Kad būtum laiminga, meilė nebūtina
|

Kad būtum laiminga, meilė nebūtina

Laimė – neapčiuopiama būsena. Ko reikia, kad būtum laiminga – laiko, mylimo žmogaus ar suvokimo, kad jau tokia esi, nes kvėpuoji? Neseniai Londone įkurtas tarptautinis judėjimas „Už laimę” („Action for Happiness” pasiūlė 10 taisyklių, kurių laikymasis padės žmonėms jaustis laimingiems. Judėjimo iniciatoriai – Didžiosios Britanijos mokslininkai. Organizacija jau turi daugiau kaip 4 tūkstančius narių iš 60 pasaulio šalių.
„The Daily Telegraph” rašoma, kad judėjimas siekia paveikti visuomenę, kad ji kardinaliai pakeistų savo gyvenimo būdą ir pagaliau pradėtų gyventi kokybiškai. Nepaisant įspūdingų pasiekimų technologijų, mokslo, genų inžinerijos srityje, žmonės kažkodėl jaučiasi nelaimingesni nei prieš 50 metų. O tiesa, manau, paprasta – laimė yra kiekviename iš mūsų. Tik dažnai nukrypstame nuo savasties, nuo savo vertybių, įsitikinimų. Vaikomės laimės paukštės spalvotomis plunksnomis, o pasirodo, ji tupi ir laukia, kada mes leisime pagaliau jai skristi. Kada pasiryšime būti laimingi. Ne rytoj, ne kitą savaitę ir ne po metų. Bet čia ir dabar. Žmonės būtų žymiai laimingesni, jei nepuoselėtų lūkesčių ir neplanuotų savo gyvenimo penkmečiais. Nesietų laimės su darbu, su didesne alga, su mylimuoju, su erdvesniais namais. Nepasiteisinusios viltys palieka tik kartėlį ir nusivylimą. Ieškome naujo įkvėpimo, naujo pagrindo po kojomis, kad galėtume svajoti ir kurti. Kol vėl atsitrenkiame į sieną. O užtektų prisiminti, kad laimė yra tai, ką turime, tik dažnai to nevertiname. Bet čia mano nuomonė.

Kas yra meilė? Kokios yra laimingos meilės paslaptys?
|

Kas yra meilė? Kokios yra laimingos meilės paslaptys?

Meilė.. Toks populiarus žodis šiuolaikinėje visuomenėje. Iš vienos pusės lyg ir aukštinamas, kaip begalinės laimės, palaimos ir gėrio atitikmuo, iš kitos pusės banalus, nuvalkiotas ir su purvu sutryptas žodis. Šiuolaikinėje visuomenėje nebemoka žmonės mylėti, o savo kvailumu ir egoizmu sutrypė ir suteršė šį nuostabų, šventą žodį. O pametę žodžio “meilė” tikrąją prasmę skaudina kitus, bet labiausiai pastebi, jog yra skaudinami. Daugelis žmonių niekada nebuvo iš tikro mylimi. Kai kuriem pasiseka, jie sutinka žmones pažinusius tikrą meilę. Vos pajautę kažką netoli, kas iš tikro pažįsta besąlygišką, bepriežastinę meilę, džiaugiasi atradę tokį žmogų ir vietoje to, jog panorėtų patobulėti, panori tokius žmones nusavinti ir priversti elgtis kitus pagal savo taisykles, patalpinti juos i prokrusto lovas ir nukapoti ten kur jiem atrodo esą kažko per daug, patempti ten, kur jiem atrodo esą kažko per mažai. Tą daro tėvai, tą daro mokytojai, tą daro draugai, tą daro gyvenimo partneriai, o vėliau vaikai. Ir taip visi vieni kitus kapoja, formuoja ir taip visi lieka nelaimingi, nepatenkinti, jaučiasi nesuprasti. Tai nėra gerai ar blogai, tiesiog taip yra, nes dauguma žmonių neturėjo galimybės pažinti kas yra meilė, o tiem kas pažino belieka kantriai ir su atjauta, kartu su besąlygiška meile, leisti atsitiesti suluošintom žmonių širdim. Nes vos atsiranda vertinimas, jog kažkas yra blogai, atsiranda bandymai kišti į kitokią prokrusto lovą. Žmogus pats turi norėti padėti sau, tik tada galima jam padėti. Niekas negali už tave mąstyti visą laiką, niekas negali už tave jausti, niekas negali už tave tobulinti savo proto ar platinti tavo suvokimo. Visam tam reikia tavo noro. Tai turi ateiti iš tavęs, tik tada kitas galės tau padėti padėti sau pačiam. Tai galioja ir meilės pažinime ir kitose sferose.

Sąžiningumas – laimingos meilės variklis
|

Sąžiningumas – laimingos meilės variklis

Amerikiečių psichologai atrado raktą, nuo kurio priklauso, ar poros tarpusavio santykiai bus geri. Kaip rašo “Times”, paaiškėjo, kad pagrindinė laimingos meilės paslaptis – sąžiningumas pačiam sau. Jei žmogus žino, ko nori, laikosi savo principų, tai jam daug paprasčiau palaikyti pilnaverčius santykius su priešingos lyties atstovais. Kiek anksčiau Šiaurės Karolinos universiteto grupės mokslininkų atliktas tyrimas taip pat patvirtino šią teoriją. Apklausus 62 poras paaiškėjo, kad tiek vyrai, tiek moterys, kurie sąžiningi patys sau, sukuria laimingą sąjungą. Be to, mokslininkai įrodė, kad parodytas dėkingumas už suteiktą pagalbą leidžia poroms jaustis laimingesniems.

Laiminga pora: atradę bendrą kalbą
|

Laiminga pora: atradę bendrą kalbą

Kiekvienas žmogus susikuria būsimo mylimojo paveikslą, ir kai įsimyli, akimirksniu priskiria jam visus pageidaujamus bruožus. Įsimylėjėlis svaigsta nuo savo paties jausmo, o jo jausmų objektas tampa jo paties projekcijų, fantazijų ir lūkesčių indu… Pradėję artimiau bendrauti, žmonės maloniai kartu leidžia laiką, tačiau nesiliečia kasdienėje buityje. Sunkumų nebuvimas neleidžia fantazijoms išsisklaidyti. Tačiau vėliau, kai pradeda gyventi kartu, staiga pamato, jog egzistuoja atotrūkis tarp realybės ir fantazijų. Apie šeimyninę laimę pasakoja šeimos psichoterapeutė Ina Chamitova. Kai žiūri į kai kurias šeimas, atrodo, jie neturi jokių bėdų, nes idealiai tinka vienas kitam. O žvelgiant į kitas atrodo, kad jie iš skirtingų planetų. Žmonės lengviau sutaria, kai yra panašaus išsilavinimo, kilę iš šeimų, kuriose galiojo panašios taisyklės, o tai reiškia – iš panašaus socialinio, kultūrinio, religinio sluoksnio. Įprastas mums taisykles bei normas mes atsinešame iš savo tėvų namų. Daugelį dalykų darome automatiškai, net nesusimąstydami. Kodėl kai kurie, pavyzdžiui, iš ryto geria kavą, o ne arbatą? Kodėl vienas jaučia diskomfortą, kai namie netvarka, o kitam ji nė motais? Mūsų įpročiai taip pat atsiliepia ir bendravimui. Vienas nori iš ryto kalbėtis, o kitas negali to pakęsti. Visi žmonės skirtingi, ir jų įpročiai skirtingi. Mes elgiamės natūraliai, tačiau natūraliai tik savo pačių atžvilgiu.

Laimingos meilės formulė
|

Laimingos meilės formulė

Psichologai meilėje atranda labai daug dėsningumų, pasikartojimų. Visos poros pereina tuos pačius etapus, nė viena neišvengia krizių. Visi panašiai klystame ir kenčiame dėl panašių dalykų net nežinodami, kad patys meilę ir žudome. O paskui šaukiame, kad nėra meilės. Tačiau psichologė-psichoterapeutė Rūta Bačiulytė sako, kad meilė gali tęstis ir visą gyvenimą. „Meilė tikrai gali tęstis visą gyvenimą, tačiau tai nereiškia, kad visą gyvenimą ji liepsnos ta pačia ugnimi ir išliks tokia, kokia buvo dviejų žmonių santykių pradžioje. Meilė – gyvas, nuolat kintantis procesas, pereinantis ne vieną etapą. Tik nuo dviejų žmonių noro ir pastangų priklauso, kiek ji tęsis. Meilė gali tęsti iki gyvenimo pabaigos arba iki pirmos krizės, nesėkmės ar išbandymo.” „Meilė prasideda nuo susižavėjimo, o paskui – skraidymas ant sparnų, rožinės svajos. Tai pradinė meilės stadija, kurioje vienas kitą idealizuojame, matome tai, ką norime matyti. Tačiau tokia būsena negali tęstis visą gyvenimą. Ji ir nesitęsia. Jeigu šitame etape pora susituokia, greitai į tarpusavio santykius įsimaišo buitis: rožiniai akiniai nukrinta, o tada aplanko nusivylimas – pirmoji krizė. Pirmąją krizę neišvengiamai išgyvena ir nesusituokusios poros. Šitoje stadijoje poros dažnokai išsiskiria arba jų santykiai visiškai atšąla. Jeigu ir gyvena toliau kartu, tai gyvena jau tik iš įpročio, dažnai netgi kentėdamos. Yra manančių, kad susižavėjimas, įsimylėjimas trunka maždaug trejus metus, tačiau dažnai tai baigiasi jau po metų.