Vienas iš mano pažįstamų vakar (03.20) mane informavo apie keistą straipsnį, kuriame esu minimas kaip propagandos ir trolinimo pavyzdys. Tai mane suintrigavo, tad apsilankiau kolegos duotoje nuorodoje į minėtą straipsnį, kurį 2017 metų kovo 17 dieną publikavo lzinios.lt portalas. Tekstas, kurio autorė Eugenija Vaitkevičiūtė, vadinasi „6 priešiškos propagandos mitai Lietuvoje ir Estijoje“.
Jaučiame moralinę ir politinę pareigą kreiptis į Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarus ir Kovo 11-osios iškilmingo minėjimo Seime dalyvius ir svečius, į visus šalies piliečius: Prieš dvidešimt ketverius metus atkurdami nepriklausomą Lietuvos Respubliką tikėjome, kad ji bus Tautos suverenią valią įkūnijanti, laisva ir demokratiška, visiems piliečiams tarnaujanti ir jiems sava šalis. Valstybė, kurioje nebus prarajos ir susvetimėjimo tarp valdžios ir piliečių ir kuri laiduos palankiausias sąlygas įgyvendinti per amžius lietuvių tautos siektą tikslą – visapusiškai išskleisti savo kūrybines galias ir užimti garbingą vietą pasaulyje ir istorijoje tarp kitų laisvų ir orių tautų. Atėjo metas aiškiai pasakyti: šie lūkesčiai neišsipildė. Formaliai atkūrusioje nepriklausomybę Lietuvos Respublikoje įsitvirtino nedemokratinė ir antitautinė nomenklatūrinė-oligarchinė santvarka. Gyvename valstybėje, kurios valdžia, visiškai atitrūkusi nuo Tautos ir visų šalies piliečių, atvirai pamynė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą Tautos suvereniteto principą ir sąmoningai naikina paskutinius atkurtosios Lietuvos valstybės nepriklausomybės likučius.
Lietuvos Sąjūdžio tarybos vadovybei – Andriui Tučkui, Vidmantui Žiliui ir Vytautui Landsbergiui išplatinus pareiškimą, kuriuo jie išreiškė savo nepritarimą referendumui dėl žemės pardavimo užsieniečiams ir siūlė priimti dar labiau žemę įsigyti galinčių subjektų ratą išplečiantį konstitucinį įstatymą, viešą atsaką parengė Klaipėdos Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) (1988-1990 m.) dalyviai. “Lietuvos Sąjūdis nepritaria nei referendumui dėl žemės “nepardavimo” europiečiams, nei referendumų kvotos menkinimui, kuris paskatintų Lietuvoje nuolatinę dviprasmių iniciatyvų įtampą ir politinę sumaištį”, – buvo teigiama Sąjūdžio tarybos pirmininko Andriaus Tučkaus pasirašytame pareiškime. LPS iniciatyvinės grupės, Seimo tarybos nariu buvęs klaipėdietis Dionyzas Varkalis teigė, kad šis Lietuvos Sąjūdžio tarybos pareiškimas prieštarauja Sąjūdžio idėjoms.
Visą gyvenimą buvau ir liksiu Jūsų gerbėjas, ir, drįstu manyti, šiek tiek daugiau nei gerbėjas. Bet šitas „šiek tiek daugiau“ įpareigoja. Gerbėjas gali tik gerbti, o tas „daugiau“ turi dar vieną pareigą – sakyti kas ne taip pagal gerai žinomą „Platonas draugas, bet…“ Požiūriai susikirto ties raktiniu mūsų savimonei žodžiu „žemė“. Nepradėsiu vardinti daugybės argumentų už nepardavimą žemės svetimšaliams, apsiribosiu dviem: Pirmas – žemė lietuviui yra daugiau nei žemė, giliai savimonėje ji niekada netaps vien preke. Štai pora citatų: „Visur ir visais laikais žemė paėmė už save aukščiausias kainas. Žemė, kaip kempinė, permerkta krauju. Ji verta kraujo! Ir aukščiausia jos kaina – nebesugrįžimas jon! Nes tavo kaulai bus palaidoti kitur. Kur tave palaidos gerieji žmonės, kai tu praradai savo žemę ir savo tėvų kapus“(Marius Katiliškis); „Žmogaus ir žemės vienybė yra tautinės kultūros savitumo žymė“ (Elena Bukelienė apie Mariaus Katiliškio kūrybą). Kitoms tautoms gal kitaip, bet tai jų reikalas.
Vasario 16-ąją buvo sukurta Basanavičiaus Lietuva – moderni nacionalinė valstybė, atitinkanti laikmečio principus ir suteikusi galimybę Lietuvių tautai pačiai tvarkyti savo gyvenimą ir skleistis tautos kultūrai ir kūrybinėms jėgoms. Tai buvo lemtingas pasirinkimas, kurio metu atmestos beviltiškai pasenusios ATR atkūrimo vizijos – pačioje Lenkijoje, nors Pilsudskis kaip ir daug Lietuvos bajorų dar jautė nostalgiją ATR, dauguma visuomenės ir politikų jau turėjo susiformavusią modernią tautinę sąmonę ir Lietuvą įsivaizdavo nebent kaip Lenkijos valdas, bet ne kaip senųjų laikų konfederacijos atkūrimą. Tai buvo labai teisingas ir lietuvių tautai išlikti leidęs pasirinkimas, kurio šiandien be reikalo ir gėdingai gailisi dalis Lietuvos istorikų. Man asmeniškai Vasario 16-oji yra įvykis, lėmęs galimybę būti lietuviu, egzistuoti ne vergiškai, bet politiškai, kartu su kitais priimti sprendimus dėl savo likimo ir neišnykti kitos didesnės tautos katile. Už tai, kad apskritai egzistuojame, esame dėkingi visų pirma Lietuvos Nepriklausomynės Akto signatarams. Tautiškumas yra tautos unikalūs bruožai, tai, kuo tauta pasireiškia. Sakyčiau, yra trys keturios principinės priežastys, kodėl būtinas tautiškumas. Pirma, jis suteikia žmogui prie objektyvios tikrovės (kalbos, tradicijos, teritorijos) jį rišantį ir pastovų tapatumą. Tai labai svarbu šiais laikais, kai vis stipriau diegiamas įsitikinimas, kad žmogus visiškai kuria pats save, renkasi tėvus, kalbą, pasaulėvaizdį, kultūrą. Paprastai sakant, tautiškumas išsaugo žmogų tikrovėje.
Sakau tai aiškiai ir atsakingai, nes esu vienas iš Antrosios Respublikos Kovo 11-osios Akto signatarų, kuriam neatrodo, kad jo misija pasibaigia parašu po Nepriklausomybės atkūrimo Aktu. Sakau aiškiai suvokdamas, kad tokio kaltinimo verti ne visi, tik tie, kurie šiandien vienu ar kitu aspektu puola Tautos istorinės atminties įstatymo projektą ir laiko jį nepriimtinu. Kada jų mąstysenoje vietoj valstybės kaip sutartinio bet kurios organizuotos bendruomenės gyvenimo kriterijaus susiformavo valstybę pakeičiantis klampiai artikuliuojamas galios centro vaizdinys – šlovingosios jų komjaunuoliškos jaunystės ar garbingos akademinės brandos metais, – didesnės reikšmės neturi, nes viena prasitęsė kitame. Išsivaduojamasis judėjimas reikalavo neigti tiktai netikusį valstybingumą, o ne valstybę apskritai, tačiau akademines katedras užkariavusi analitinė filosofija, kuri jos priklausomybėn nepatekusiųjų nuomone su realaus gyvenimo poreikiais iš esmės neturi nieko bendra, aprobavo valstybės bei tautos išjungimą iš mąstymo vien tik dėl to, kad tos sąvokos nepakankamai apibrėžtos. Kitaip sakant – nėra patikimų sąvokų, nėra ir jomis vadinamų daiktų. Jeigu kas dabar apie tokius šneka, kaip antai jaunas politologas Vytautas Sinica, tai jis ir į jį panašūs esą dešinieji radikalai, neišmanėliai, neturį kištis į specialistų reikalus. Ir kalbama apie tai jau ne mąstant, o direktyviai.
Pokalbio pradžioje pakalbėkime apie knygos gimimą. Kada tau kilo mintis ją parašyti? Ir kada ėmeisi šios idėjos įgyvendinimo? Edmundas Girskis: Knygos įžangoje rašiau, jog kūrinys palaipsniui gimė iš mano nesugebėjimo pasigilinti į konkretų klausimą, nepaliečiant visų kitų su tuo susijusių temų. Kažką rašydamas nuolat išsiplečiu, mano straipsniai visada išeina per ilgi ir ištęsti. Kartą, prieš keletą metų į jūsų portalą atsiunčiau septynių puslapių ilgio tekstą. Na, argi tai normalu? O jeigu rimtai, tai visada išsiplečiu, nes stengiuosi pamatyti visumą ir manau, jog judėjime yra problema, kad mažai kas stengiasi daryti tą patį. Kiekvienas iš mūsų turime savo „mėgstamą“ temą, kuri užkaitina mums kraują ir verčia dirbti, kovoti arba bent jau pabumbėti. Tačiau į vieną liniją suvestos šiandienos situacijos (aktualios mūsų judėjimui) analizės nėra. Taigi, pradėjau dėliotis geras mintis, nuorodas į straipsnius, iš pradžių sau, vėliau – LTJS‘ui, o išėjo tai, ką matome. Per porą metų, kartkartėmis prisėsdamas prie šio reikalo, išvedžiau nuoseklesnę liniją ir manau, jog tai yra didžiausias mano pasiekimas. Lieka laukti rezultato.
Knyga „Keturi“ – tai mano sudarytas vadovėlis jaunam XXI a nacionalistui, vienam iš tų „kurie žygiuoja kovo 11-ąją“. Į knygą sudėjau absoliučiai viską, su kuo susidūriau per keletą savo aktyvios veiklos metų – galbūt todėl ji gavosi kiek per ilga. Visgi, į daugiau nei keturių šimtų puslapių dokumentą aš sutalpinau tai, ką aš norėčiau pasakyti visiems mūsų judėjimo atstovams, tačiau jau nebeturiu energijos to padaryti gyvai. Tai nėra knyga visiems ir bet kam, tai labai specifinei grupelei jaunų žmonių skirtas rinkinys, kuris turėtų pasitarnauti keliant mūsų judėjimo lygį aukštyn. Jame aš surinkau ir patalpinau pasakojimą apie pasaulio istorijos įvykius, kurių atgarsiu mes gyvename šiandien. Kas vyksta šiame pasaulyje, kas suprojektavo tai, ką mes šiandien vadiname „sistema“ ir daugybės kitų globalių ir lokalių klausimų analizė – iš to sudaryta pirmoji knygos dalis. Antroji ir pati stipriausia dalis vadinasi „Diktatūros karta“ ir yra nuodugnus pasakojimas apie tai, kaip Lietuvoje gimė ir vystėsi politikos pakraščiuose, koncertuose ir senamiesčio skersgatviuose daug metų egzistavęs judėjimas, kurio dalimi esu tiek aš, tiek dauguma užklydusiųjų į šį tinklaraštį.
Prieš pat Šv. Kalėdas Lietuvos internetinėje žiniasklaidoje pasipylė vis tuos pačius kelis istorikus cituojantys straipsniai, nukreipti prieš Seime dar pernai vasarą užregistruotą Tautos istorinės atminties įstatymą, kaip kaltinama, tariamai siekiantį įvesti istorijos cenzūrą Lietuvoje. Šios kritikos bangos epicentre VDU istorikas Egidijus Aleksandravičius, Lietuvos istorijos instituto direktorius Rimantas Miknys bei VU Istorijos fakulteto dekanas Rimvydas Petrauskas. Nerimą kelia šių žmonių apie įstatymo projektą skleidžiama tiesmuka ir lengvai paneigiama dezinformacija. Kokiomis priemonėmis siekiama nuteikti visuomenę ir Seimo narius prieš šį projektą, ką iš tiesų siekia reguliuoti istorinės atminties įstatymas ir kodėl jis užsitraukė šių trijų istorijos mokslo institucijų nemalonę? Jau pirmame projektą smerkiančiame straipsnyje rašoma, jog „R. Petrauskas atkreipė dėmesį į tai, kad dėl šio teisės akto nebuvo rengiamos viešos diskusijos, nors jis ir liečia labai jautrius istorinius dalykus“. Sunku sugalvoti toliau nuo tiesos esančius teiginius. Šių metų lapkričio 6 dieną Seimo spaudos konferencijų salėje vyko vieši ir atviri visuomenei Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto (ŠMKK) klausymai dėl istorinės atminties įstatymo projekto. Apie šį renginį buvo iš anksto paskelbta Seimo svetainėje ir „istorikų bendruomenė“ apie jį taip pat puikiai žinojo, nes renginyje dalyvavo LEU, VU ir Lietuvos istorijos instituto atstovai: ne tik istorikai, bet ir neabejingi istorijos studentai, tik palankiai atsiliepę apie šią iniciatyvą. Projektas taip pat buvo visiškai atviras atskirų piliečių ir institucijų siūlymams, kurie visi buvo svarstomi nepriklausomai nuo to, kas tuos siūlymus pateikia.
Pasaulis kalba apie krizę. Šalių krizę, kapitalizmo krizę, humanizmo krizę. Tiesą sakant, tai daugiau negu krizė. Žmonija tiesiog priėjo ribas. Pasaulis visur pasiekė plėtros ribas. Kalbos apie krizę yra reakcija į tas ribas. Šiandieniniais tempais vykstanti demografinė plėtra katastrofa gali baigtis dar šiame šimtmetyje. Žmonijos poveikio gamtinei aplinkai destruktyvumas akivaizdus jau šiandien: klimato pokyčiai, dykumėjimai, senkantys geriamo vandens ištekliai ir pan. Ekstensyviosios ekonomikos modelio žlugimo momentas – praėjusiojo amžiaus 90-ieji, kai griuvo Tarybų Sąjunga. Jos valstybinis kapitalizmas neatlaikė pirmas, bet ir JAV bei Didžioji Britanija buvo priverstos privataus ūkio kapitalizmui mesti gelbėjimosi ratą – įmones išvaduoti nuo socialinės atsakomybės ir pradėti pasaulinį laukinių Vakarų tipo kapitalizmą. Vertindamas visas plėtros tendencijas, šiuolaikinės fizikos ir kosmologijos guru Stefenas Havkingas mano, kad Žemės tinkamumas žmonių giminei senka dešimtmečiais. O iki lemiamo momento žmonės turi išsikeldinti į gyvenimui tinkamesnes planetas. Kitaip sakant, nudrengei Žemės stebuklą, pavertei jį kosminiu šiukšlynu, – ir varyk ieškoti kitų, kad, perleidęs per savo humanizmą, danguj paliktum dar vieną išgraužą.