Korupcija

Didesnė valstybės finansinė dotacija partijoms gali sumažinti korupciją politinėje valdžioje, jei tokia parama bus paskirstyta skaidriai, pagal iš anksto numatytas ilgalaikes taisykles ir neleis pasinaudoti turima valdžia. Tačiau grupės politikų nesąžiningas susitarimas prasidėjus rinkimų kampanijai iš biudžeto pasiskirti savo partijoms milijonines sumas, naudojantis turima politine valdžia – tai korupcinis veiksmas, kuris gali visiškai pakirsti rinkėjų pasitikėjimą tradicinėmis partijomis ir demokratinėmis vertybėmis. Korupcinių ir politinių skandalų įkarštyje kai kurių partijų ketinimas nugriebti mokesčių mokėtojų pinigus akivaizdžiai prasilenkia su moralios politikos principais ir daro didelę žalą pilietinės visuomenės pažangai. Toks biudžeto pinigų pasiskyrimas rinkimų kampanijai deja nesumažins priklausomybės nuo verslo struktūrų, o tik padidins reklamos įkainius ir pinigų vaidmenį renkant valdžią. Dėl to kviečiu partijas ir Seimo narius nesinaudoti turima politine valdžia, ir patiems sau nesiskirti finansinių dotacijų.

Šiandien maždaug septyniuose šimtuose valstybės ir savivaldybių institucijų darbuojasi apie 55 tūkstančius valstybės tarnautojų. Iš viso žmonių, gaunančių atlyginimą iš valstybės ar savivaldybių biudžeto, priskaičiuojama apie 300 tūkstančių. Kiek ši armija pravalgo mokesčių mokėtojų pinigų – visiškai aišku. Valstybės valdymo išlaidos šiuo metu jau artėja prie milijardo litų per metus. Įdomiausia, kad šios išlaidos kasmet vis didėja, nors šalyje, baigiantis privatizavimui, vis mažiau lieka ką valdyti. Reikia pridurti, kad Valstybės kontrolė, pernai ir šiemet atlikusi 113 valstybės institucijų ir įstaigų veiklos auditą, beveik trečdalio iš jų veiklą įvertino neigiamai. Kontrolierių teigimu, valstybinėms institucijoms trūksta kompetencijos. Mažinti vis labiau augančią valdininkų armiją (ar bent jos apetitą) yra žadėjusios kone visos vyriausybės. Tam buvo sudaryta net speciali „saulėlydžio“ komisija, tačiau jos veikla, pasikeitus politikos prioritetams, tyliai užgeso. Lietuvai tapus ES nare, bendrija taip smarkiai nebespaudžia mūsų valdžios reformuoti viešąją administraciją – tai padaryti dabar tenka patiems. Šį pavasarį Vyriausybė patvirtino viešojo administravimo plėtros iki 2010 metų strategiją. Tačiau, pasak Viešosios politikos ir vadybos instituto ekspertų, joje nenagrinėjami daugelis aktualių viešojo administravimo klausimų: ekonominės veiklos reguliavimo, vidaus audito, valstybės tarnybos etikos, kovos su korupcija, ES reikalų koordinavimo Lietuvoje, ką jau kalbėti apie tuos klausimus, kurie priklauso įstatymų leidžiamosios valdžios kompetencijai. Siaura strategijos apimtis gali sudaryti keblumų keičiant visą Lietuvos viešojo administravimo sistemą.

Taigi turime konstatuoti paprastus ir akivaizdžius faktus: Lietuvos vidinis politinis gyvenimas yra aktyviai įtakojamas sėkmingai įgyvendinamos Rusijos nacionalinės strategijos. Tokią įtaką balansuojančios Vakarų strategijos nematome ir nejaučiame, nes Vakarai, ko gero, pasitenkina tuo, kad Lietuva yra priimta į ES ir NATO ir yra įsitikinę, kad jie padarė viską, kas nuo jų priklausė. Lietuviškos nacionalinės strategijos, ką priešpastatyti rusiškajai strategijai, nėra ir neatrodo, kad artimiausiu metu atsirastų. Atrodo, kad net tokio poreikio nejaučia nei tie, kas kuria lietuviškąją politiką, nei tie, kas tą politiką analizuoja. Lietuvos valstybė turi strategiją, kaip vystyti kaimą ir kaip kurti žinių ekonomiką, kaip kovoti su skurdu ir kaip kovoti su narkomanija, tačiau neturi net užuomazgų kokios nors lietuviškos nacionalinės strategijos, kuri atsakytų, ką daryti su vis aktyvėjančiu Rusijos nacionalinės strategijos įgyvendinimu Lietuvoje. Štai ką reikėtų svarstyti šioje neeilinėje sesijoje, jeigu valdančiai daugumai tikrai rūpėtų, kaip apsaugoti Lietuvos politinę sistemą nuo nepageidaujamų įtakų. Korupcija yra blogai, bet tai, kas kelia didžiausią pavojų Lietuvos politinei sistemai, nėra lietuviškoji korupcija.

“Panašu, kad ponai naujojoje Europoje nepraleidžia nei vienos progos nesąžiningai pasipelnyti, kai tik tokia proga pasitaiko”. Minėtose šalyse įsigalėjusią korupciją liudija ir naujausios Transparency International ataskaitos, kuriose Lenkija atrodo blogiau už Kubą, Botsvaną ar Braziliją, o Rumunija lyginama su Malaviu. Lenkų sociologai (Jerzy Szacki) konstatuoja, kad „pastaraisiais metais politinė kultūra pokomunistinėse šalyse smarkiai sušlubavo”. Tarp pažangos kliūčių minimos korupcija ir viešojo gyvenimo skaidrumo stoka. Vaclavo Havelo, buvusio disidento ir Čekijos prezidento, nuomonė apie susiklosčiusią padėtį ne ką geresnė, jis mano, kad pereinamąjį laikotarpį išgyvenančiose šalyse politinė valdžia atiteko naujoms ir senoms klikoms, „pokomunistiniams mafijozams” ir „politiniams spekuliantams”. (Praėjusią vasarą aštuonerius metus kalėti nuteistas buvęs Čekijos URM generalinis sekretorius, nusamdęs žudiką pašalinti žurnalistę, aptikusią aukšto valdininko nelegalios veiklos pėdsakus.)

Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pateiktoje galimos korupcijos tarp Seimo narių medžiagoje minimas ir buvęs Palangos meras parlamentaras Raimundas Palaitis. Tai vakar “Vakarų ekspresui” patvirtino skandalą tiriančios Seimo Antikorupcijos komisijos vicepirmininkas Rimantas Sinkevičius. “Yra slapta įrašyti R.Palaičio ir parlamentarų papirkinėjimu įtariamo “Rubikon” įmonių grupės vadovo Andriaus Janukonio pokalbiai”, – sakė R.Sinkevičius. Spėjama, kad R.Palaitis galėjo tarpininkauti, kuomet 2001-aisiais “Rubikon” priklausanti bendrovė “Litesko” išsinuomojo Palangos šilumos ūkį. R.Palaičio pavardė STT surinktoje medžiagoje “išlindo” po to, kai prokurorai leido išviešinti visus su galimai korumpuotais Seimo nariais susijusius pokalbius. Savaitgalį žiniasklaidai R.Palaitis teigė, kad “Rubikon” įmonių grupės vadovą A.Jaunukonį pažįsta tik iš matymo, esą kalbėjęs su juo tik būdamas Palangos meru.

Reta visuomenės gyvenimo yda turi tiek įvairiausių raiškos formų ir būdų, kaip korupcija. Išnarplioti šio reiškinio šaknų sistemą yra itin sudėtinga. Pirmiausia todėl, kad tie, kurie galėtų ir privalėtų tai atlikti, nenori. O norintieji, kad ekonominiai santykiai taptų skaidresni, o pati valstybė veiktų bent jau daugumos piliečių labui ir dėl savo ateities, yra bejėgiai. Ko gera, ne atsitiktinai vienas garbus akademikas, neva remdamasis kažkokiu britų žurnalu, kovą su korupcija pavadino galynėjimusi net ne su vėjo malūnais, o su pačiu vėju. Taigi norintieji atrodyti dar didesniais keistuoliais nei žymusis idalgas Don Kichotas, galite pūsti prieš vėją. Akademikas to nedarė. Jis bene dešimtmetį oriai vadovavo valstybės turto privatizavimo komisijai, kuri priimdavo lemtingus sprendimus pačiuose korumpuočiausiuose sandėriuose. Ir stebėtinas dalykas. Niekas šios komisijos, privalėjusios sergėti valstybės moralę, kai ji turtą perduodavo (atiduodavo) privatiems savo arba užsienio šalių piliečiams, net neprisimena. Štai ir Mažeikių naftos „privatizavimo“ aplinkybių tyrimo atveju niekam nerūpėjo privatizavimo komisijos veiksmai. Tačiau būtent ši institucija turėjo gana daug galių, o pats akademikas buvo sukaupęs pakankamą visuomeninį autoritetą, kad pasipriešintų valstybės niekinimui. Keista akademiko ir ano britų žurnalo logika. Kam apskritai kovoti su vėjais?

Lietuvos studentų atstovybių sąjunga (LSAS) pakvietė aukštųjų mokyklų bendruomenių narius į sociologinio tyrimo pristatymą – konferenciją „Korupcijos reiškinys Lietuvos aukštosiose mokyklose“. 2003 metų gruodžio mėnesį Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų tyrimą apie korupciją atliko „Socialinės analizės grupė“. Tyrimas vyko 14 universitetų ir 25 kolegijose. Iš 1000 apklaustų studentų Vilniaus universitetui atstovavo 8,8 proc. respondentų. Korupciją studentai pirmiausia supranta kaip kyšininkavimą, nesąžiningumą bei naudojimąsi tarnybine padėtimi. Net 34 proc. studentų korupciją vadino labai didele problema, 46 proc. – didele. Jų manymu, šį reiškinį lemia nebaudžiamumas, valstybės tarnautojų nesąžiningumas bei savanaudiškumas. Kyšio davimą studentai labiausiai linkę pateisinti, kai tokioje situacijoje atsiduria jie patys ar artimieji, arba kai norima atsidėkoti. Didžiausia korupcija aukštosiose mokyklose studentai laiko faktą, kuomet iš anksto žinomi įstojusiųjų sąrašai arba dėl skolų nepašalinami studentai. 33 proc. tyrime dalyvavusių studentų prisipažino, jog yra tekę duoti kyšį dėstytojui, o 6 proc. jį yra davę aukštųjų mokyklų darbuotojams. Įdomu, kad 2 proc. studentų davė kyšį… studentų atstovybių darbuotojams.

Korupcija – tai pareigybinių teisių panaudojimas pasipelnymo tikslais, pareigūno ar politinio veikėjo papirkimas. Svarbiausia yra tai, kad tarnybine padėtimi ar politine valdžia galima pasinaudoti pasipelnymo tikslais tik tuomet, kai tokia padėtis yra ir kai toji padėtis leidžia (ar net įpareigoja) nustatyti žaidimo taisykles kitiems, spręsti, teisti, skirstyti. Teisę spręsti, įsakyti, nurodyti, dalinti turi bet kokia valdžia: ir valstybės vadovas, ir pareigūnas. Valstybės valdžios pareigūnų naudojimasis tarnybine padėtimi ir vadinasi korupcija. Korupcija gali atsirasti tik ten, kur yra valdžia: jos mastas priklausys nuo valdžios funkcijų platumo, nuo jai suteiktų (arba pasisavintų) įgaliojimų. Korupcija – valdžios ir jos veiklos produktas. veiksmingiausia priemonė įveikti korupciją iš tiesų yra ne žmonių auklėjimas, ne bausmės, ne dorų pareigūnų paieška ar principinga teisėsaugos institucijų veikla. Veiksmingiausia priemonė yra pačių korupcijos ištakų – galimybės spręsti, dalinti – ribojimas ir panaikinimas.