Geroji krizės pusė
Jei prieš kelis mėnesius apie pasaulinę krizę kalbėdavo tik vienas kitas, šiandien jos padarinius jaučiame kiekvienas: planai pasikelti atlyginimus atsidėjo neribotam laikui, kol kas belieka džiaugtis, jei apskritai turime darbą, didesnių paskolų bankuose gauti jau praktiškai nebeįmanoma, kainos parduotuvėse gerokai padidėjo ir ko gero dar didės. Prie viso to “gėrio” prisideda ir valstybė: planuojamas lengvatinio 5 procentų pridėtinės vertės mokesčio spaudai nuėmimas (sudėjus su krizė spauda dabar dėl to išgyvens sunkiausius metus), planuojamas autorinių atlyginimų panaikinimas dirbantiems (tai sąžininga darbuotojų atžvilgiu, tačiau šoką leidykloms padidins dvigubai), pajamų mokesčio didinimas, staigus apie 70 proc. važiavimo Vilniaus viešuoju transportu pabrangimas (”labai laiku”, turint omenyje globalujį atšilimą bei krizę: skatinkime vairuoti kuo daugiau žmonių, kad užteržtų orą ir užkimštų miestų gatves galutinai). Paskutinius tris dalykus paminėjau dėl to, kad apie juos kol kas mažai kur rašoma ir kalbama, be to visa tai susiję ir su manim. Kadangi neigiamų nuomonių, straipsnių apie krizę šiuo metu apstu, pasistengsiu į visą šią situaciją pažvelgti teigiamai. Pradžiai tiesiog siūlau perskaityti porą straipsnių, kurių autorių mintims labai pritariu, po to pateiksiu ir savo išvadas krizės klausimu: Pirma nuomonė: dienraščio “Klaipėda” žurnalistės Dovilės Jablonskaitės straipsnyje “Ačiū Dievui – krizė”.