gali manipuliuoti žmonių sąmone, padaryti juos priklausomais, paklusniais, dvasiškai ir fiziškai silpnais padarais (besmegeniais ligotais gyviais)… Tai didžioji tautos dalis tampa nebe žmonėmis, nebe individais, o BIOMASE – bukagalve pigia darbo jėga. Lietuvius biomase vadinu todėl, kad jie jau pradeda tapti biomase, kita vertus jie jau tapo bailiais. Trys milijonai bailių… Trys milijonai bailių, nesugebančių kovoti už savo teises ir žmonišką gyvenimą…

Lietuvos aukštosios kulinarijos naikinimas (I dalis) Lietuvoje nėra nė vieno lietuvių valgių restorano
|

Lietuvos aukštosios kulinarijos naikinimas (I dalis) Lietuvoje nėra nė vieno lietuvių valgių restorano

Apvažiavęs visą Lietuvą, aplankęs visus restoranus ir maitinimo įmones, kurios skelbiasi, kad gamina lietuviškus valgius drąsiai tvirtinu, jog Lietuvoje nėra lietuviškų restoranų. Lietuvos restoranų savininkai, visi kaip vienas savo valgiaraščiuose, reklamose, pristatymuose, degustacijose rašo, kad jų restoranuose yra ir lietuviška, ir europietiška virtuvė, lyg Lietuva būtų ne Europoje, lyg Europoje nebūtų albanų, anglų, austrų, belgų, bulgarų, danų, graikų, chorvatų, italų, islandų, ispanų, prancūzų, rumunų, suomių, švedų, vengrų, vokiečių ir t.t. su savo išskirtinėmis virtuvėmis, skirtingais maisto produktais, skirtingais valgių gamybos būdais, skirtingų skonių ir kvapų valgių. Restoranų ir kavinių valgiaraščiai yra savininkų veidrodžiai, atspindintys jų savininkų kulinarinio išsimokslinimo, supratimo ir išmanymo lygį. Kai valgiaraštyje randi parašyta „europietiška virtuvė“, reikia suprasti, kad šio restorano savininkai yra buvę tik sovietinio konclagerio virėjais, Europos niekada nematė ir ją supranta tik kaip vieningą ir nedalomą, kaip Leninas ir partija, kaip tarybiniai rusišką „obščepitą“ visiems ir visada, ir visiems laikams… Vartant visų Lietuvos restoranų valgiaraščius, matyti, kad keli italų patiekalai, keli kinų, keli tarybiniai rusiško „obščepito“ valgiai jokiu europietiškumu net nekvepia.

Lietuvos aukštosios kulinarijos naikinimas (I dalis) Kas per dalykas yra dvarų etiketas?
|

Lietuvos aukštosios kulinarijos naikinimas (I dalis) Kas per dalykas yra dvarų etiketas?

Lietuvos dvaruose dvarininkų puotas aptarnaudavo gražiausiomis livrėjomis aprengti tarnai, o ne klumpėtos tautiniais rūbais aprengtos dvaro mergos, kaip dabar kai kur regime. Stalai ir kėdės būdavo prabangūs baldai, o ne neobliuotų lentų stalai ir suolai, kaip „Forto“ dvare ar smuklėse (smurglinėse). Puotoms būdavo gaminami ypatingai paruošti ir papuošti valgiai, patiekiami sidabriniuose arba paauksuotose dubenyse ar padėkluose. Valgoma būdavo iš dar puošnesnių brangių, geriausio fajanso, porceliano indų su sidabriniais ar paauksuotais įrankiais ant baltomis staltiesėmis su puošniomis servetėlėmis serviruotų, gėlėmis puoštų stalų. Geriami būdavo brangvyniai, aukščiausios kokybės svaigieji ir gaivieji gėrimai iš krištolo taurių ir stiklinių. Lietuvos aristokratija net medžiodama užkandžiaudavo ir valgydavo nuo ant žolės patiestų baltų staltiesių. Prastuomenei medžioti buvo griežtai draudžiama net iki rankų nukirtimo. Puotaujančius linksmindavo geriausių muzikantų profesionalų orkestrai, baletas arba aukšto profesinio lygo muzikantas solistas, bet jokiu būdu ne kaimo muzikantai. Tiesa, vėlesniais laikais jau nugyventų dvarų prasigėrę ponai retsykiais mėgdavo pasilinksminti kaimo „vakaruškose“, nibrėse, gegužinėse, bet tai jau kita kalba, kitokie papročiai.

Lietuvos aukštosios kulinarijos naikinimas (I dalis) Ar yra Lietuvos aukštoji virtuvė?
|

Lietuvos aukštosios kulinarijos naikinimas (I dalis) Ar yra Lietuvos aukštoji virtuvė?

Lietuvoje galima rasti kokių tik nori tautų restoranų, tačiau kodėl nėra nė vieno lietuviškų valgių restorano? Negi geri Lietuvos kulinarai, virėjai ir kepėjai visi iki vieno išvyko iš Lietuvos, o čia pasiliko vien tik pameistrio lygio virėjėliai, mokantys gamintis tik savo kaimo valgius ir tuo visiems demonstruojantys nepakankamą kulinarinį išprusimą ir iš to įgytus atitinkamus kompleksus? Istoriškai susiklosčiusi senoji lietuvių virtuvė savo gamybos būdais (technologiniais principais), maisto produktų ir žaliavų kombinacijomis ypatingai ryškiai skiriasi nuo kaimyninių latvių, slavų (lenkų, rusų, čekų, baltarusių, ukrainiečių) ir vokiečių virtuvių. Jau nuo senų senovės daugelis lietuvių valgių įėjo į tarptautinę virtuvę kaip grynai lietuviški valgiai. Tai juoda ruginė duona, pikliuotų miltų duona, miežinis ragaišis, dzūkiškos miško uogų duonos, žemaitiška ruginių miltų duona su rūkytais lašinukais, kurvojus su vištienos įdarais, raugintos tešlos banda, riestainiai, baronkos, meduoliai, raugintos daržovės, grybai ir vaisiai, rūkyti vaisiai, mėsos miltai, vytinta mėsa, fermentuota mėsa, žemaičių užtrinas, aukštaičių įsnauja, sūduvių skilandis, darata, kindziukas, aukštaitiškas kekulas, rūkytos ir vytintos dešros, rūkytas žemaitiškas avies kumpelis, rūkyta žvėriena, rūkytas šerno kumpis, vytinta žvėriena, rūkytas kurtinys, rūkytos žąsų puselės, mėsos ir paukštienos slėgtainiai bei vyniotiniai, įdarytas paršiukas, grietinė, smetona, sviestas, smetonos sviestas, vėžių sviestas, saldūs ir nokinti sūriai, barščiai su auselėmis, pieniškos daržovių sriubos, putros (kurių nebežino ir etnologai), lietuviškos šaltsriubės, žemaitiška žąsienos sriuba, blynai, blyneliai, sklindžiai, koldūnai (šiandien jų niekas nemoka gaminti ir koldūnais vadina virtinius su mėsos įdaru), virtiniai, šaltanosiai, švilpikai, varškėčiai, kepta antis su kiečiais, kepta žąsis su obuoliais, rūkytos seliavos kanapių arba sėmenų aliejuje, šalto rūkymo žiobriai, karšto rūkymo karšiai, kuršiškai šaltai rūkytas ungurys, įdaryta lydeka ir kitokios įdarytos žuvys, keptas karpis su alumi, virta lydeka su krienais, o daugybę įvairiausių mėsos, paukštienos, žuvienos slėgtinių ir vyniotinių su dar įvairesniais įdarais, įvairiausi urštai – jokia kita pasaulio tauta neturi sukūrusi tiek, kiek jų moka ir gamina Lietuvos šeimininkės!!!.

Kaip Kūčios tapo apsirijėlių švente
|

Kaip Kūčios tapo apsirijėlių švente

Gruodžio mėnuo, adventas, Kalėdos, Naujieji metai, žiema – kuo šis mėnuo, šventės, metų laikas yra ar buvo ypatingi maitinimosi požiūriu? Adventas jokiu būdu nėra žydiškos krikščionybės religinis laikotarpis, atneštas mums iš Vakarų Europos ir priverstinai „apkrikštijus“, o teisingiau – praplovus smegenis įdiegtas svetimo gyvenimo būdas. Adventas yra senas, skaičiuojantis mažiausiai keliolika tūkstančių metų mūsų protėvių (prolietuvių – sarmatų, aisčių, vokiečio Neselmano nutarimu pavadintų baltais) gyvenimo laikotarpis, kai būtina badauti ir tuo išsivalyti organizmą nuo vasarą ir rudenį valgytų gėrybių organizme nusėdusių šlakų ir toksinų. Kitas badavimas (organizmo išvalymas nuo šlakų ir toksinų) vyksta per Gavėnią, po sūdytų ir riebių žiemos valgių. Kūčios – bene seniausia mūsų protėvių šventė ir keliolika tūkstančių metų senesnė už krikščionybę, už bažnyčią (božežicije) ir net už Kristų. Kūčios – mūsų sarmatų (aisčių, baltų) genčių šeimyninė šventė, kai šeimos nariai susirenka prie šeimos židinio, prie ugnies – pagerbti ir pašlovinti Gabijos, o jei ją gerbi ir dar garbini, tai jokiu būdu negalima jos tą vakarą išnaudoti: virti, kepti, ar dar kitaip ugnies pagalba apdoroti aukojamo maisto.

Aukštoji Lietuvos kulinarija (2 dalis) Smuklės, karčemos ir traktieriai
|

Aukštoji Lietuvos kulinarija (2 dalis) Smuklės, karčemos ir traktieriai

Senovėje aukštoji lietuvių virtuvė (aristokratų, didikų ir bajorų) skyrėsi nuo žemosios lietuvių tautos virtuvės, kuri radosi formuojantis miestams ir skylant visuomenei į aukštuomenę ir prastuomenę, turtinguosius ir mažiau pajamų turinčius bei visiškus varguolius. Miestuose didėjant žmonių užimtumui, atsiranda ir atitinkamos maitinimo užeigos: smuklės, karčemos, traktieriai. Tai yra skirtingos užeigos, skitingiems tikslams įrengiamos,- vienos jų atsirado anksčiau, kitos – vėliau. Ir jų paskirties nereikėtų maišyti, nebent per neišmanymą, nežinojimą. Juk šiandien neiname į svaigųjų gėrimų kioskelį ir nereikalaujame, kad mus aptarnautų padavėjas kaip restorane, picerijoje neprašome, kad mus apnakvydintų kaip viešbutyje… Dvarų, vienuolynų ir klebonijų smuklės daugiausiai buvo statomos netoli dvarų pakelėse, papiliuose ir prie vienuolynų sienų. Smuklėse nemokamai be atlygio dirbdavo vien žydai. Visą pelną pasiimdavo degtinės varyklų, midaus viryklų ir alaus bravorų savininkai – dvarininkai arba dvasiškiai. Klausimas – kas likdavo žydui? Štai čia ir buvo tikrasis žydiškas „gešeftas“ (biznis): talmudas žydams draudžia maitinti, valgydinti, mokinti savo valgių gamybos, duoti savo patiekalų receptus ar kitaip patarnauti gojams (netikėliams), tačiau skatinamas buvo apsukinėjimas – žydiškai – „šmugel“ (galima spėti žyduose atsiradęs nuo lietuviško žodžio „smuklė“, nes savo tarpe žydai smukles vadino „austerijomis“), skysčių pilstymas savo naudai – „šinkor“. Todėl žydai mielai dirbdavo smuklėse, kur susirinkusieji pijokai, degradavę girtuokliai norėdavo tik vieno – prisiliuobti iki žemės graibymo. Smuklėse žydai šinkuodavo dvarų, klebonijų ir vienuolynų degtinę, alų ir midų.

Aukštoji Lietuvos kulinarija (2 dalis) Smuklės, karčemos ir traktieriai (tęsinys)
|

Aukštoji Lietuvos kulinarija (2 dalis) Smuklės, karčemos ir traktieriai (tęsinys)

Lietuvos karalystėje susiformavus miestams, miesteliams, bažnytkaimiams, ten buvo turtingųjų statomos ir išlaikomos užeigos – karšemos, kurios vėlesniais laikais dėl lengvesnio tarimo lenkams virto karčemomis. (Karšinimas – išlaikymas. Karšinčius – tas kas duoda išlaikymą, išimtinę. Karšinčius be to – senas žmogus, kuris gyvena išlaikomas. Karšinti – išlaikyti, slaugyti. Pav. samdant samdinį buvo tariamasi, kokį jis gaus karšą (išlaikymą). Rusuose iki šių dienų samdomi darbininkai taip pat tariasi dėl „charč“ – gaunamo maisto). Karčemose dirbo jau nebe žydai, o lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai ir kitataučiai. Lenkijoje (kuri anuomet buvo žymiai mažesnė už Lietuvos karalystę) karčemų nebuvo ir lenkai juose nedirbo, nes jiems tai buvo ne „honoras“, – aplamai anuomet lenkuose buvo įsigalėjusi nuomonė, kad save gerbiąs lenkas, ypač šlėkta, negali būti pirkliu, amatininku, pardavėju, o vien tik kareiviu… Lietuvoje karčemose lankytojai buvo maitinami įvairiu maistu, gaminamu ugniavietėse arba židiniuose, virš arba šalia žarijų: tai būdavo įvairūs užkandžiai, sriubos, troškiniai, kepsniai. Kitaip sakant, karčemos iš tiesų buvo valgyklomis (kodėl mūsų dienomis šiuo gražiu ir tiksliu vardu nėra vadinamos maitinimo įmonės, man nesuprantama). Karčemose lankydavosi aukštesnio rango žmonės – kariai, pirkliai, amatininkai, turtingesni miestelėnai, todėl čia būdavo ir didesnis pasiūlymas gėrimų, valgių, kuriuos gamindavo karčemoje dirbantys virėjai, o patiekdavo aptarnaujantis personalas. Štai čia būdavo grojama, šokama ir dainuojama.