Kultūra

Maištas religijos klausimuose turi dvi visiškai skirtingas prasmes. Viena vertus, maištas gali būti siejamas su religijos, simbolizuojančios tradiciją ir pastovumą, destrukcija. Antra vertus, nemažai religijų sukildavo prieš status quo – nusistovėjusias ir pernelyg surambėjusias senąsias „tradicines” normas. Maištas nepasitenkina „vidutinėmis” emocijomis, kurios būtų pasmerktos lydėti ribotų galių kovas ir sąveikas. Maištas – radikalus galios aktas, suardantis egzistuojančią hierarchiją, apverčiantis santykį tarp to, kas yra „aukšta” ir „žema”. Akivaizdu, kad šalia dviejų skirtingų maišto formų egzistuoja ir du „revoliucijų”, ardančių hierarchinį santykį tarp „aukšta” ir „žema”, būdai. Pirmuoju atveju „žemumomis” laikoma sekuliarioji kultūra, neigianti bet kokias „aukštybių” paieškas. Antruoju atveju sukylančias „žemumas” reprezentuoja tikėjimo nuostatos, atveriančios į pasaulietinės „aukštumas” – valdžią ir turtus – nukreipto gyvenimo bergždumą. Būtent tokioje „žemumų” kovoje prieš „aukštumas” vokiečių filosofas P.Sloterdijkas įžvelgė senovės graikų filosofijos „chuliganų” – kinikų – pėdsakus. Kinikų kovos strategijos religijos teritorijose taip pat yra dvilypės. Kinikai nuolat šaipėsi iš idealų. Antra vertus, pasak Sloterdijko, kinikų rezistencijos impulsas buvo būdingas tiek žydams, suvokusiems žemiškų galių tuštybę, tiek šį rezistencijos impulsą paveldėjusiems krikščionims, demaskavusiems žemiškosios valdžios pastangas sudievinti save.

Šių metų pradžioje kino teatruose parodytos dvi premjeros – Oskaru nominuotos juostos apie aktyvią eutanaziją – sukėlė karštas diskusijas. Abiejuose filmuose pasirodė ir šventikų figūros, turėjusios reprezentuoti Bažnyčios poziciją. Tai paskatino paanalizuoti filmus iš krikščioniškos perspektyvos. Kai ginčas dėl komoje esančios pacientės Terry Schiavo pasiekė paskutiniąją fazę, kino teatruose vienas paskui kitą pasirodė du ta pačia tema, skirta pagalbai mirti, sukurti filmai: Alejandro Amenabaro „Jūros gelmėse” (ispaniškas originalus pavadinimas „Mar adentro”, Oskaras už geriausią užsienio filmą) ir Clinto Eastwoodo „Mergina, verta milijono” – apdovanotas keturiais Oskarais (geriausias filmas, geriausia režisūra, geriausia pagrindinio vaidmens atlikėja, geriausias šalutinio vaidmens atlikėjas). Amenabaras ekranizavo tikrą įvykį: paralyžiuoto Galicijos žvejo Ramono Sampedro, ilgus metus važinėjusio po teismus, pastangas išsikovoti teisę atlikti aktyvią eutanaziją. Veltui: galiausiai 1998 metų sausio 12 dieną, po dvidešimt penkerių paralyžiaus metų, padedamas draugų jis išgėrė kalio cianido ir leido savo mirtį užfiksuoti vaizdo juostoje, norėdamas po mirties pratęsti kovą. Eastwoodas ir jo scenarijaus autorius Paulas Haggis adaptavo motyvus iš trumpų pasakojimų serijos F. X. Toole‘ės „Rope Burns”.

Lietuviško komercinio kino festivalis-konkursas AXX didžiuosiuose ekranuose viešai prabilo kontraversiškatema „Geismas ir grožis”. 10-ties minučių trukmės filmuose kino ir teatro režisieriai, dailininkai, fotografai bei muzikantai turėjo galimybę pademonstruoti savo požiūrį į geismą, aistrą, meilę. Dvylika skirtingų požiūrių į intymų gyvenimą pateikta masinei auditorijai. Dar nesulaukusi AXX festivalio komisijos (jos pirmininkas – ekscentriškasis bosnių kilmės režisierius Emiras Kusturica) verdikto, leidausi apžvelgti lietuvių kino seksualinių praktikų vaizdus… Lietuvos kinematografijos istorijoje erotikos vaizdiniai beveik nebuvo eksploatuojami. Prieš akis iškyla tik neerotiškų, neintelektualių, vyriškų sovietinių moterų etalonai. Tačiau baikštaus, švelnaus moteriško jausmingumo randame Almanto Grikevičiaus filmuose „Ave, vita”, „Jausmai”, metafizinio nuogumo – Šarūno Barto filmuose, o Arūno Žebriūno filmą „Kelionė į rojų” „sutvarkė” cenzūra – iškirpta erotikos scena sudūlėjo kinematografijos komiteto pirmininko archyvuose… Lietuvių kinui su „iškarpyta” erotika nebuvo aktuali erotikos ir pornografijos konfrontacija dėl skiriamosios linijos, nubrėžiančios, kur yra grožio, jausmo ir meilės išraiška, o kur tik lytinio akto fiksacija. Tikras lūžis kino pasaulyje įvyko pasirodžius B. Bertolucci filmui „Paskutinis tango Paryžiuje” (1972), kuris atvirai nagrinėjo seksualines obsesijas, susijusias su psichinėmis traumomis.

Galime teigti, jog Pedro Almodovaro filmai yra dėkinga medžiaga tiek kultūrinėms ir socialinėms, tiek postmodernioms, tiek psichoanalitinėms interpretacijoms. Pačioje Ispanijoje Almodovaro filmai laikomi postfrankistinės Ispanijos simboliu, nes jie kuriami taip, kad išstumtų istoriją, kad įtikintų, jog frankistinė Ispanija iš viso neegzistavo. Almodovaras, pasitelkęs kinematografiją ir mediją, kuria tarsi visiškai naują socialinę tikrovę: parodijinės melodramos žanras be jokių skrupulų atsikrato stereotipiniu macho-matadoro įvaizdžiu, kurį pakeičia transseksualai, biseksualai ir moterys ties nervų krizės riba. Galime teigti, jog performatyvus seksualumas tapo tarsi nauju postfrankistinės Ispanijos kultūriniu fetišu: šis linksmas seksualinis ir kultūrinis maskaradas regimas visuose Almodovaro filmuose, ypač – Aistrų labirinte. Almodovaras sukūrė tokią Ispaniją, kokią ji save norėjo matyti ekranuose ir likusios Europos akyse: “urban, campy, frivolous, sexy, colourful, fun, and free”.[1] Tokia Almodovaro filmų recepcija akcentuoja politinius ir socialinius kontekstus ir yra linkusi įžvelgti jo filmų politiškumą būtent nematomose “išstūmimo” formose. Kita Almodovaro filmų recepcijos kryptis, kurią sąlygiškai galime pavadinti postmodernistine, akcentuoja specifinį režisieriaus santykį su vaizduojama tikrove: tai parodija (niekada nežiūrėkite šių filmų rimtai, net jei jie labai rimti), ironija, pastišas ir juodasis jumoras.

Meno kritika vis labiau dienraštėja, susilieja su būsimų renginių anonsais, apžvalgomis, feljetonais ir esė. Kartais apima pasiutęs “grynųjų žanrų” ilgesys, taip pat – ir “grynųjų kritikų”, kurie yra akivaizdžiai nykstanti profesinė kategorija. Vieni iš jų triūsia redakcijose kartu su gausia žurnalistų brolija, neturėdami jokių ypatingesnių privilegijų josios atžvilgiu (o leidinių, suteikiančių galimybę kritikui specializuotis savoje meno srityje, tėra vos keletas), kiti persikvalifikavo į vadybininkus, kultūros renginių organizatorius ar institucijų vadovus. Vieni teberanda laiko ir noro rašyti, kitiems ir pirmojo, ir antrojo vis dažniau pritrūksta. Kas nuo to nukenčia? Mes visi. Mažiau pavardžių, kurių straipsniais galėtum pasitikėti kaip pačiu savimi, na, bent jau norėtųsi draugiškai su jais diskutuoti. Rečiau matyti ir pačių straipsnių, kurie praneštų skaitytojui bent šį tą daugiau, nei būsimo reginio autoriaus vardą, pavardę ir paties renginio koordinates. Apie tai, ką turime ir ką praradome: šiandien su dviem kritikais, užsivertusiais nelengvą vadybinio darbo naštą. “Čia tikros Augijo arklidės”, – kaip visuomet žiaurią tiesą į akis savo mažame kabinetėlyje rėžia naujoji “Skalvijos” kino centro direktorė Živilė Pipinytė, kurios straipsnius apie TV ir kiną atidesni kultūros spaudos skaitytojai turėjo įsidėmėti. Tik nesutinka ponia Živilė, kai bandau ją įvardyti kaip griežčiausią ir reikliausią kino “kirvį”.