|

Kitokie kepiniai Kalėdų stalui

Senovinis žemaitiškas Kalėdų plokštainis. Kiaušinių trynius sutrinti su ištirpintu medumi iki baltumo, supilti grietinę, suberti išsijotus miltus, supjaustytas džiovintas slyvas, pakepintus ir smulkintus lazdynų riešutus ir išmaišyti tešlą. Baltymus su žiupsneliu druskos išplakti iki standumo, atsargiai įmaišyti į tešlą, sudėti į skardą, išteptą sviestu ir sočiai išbarstytą maltais džiūvėsiais, išlyginti ir kepti 175ºC orkaitėje 50 minučių. Glajui išsijotą cukraus pudrą išplakti su citrinos sultimis, jei per tirštas įmaišyti po pusę šaukštelio citrinos sulčių iki norimos konsistencijos. Glajų užpilti ant plokštainio, papuošti džiovintų abrikosų, razinų, be odelės migdolų, graikinių riešutų ornamentais. Vincento kalėdinis spanguolių pyragas. Kiaušinių trynius sutrinti su 100 g spanguolių kisieliaus miltelių ir 20g vandens iki baltumo, į juos supilti ištirpintą margariną, suberti miltus, išmaišytus su kepimo milteliais, spanguolių kisieliaus miltelius ir gerai išmaišyti. Po to kiaušinių baltymus su žiupsneliu druskos išplakti iki standumo, atsargiai įmaišyti į tešlą ir sudėti į sviestu pateptą ir maltais džiūvėsėliais išbarstytą apvalią torto formą. Kepti 175ºC orkaitėje 45 minutes.

|

Šv. Velykų stalas žemaičių bajoro namuose

Per pirmąją Šventųjų Velykų dieną ant stalo dėdavo iš bažnyčios parsineštą pašventintą Velykų bobą, jau rudenį būtent šiam šventiniam stalui paruoštą garsųjį žemaitiškai rūkytą ir gerai subrandintą avienos kumpį (vėliau, kai buvo pamirštas gaminti šis autentiškas sakralinis avienos valgis, ant Velykų stalo atsirado veršienos kumpis), bajorams, dvarininkams, klebonams be to dar patiekdavo įdarytą keptą ėriuką. Ėriuko galva būdavo įdaryta svieste su džiūvėsėliais ir prieskoninėmis žolelėmis keptomis smegenėlėmis, o pats ėriukas būdavo įdaromas malta aviena, išmaišyta su kiaušinių tryniais, džiūvėsėliais ir pagardinta cinamonais, muskatų riešutais, pipirais bei čiobreliais. Būtinai ant stalo būdavo dedami įvairiausiai rūkyti, virti, sūdyti, kvapiomis žolelėmis prieskoniuoti lašiniai: sniego baltumo lašiniai su raudonos mėsytės tarpsluoksniais, rusva traškia odele ir gardaus rūkymo dūmelio aromatu, dvelkiančiu kadagiais; sūdyti balti kaip gulbės; virti gintariniai (dažyti svogūnų lukštais) minkštučiai su raudonos mėsytės tarpsluoksniais, virti aitrūs su įvairiausiais prieksoniais. Šiandien apie tokius dalykus mažai kas yra net ir girdėję. Atskirų padažų prie šių mėsos patiekalų neruošdavo, tačiau krienų būdavo apsčiai: baltieji aitrūs, nuo kurių kvapo ašaros bėgdavo, o įsidėjus burnon net amą atimdavo; raudonieji, dažyti burokėlių sunka; rūgštoki su trintomis spanguolėmis; švelnesni su grietine; salsvi aksominio skonio su virta obuolių koše ir grietinėle, – ypač mėgiami vaikelių.

Lietuviai valgomuosius ledus atrado didžiojo kunigaikščio Gedimino laikais
|

Lietuviai valgomuosius ledus atrado didžiojo kunigaikščio Gedimino laikais

Valgomieji ledai į Lietuvą yra patekę įvairiais keliais. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino (1316-1341) valdymo laikais. Pirmąsias žinas apie valgomųjų ledų, tiksliau sakant, šerbeto gamybą į Lietuvos dižiąją kunigaikštystę bus atvežę Aukso Ordos, persų ir armėnų pirkliai bei armėnų gydytojai, kurie su savimi imdavo ir savo virėjus. Platesniam šerbetų išplitimui Lietuvos didikų ir bajorų rūmuose bei dvaruose ypač daug įtakos turėjo 1582-1584 m. Nesvyžiaus kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio ir didelio būrio Lietuvos didikų ir bajorų kelionė į Šventąją žemę, Siriją ir Egiptą. Kunigaikščio Radvilos Našlaitėlio palydoje buvo ir asmeninis kunigaikščio virėjas iš Lietuvos Jeremijus. Būtent Jeremijus 1584 metais M.K. Radvilos Našlaitėliui ir jo palydai grįžus į Lietuvą, svečius vaišino egzotiškais gėrimais – „kafa” ir „sorbetu”. Osmanų, totorių, karaimų, armėnų šerbetai būdavo skystoki, skirti gėrimui. Juos gamindavo iš granatų, raugerškių, sedulų, šilkmedžio, citrusinių vaisių, arba vynuogių sulčių, rožių nuoviro, rytietiškų uogienių, gardindavo kvapiosiomis žolelėmis. Šie šerbetai būdavo rūgštoki, nes medaus arba cukraus dėdavo labai mažai.

Šventųjų Velykų valgiai
| |

Šventųjų Velykų valgiai

Pirmąją Velykų dieną į svečius niekas nevaikščiodavo ir dabar nevaikšto, kiaušinių neritinėdavo ir jų daužyme nesirungdavo. Atkreipkite dėmesį, kad lietuvių šventėse viena diena visada skiriama šeimai, šeimos artumui, draugiškumui sutvirtinti. Parėjusieji iš bažnyčios namo, sveikindavo su šventėmis namiškius ir kartu su visa šeima sėsdavo prie šventinio stalo. Per pirmąją Šventųjų Velykų dieną ant stalo dėdavo iš bažnyčios parsineštą pašventintą Velykų bobą, specialiai šiam šventiniam stalui tešloje keptą avienos kumpį (vėliau, kai buvo pamirštas gaminti šis autentiškas sakralinis avienos valgis, ant Velykų stalo atsirado veršienos kumpis), bajorams, dvarininkams, klebonams be to dar patiekdavo įdarytą keptą ėriuką. Ėriuko galva būdavo įdaryta svieste su džiūvėsėliais ir prieskoninėmis žolelėmis keptomis smegenėlėmis, o pats ėriukas būdavo įdaromas malta aviena, išmaišyta su kiaušinių tryniais, džiūvėsėliais ir pagardinta cinamonais, muskatų riešutais, pipirais bei čiobreliais. Būtinai ant stalo būdavo dedami įvairiausiai rūkyti, virti, sūdyti, kvapiomis žolelėmis prieskoniuoti lašiniai: sniego baltumo lašiniai su raudonos mėsytės tarpsluoksniais, rusva traškia odele ir gardaus rūkymo dūmelio aromatu, dvelkiančiu kadagiais; sūdyti balti kaip gulbės; virti gintariniai (dažyti svogūnų lukštais) minkštučiai su raudonos mėsytės tarpsluoksniais, virti aitrūs su įvairiausiais prieskoniais. Šiandien apie tokius dalykus mažai kas yra net ir girdėjęs.

| |

Vilniuje – tikro alaus restoranas “Alaus namai”

“Tai – ne restoranas, tai – ideologija. Nepaisant to, kad “Alaus namai” turi visus bet kuriam alaus restoranui būdingus atributus, mes stengsimės, kad jis taptų štabu judėjimo, išpažįstančio natūralaus, tradicinio lietuviško alaus vertybes. Originalaus, savo, o ne standartus atitinkančio. Skonį turinčio alaus entuziastų daugėja visame pasaulyje, todėl manome, kad primirštos lietuviško alaus kultūros gaivinimas vertingas tiek saugant tradicijas, tiek siekiant įvairovės supanašėjusioje rinkoje”, – pažymėjo “Alaus namų” bendrasavininkas Audrius Vidžys. Alaus mėgėjai čia galės paragauti 12 pilstomo lietuviško gyvo alaus rūšių, verdamų mažųjų aludarių griežtai laikantis tradicinės tikro alaus gamybos technologijos. Ateityje tikro lietuviško pilstomo alaus asortimentas didės. Restorane pilstomas Jono Morkūno (Pasvalys), Aldonos Udrienės (Pakruojis), “Davros” (Pakruojis), “Rinkuškių” (Biržai), “Būtautų dvaro alaus” (Biržai), “Biržų alaus”, “Vilniaus alaus”, “Piniavos alučio” (Panevežys), “Alaus purslų” (Panevėžys) ir “Vilkmergės alaus” (Ukmergė) daryklų alus. “Valdžios politika ir konkurencija tradicinę aludarystę pamažu išstumia iš rinkos, todėl skubame išsaugoti tai, kas liko ir paskatinti tuos, kurie ieško naujų galimybių. Latvijoje ir Estijoje kaimiškos aludarystės tradicijos visiškai išnyko, o Lietuvoje vis dar veikia apie 60 smulkiųjų aludarių, kurių produkcija savo kokybe ir skonio savybėmis dažnai lenkia populiariose kavinėse pateikiamus gėrimus.

| |

Vyriausybė smaugia mažuosius aludarius

Lietuvos biudžetas gali netekti beveik 18 mln. litų mokesčių. Naujoji Vyriausybė 2009 metų biudžeto projekte ne tik siūlo naikinti akcizo lengvatas smulkioms alaus darykloms, bet ir padidinti bendrą alaus akcizą 10 procentų. Mažų alaus daryklų asociacija įsitikinusi, kad panaikinus lengvatas mažosios alaus daryklos bankrutuos, dėl to mažės valstybės biudžeto pajamos.”Vyriausybės siūlomi sprendimai yra dvigubas smūgis smulkiajam alaus verslui. Kadangi planai bus įgyvendinti per vieną naktį, galime teigti jog tai – trigubas smūgis. Įsipareigojimai tiekėjams ir pirkėjams jau yra pasirašyti, o už jų nesilaikymą numatytos baudos,” – sako asociacijos pirmininkė Lina Šileikienė. Pasak jos, naujoji Vyriausybė sąmoningai žlugdo lietuvišką smulkųjį verslą – sudaromos sąlygos klestėti užsienio investuotojams priklausančioms didžiosioms bendrovėms, nors smulkiosios alaus daryklos saugo šimtmečių tradicijas ir senuosius amatus. Šią savaitę Seimo Sveikatos reikalų komitetas vienbalsiai balsavo, kad natūralios fermentacijos gėrimams – alui, vynui ir sidrui – akcizas būtų didinamas 10 proc. Galutinį sprendimą dėl akcizo artimiausiu metu priims Seimas. Pasak asociacijos pirmininkės, krizės laikotarpiu didžiosioms alaus darykloms sudrytos sąlygos atsikratyti konkurentų. Mažos alaus daryklos bus priverstos uždaryti savo verslą. Suskaičiavus dabartinių ir planuojančių tapti asociacijos nariais bendrovių darbuotojus, galima teigti, jog be darbo liks 350 žmonių.

|

Nuo 2010 m. siūloma drausti visų formų alkoholio reklamą

Teikiamu projektu siūloma riboti alkoholio prieinamumą griežtinant alkoholio pardavimo, laikymo ir gabenimo reikalavimus, drausti vartoti alkoholinius gėrimus nepilnamečiams asmenims, uždrausti visų formų alkoholio reklamą nuo 2010 m. sausio 1 d., alkoholio reklamos kontrolę visuomenės informavimo priemonėse grąžinti iš Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos tarybos Valstybinei tabako ir alkoholio kontrolės tarnybai, taip pat suvienodinti Alkoholio kontrolės įstatyme vartojamų sąvokų nuostatas su kitais įstatymais. Taip pat siūloma drausti fiziniams ir juridiniams asmenims, užsienio juridinių asmenų filialams bei atstovybėms laikyti ir gabenti alkoholinius gėrimus atidarytoje taroje automobilių salonuose. Be to, siūloma drausti prekiauti alkoholiniais gėrimais stacionariose ir nestacionariose degalinėse. Siekiant sumažinti alkoholinių gėrimų prieinamumą gyventojams, siekiama drausti prekiauti alkoholiniais gėrimais kioskuose, sanatorijose, įrengtose viešojo maitinimo įmonėse, masiniuose renginiuose ir mugėse alkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija viršija 6 procentus, parodose – alkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija viršija 13 procentų. Projekte numatoma įvesti prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimą mažmeninės prekybos įmonėse, sugriežtinti prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimą prekybos įmonėse, įrengtose daugiabučiuose namuose.

|

Jaunųjų alkoholikų karta

Medikai tvirtina, kad silpnųjų gėrimų pranašumas prieš stipriuosius tėra mitas. Lietuvoje ryškėja nauja tendencija: į specialistus dėl alkoholio priklausomybės kreipiasi dvidešimtmečiai. Tuo tarpu tyrimai rodo, kad reklama ne tik informuoja, bet ir skatina rinktis. Iš visų reklamos funkcijų – informuoti, priminti ir skatinti – pati svarbiausia yra pastaroji, sako ekspertai. „Ugniniams saulėlydžiams begęstant, anuomet iškiliuose dvaro rūmuose neretai panelės ir ponaičiai mėgaudavosi nekaltais maišyto skonio gėrimais. Sodrios giros taurė, pagardinta „Kunigaikščių“ alumi, ne tik maloniai šildė, bet ir nuteikė žaismingai“, – skelbia viena gerai žinoma reklama. Visi žino, kad reklamos tikslas – ne tik informuoti apie naujo produkto rinkoje atsiradimą, bet ir įsiūlyti jį vartotojams. Pamatęs reklamą žmogus turi užsinorėti paragauti – išgerti. Ar jis naują produktą gers vietoje sau įprastinio alkoholinio gėrimo, ar gers tik todėl, kad norės išbandyti, nuspręs pats. Svarbu, kad išgertų. Dar geriau, jei gers ir toliau, ir dažniau. Visiems buvo aišku, ko siekė alkoholinių gėrimų bendrovė, skatindama kovoti už „laisvę Joninėms“. Kokia šventė be alkoholio? 2008–uosius Seimas paskelbė Blaivybės metais ir nusprendė, kad veiksmingiausias būdas kovoti su plintančiu girtavimu – uždrausti alkoholio reklamą. Taip problemos sprendimas visiškai politizuotas ir įbruktas į Prezidento rankas.

| |

Pueras (Pu-Er-Ča)

Pueras (Pu-Er) – tai, pirmiausia, ne arbata, ir net ne jos rinkimo vieta… Jau Tanų dinastijos laikais (VII-IX a.), arbatai tapus tradicine Kinijos eksporto preke, pietinėje Junanio („Šalis piečiau debesų”) provincijoje surinkti arbatlapiai apdirbimui būdavo pristatomi į jos centre esančios Pu-er-fu vietovę, ir pradedant XIV amžiumi, čia išskirtiniu, stambiu arbatos gamybos ir prekybos tašku buvusiame Pu-Er miestelyje jau 500 metų sėkmingai prekiaujama legenda tapusia ir taip pat vadinama arbata – „puer-ča” – „arbata iš Pu-Er‘o”. Čia ji patenka iš piečiau esančių Symao ir Sišuanbanio rajonų, kuriuose stūkso „Šešeri Didingi Arbatos Kalnai” (Mansaj, Iu, Mančžuan, Iban, Geden ir Jule) – tai vietos, kur, pasak rašytinių šaltinių liudijimų, arbata renkama jau virš tūkstančio metų. Pats žodis „pu-er” sudarytas iš dviejų hieroglifų, nuo Xan dinastijos laikų žyminčių gyvenvietę, esančią per 373 km į pietus nuo Kunmino miesto. Pu-Er vietovėje gyvenusios cha-ni tautelės kalboje tai reiškė maždaug tai: „gyvenvietė, ties užutekiu apsupta gynybine siena”, tačiau pavadinimas aiškinamas ir taip: „Pu” – trumpinys iš Pusian bodhisatvos (vienos iš dievybių) vardo, ir „er” – ausis, ausys, tad tai turėtų reikšti „Pusian bodhisatvos (dievybės) ausis”, kas gana įdomiai perteikia kai kurių stambialapių Puero rūšių lapų išvaizdą. Pirmosios pažinties su Pueru metu prie popierinių paketėlių pripratęs vartotojas paprastai pajunta neįprastą arbatos kvapą, kuris siejasi su pelėsiais.

| |

Romas

Romas – stiprus alkoholinis gėrimas, gaminamas iš cukrašvendrių spirito. Kai kurios romo rūšys daromos fermentuojant ir distiliuojant cukrašvendrių (cukrinių nendrių) sultis, kitos iš melasos, kuri gaunama kaip cukraus gaminimo iš cukrašvendrių šalutinis produktas. Kai kurios romo rūšys gaminamos įvairiomis proporcijomis maišant cukrašvendrių sultis, sirupą ir melasą. Įprastiniu būdu gaminant romą yra sumalamos cukrašvendrės, iš jų išgaunamos sultys, iš kurių kaitinant išgaunamas sirupas. Gautas sirupas yra distiliuojamas ir fermentuojamas. Tokiu būdų gautas gėrimas laikomas (brandinamas) ąžuolinėse statinėse, kur įgauna šviesiai geltoną arba tamsesnį – iki rudo – atspalvį. Romo spalva nebūtinai rodo jo brandinimo laiką – kai kurie gamintojai išlaikytą romą filtruoja, o kiti į mažiau brandintą romą prideda karamelės spalvai suteikti. Romas paprastai geriamas grynas arba maišomas kokteiliuose. Geras romas yra ilgą laiką brandinamas ąžuolinėse statinėse, panašiai kaip viskis ar konjakas. Pirmieji rašytiniai šaltiniai romą mini Barbadoso saloje 1688 m. Nuo to laiko romo gamyba pasižymi Karibų jūros regiono salos. Taip pat gaminamas Filipinuose, Australijoje, Madagaskare, Mauricijuje, Indijoje, Rejunione ir Kanaruose.