Kaip Jūs pasirinkote kunigystę? Pradėjau galvoti apie tai dar besimokydamas vidurinėje mokykloje, baigiamosiose klasėse. Tiesiog norėjau save pašvęst kitiems. Buvo tarybiniai laikai, bažnyčia ignoruojama ir persekiojama, o mano sutikti kunigai – tikrai šviesūs ir pasiaukojantys. Jaunimui juk būdingas tam tikras maksimalizmas, ieškojimai. Atsimenu, kad turbūt dar devintoj klasėj rašėme rašinį tema „Žmogus – savo laimės kalvis“. Aš, pasiskaitęs pogrindinės spaudos, rašiau, kad taip būna ne visada, turėdamas omenyje žmonių tremtį į Sibirą. Kalbėti apie tokius dalykus tuo metu nebuvo galima. Aišku, gavau dvejetą...
Sovietiniai okupantai norėjo ištrinti iš tautos atminties vardus visų tų, kurie prisidėjo prie jos atgimimo, nepriklausomos Lietuvos kūrimo, kurie žadino tautinę savimonę, troškimą būti savo krašto šeimininkais. Tarp tokių pasmerktų užmarščiai buvo ir kunigas, poetas, nepriklausomos Lietuvos kūrėjas, mokytojas ir mokslininkas Motiejus Gustaitis. 1940 m., bene birželio 20 d., enkavedistai ir vietiniai sovietiniai aktyvistai, įsiveržė į „Sakalo“ spaustuvę Kaune ir sudegino spaudos rengiamas knygas tarp kurių buvo ir pirmosios M. Gustaičio poezijos rinktinės lankas. Ir tik bene vieną egzempliorių spaustuvės darbininkui pavyko išgelbėti....
Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios klebonas Kęstutis Rugevičius augo didelėje tikinčioje šeimoje. „Būdavo, kad paauglystėje prailgdavo Mišios, norėdavosi kitur praleisti tą laiką, bet tėvai natūraliai lankydavosi bažnyčioje, ir mes neįsivaizdavome, kad gali būti kitaip. Mamos brolis buvo kunigas ir mano apsisprendimui, kuris įvyko jau paskutinėse klasėse, turėjo įtakos, nes vasaras praleisdavau pas dėdę. Tada ir suvokiau, kad noriu įprasminti savo gyvenimą būtent taip. Kančių seminarijoje neišgyvenau, žinojau, ko noriu, tikslingai siekiau. Dažnai klausdavau savęs, ar tas noras neprapuolė ir nuolat išgirsdavau atsakymą – ne....
Žeimiai – nedidelis miestelis, o bažnyčia miesto centre tikrai įspūdinga. Ar ne per didelė tokiam miesteliui – ar kada nors prisipildo, ar visada yra pustuštė? Tais laikais, kai bažnyčią statė, buvo labiau atsižvelgiama ne į praktiškus dalykus, o į fundatorių galimybes ir pageidavimus. Vietos dvarininkams buvo prestižo reikalas, kad šventovė būtų kuo didingesnė ir gražesnė. Kita vertus, turime nepamiršti ir to, jog Žeimiai anksčiau buvo dekanato centras. Juk Jonava pradėjo plėstis tik po karo, kai buvo pastatytos didžiosios gamyklos ir čia pradėjo plūsti...
"Ar jau abiem kojomis tvirtai stovite Lietuvoje?" - klausiu kapeliono, stovinčio ant kilimo tako Aleksoto aerodrome Kaune. "Tikrai taip, jau įleidau šaknis ir niekur nebenoriu važiuoti", - šypsosi V.Veilentas stebėdamas, kaip leidžiasi nedidelis karinių oro pajėgų transportinis mokomasis lėktuvas, kuriuo atskrenda ir buvęs jo instruktorius Romanas Azarevičius. Pasak kapeliono, atėjo laikas atiduoti. Po 15 Italijoje praleistų metų, po tikrai įdomaus, turiningo ir materialiai gero gyvenimo, akivaizdu, kad ne tik tokia gerovė yra svarbi. Ne vien duonos žmogui reikia. Reikia ir dvasios, ir idėjų....
Neseniai pasklido žinia apie tai, kad rugsėjo 28 d. Balstogėje (Lenkija) palaimintuoju bus paskelbtas kun. Mykolas Sopočka, ištikimas šv. Faustinos palydovas ir dvasios tėvas. Vilnietis kunigas, universiteto profesorius, aktyvus sielovadininkas tapo mistikės bendražygiu skelbiant Dievo Gailestingumo žinią XX amžiaus baisumų sūkuryje. Apie tai kalbėjomės su Petru Mackela, kuris jau gerą pusmetį priima lankytojus „Faustinos namelyje“ Grybo gatvėje 29a. Šiek tiek neįprastai atrodo pilkai sidabrinis medinis namelis Antakalnio daugiaaukščių draugijoje. Fotografijose – akiai neįprasti prieškario vienuolyno vaizdai. Tačiau Gailestingumo žinia, regisi, vis aktualesnė. Gerbiamas...
Viešpaties kvietimas yra labai asmeniškas ir kiekvienam skirtingas, subtilus. Koks buvo Jūsų pašaukimo kelias? Kaip Viešpats Jus kvietė ir kaip Jūs atsiliepėte, kaip išgyvenote? Augau ne tik kad religingoje, bet ir pamaldžioje šeimoje. Tėvulis buvo laidotuvių giedotojas, mamutė jauna irgi giedojo chore. Namuose sekmadienių rytais buvo giedamos Marijos valandos, per gavėnią – Graudūs verksmai, gegužę – atliekamos gegužinės pamaldos. Mes užaugom aštuoniese, aš – pats jauniausias. Buvom penki bernaiciai ir trys mergaitės. Užaugom tarp Alytaus ir Simno, Krekštėnų kaime. Pamenu, vieną sekmadienį, kai...
– Jūsų vardas ir pavardė atrodo labai suderinti. Skaidrius Kandratavičius – puikus sąskambis, gausu jų ir Jūsų poezijoje. Ir prasminiu požiūriu vardas tarsi įpareigoja gyventi kuo švariau, skaidriau. – Už viską turiu būti dėkingas Kūrėjui didžiąja raide, kuris lyg Menininkas žiedžia / žaidžia mūsų likimus gimtinės, protėvių, šeimos, bet ir visuotinesnių, individualesnių kontekstų, aplinkybių žaizdruose. Didžiuojuosi savo žemiška, paprasta, „ne iš ponų“, o drauge (per krikštą) dangiška, mistine kilme, mūsų sena skambia kalba, žeme, kultūra, drauge dėdamas pastangas įžvelgti, išgirsti, užčiuopti giliau, plačiau,...
Amerikoje lankotės ne pirmą kartą. Kokie šio atvažiavimo tikslai? Dažniausiai mano kelionės į lietuviškas bendruomenes būna kunigiškos. Tad ir šį kartą buvau pakviestas Lemont Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos Gavėnios proga. Atsiradus galimybei po 2 metų pertraukos atvykau pas savo gerą bičiulį, mokytoją kun. Antaną Saulaitį. Tai dvigubas malonumas – susitikti su žmonėmis, kuriuos aš pažįstu dar iš Dainavos stovyklos laikų, kai gyvendamas Kanadoje toje stovykloje buvau dvasios vadovu. Jaučiuosi tarsi namuose, tarsi gimtojoje aplinkoje. Ar neskauda matant, kiek daug žmonių išvažiuoja iš Lietuvos?...
Alfonsas Lipniūnas gimė 1905 m. kovo 12 d. Panevėžio apskrityje, Pumpėnų valsčiuje, Talkonių kaime, gausioje valstiečių šeimoje. Buvo septintasis vaikas iš dešimties. Vaikystė prabėgo ganant gyvulius. Sulaukęs 12 metų pradėjo lankyti Pumpėnų pradinę m–lą, o po dviejų metų įstojo į Panevėžio gimnazijos trečią klasę. Besimokydamas gimnazijoje padėjo silpnesniems moksleiviams ir taip užsidirbdavo lėšų pragyvenimui ir mokslui. Gimnazijoje praleisti metai subrandino A. Lipniūną: jis išmoko branginti laiką, bendrauti su žmonėmis. Čia susiformavo gražiausi jo charakterio bruožai: darbštumas, pareigingumas, nuoširdumas. 1925m. Alfonsas baigė gimnaziją ir...
