Maištas religijos klausimuose turi dvi visiškai skirtingas prasmes. Viena vertus, maištas gali būti siejamas su religijos, simbolizuojančios tradiciją ir pastovumą, destrukcija. Antra vertus, nemažai religijų sukildavo prieš status quo - nusistovėjusias ir pernelyg surambėjusias senąsias „tradicines" normas. Maištas nepasitenkina „vidutinėmis" emocijomis, kurios būtų pasmerktos lydėti ribotų galių kovas ir sąveikas. Maištas - radikalus galios aktas, suardantis egzistuojančią hierarchiją, apverčiantis santykį tarp to, kas yra „aukšta" ir „žema". Akivaizdu, kad šalia dviejų skirtingų maišto formų egzistuoja ir du „revoliucijų", ardančių hierarchinį santykį tarp „aukšta"...
Šių metų pradžioje kino teatruose parodytos dvi premjeros - Oskaru nominuotos juostos apie aktyvią eutanaziją - sukėlė karštas diskusijas. Abiejuose filmuose pasirodė ir šventikų figūros, turėjusios reprezentuoti Bažnyčios poziciją. Tai paskatino paanalizuoti filmus iš krikščioniškos perspektyvos. Kai ginčas dėl komoje esančios pacientės Terry Schiavo pasiekė paskutiniąją fazę, kino teatruose vienas paskui kitą pasirodė du ta pačia tema, skirta pagalbai mirti, sukurti filmai: Alejandro Amenabaro „Jūros gelmėse" (ispaniškas originalus pavadinimas „Mar adentro", Oskaras už geriausią užsienio filmą) ir Clinto Eastwoodo „Mergina, verta milijono" -...
Lietuviško komercinio kino festivalis-konkursas AXX didžiuosiuose ekranuose viešai prabilo kontraversiškatema „Geismas ir grožis". 10-ties minučių trukmės filmuose kino ir teatro režisieriai, dailininkai, fotografai bei muzikantai turėjo galimybę pademonstruoti savo požiūrį į geismą, aistrą, meilę. Dvylika skirtingų požiūrių į intymų gyvenimą pateikta masinei auditorijai. Dar nesulaukusi AXX festivalio komisijos (jos pirmininkas - ekscentriškasis bosnių kilmės režisierius Emiras Kusturica) verdikto, leidausi apžvelgti lietuvių kino seksualinių praktikų vaizdus... Lietuvos kinematografijos istorijoje erotikos vaizdiniai beveik nebuvo eksploatuojami. Prieš akis iškyla tik neerotiškų, neintelektualių, vyriškų sovietinių moterų etalonai....
Galime teigti, jog Pedro Almodovaro filmai yra dėkinga medžiaga tiek kultūrinėms ir socialinėms, tiek postmodernioms, tiek psichoanalitinėms interpretacijoms. Pačioje Ispanijoje Almodovaro filmai laikomi postfrankistinės Ispanijos simboliu, nes jie kuriami taip, kad išstumtų istoriją, kad įtikintų, jog frankistinė Ispanija iš viso neegzistavo. Almodovaras, pasitelkęs kinematografiją ir mediją, kuria tarsi visiškai naują socialinę tikrovę: parodijinės melodramos žanras be jokių skrupulų atsikrato stereotipiniu macho-matadoro įvaizdžiu, kurį pakeičia transseksualai, biseksualai ir moterys ties nervų krizės riba. Galime teigti, jog performatyvus seksualumas tapo tarsi nauju postfrankistinės Ispanijos kultūriniu...
Meno kritika vis labiau dienraštėja, susilieja su būsimų renginių anonsais, apžvalgomis, feljetonais ir esė. Kartais apima pasiutęs "grynųjų žanrų" ilgesys, taip pat - ir "grynųjų kritikų", kurie yra akivaizdžiai nykstanti profesinė kategorija. Vieni iš jų triūsia redakcijose kartu su gausia žurnalistų brolija, neturėdami jokių ypatingesnių privilegijų josios atžvilgiu (o leidinių, suteikiančių galimybę kritikui specializuotis savoje meno srityje, tėra vos keletas), kiti persikvalifikavo į vadybininkus, kultūros renginių organizatorius ar institucijų vadovus. Vieni teberanda laiko ir noro rašyti, kitiems ir pirmojo, ir antrojo vis dažniau...
Vis padūsaudami dėl standartizuotos amerikinės produkcijos pertekliaus ekranuose nespėjome įsisąmoninti, kad šią žiemą ir pavasarį Lietuvoje kaip reta buvo gausu meniškų, tarptautinį pripažinimą pelniusių filmų. Tokių „rankų darbo" kūrinių ir anksčiau retsykiais nupirkdavo platinimo bendrovės „Amfiteatro filmai", „Lietuvos kinas", kitos, bet tik dabar nestandartinio kinematografo pristatymas šalies žiūrovams pradeda įgauti tam tikrą sistemą. Apie ją, jos konkrečias perspektyvas kalbamės su projekto "ARTHOUSE.lt", kurio dėka išvydome „Ameliją iš Monmartro", „Vidoką", „Kitus", „Monstrų puotą", „Žmogų, kurio nebuvo", „Istorijų pasakojimą" ir kt., autoriumi bei vadovu Donatu...
Veltui bandytum griežtai nustatyti filmo „Niekieno žemė" nacionalinę priklausomybę. Jo titruose - italų, prancūzų, slovėnų, belgų, anglų kino studijos. Bet juk kūrinys ir vadinasi „Niekieno žemė". Niekieno, vadinasi, visų. Kaip tik šiuo globaliniu aspektu naujasis filmas ryškiai skiriasi nuo kitų žymiųjų juostų, liečiančių Balkanų klausimą, - nuo siurrealistinio E.Kusturicos „Pogrindžio", kuris šiaip ar taip negalėjo gimti kokiame nors kitame žemės pakraštyje. Nuo Gorano Paskaljevičiaus „Parako statinės", jau pavadinimu gan tiesokai išreiškiančios autoriaus požiūrį į regioną. Jaunas bosnių kilmės režisierius Danis Tanovičius sukūrė pirmą...
Pastaruoju metu po truputį kyla lengvo, spalvingo, pramoginio ir savaip prasmingo kinemtografo mados banga. Visa tai prasidėjo nuo švedo Lasse Hallströmo tarptautinio „Šokolado", kurio veiksmas simptomiškai rutuliojasi Prancūzijos periferijose. Mat ptancūzai nuo neatmenamų laikų - būtent to lengvojo, bet ne vulgaraus, beprasmio, o galantiško ir pašaipaus meno puoselėtojai. Natūralu, jog kiti filmai - jau „grynai" prancūziški. Ir populiarumo vis neprarandanti J.Jeunet „Amelija iš Monmartro". Ir visai naujas jaunojo Francois Ozono kriminalinis vodevilis „8 moterys", kurios dabar atėjo - tikėsimės, ilgam - ir į...
Lietuvoje pradedamas rodyti vienas žinomiausių pastarojo meto Prancūzijos sukurtų filmų - 35 metų režisieriaus Francois Ozono „8 moterys". Filmas, kuriame vaidina populiariausios Prancūzijos aktorės, šių metų Berlyno kino festivalyje apdovanotas specialiu „Sidabrinio lokio" prizu už aktorių ansamblį. Išskirtiniame interviu „Lietuvos rytui" F.Ozonas pasakojo apie darbą su filmo aktorėmis, jų tarpusavio santykius, moterų psichologiją, savo režisūrines provokacijas. Pirmąjį savo filmą „Šeimos nuotrauka" F.Ozonas sukūrė 1998 metais, būdamas 31-erių. Ir iškart sulaukė sėkmės. Filmas tais pačiais metais buvo parodytas Kanų kino festivalyje. Dabar režisierius filmografijoje...
Mes jau esame pripratę prie kritikos - ir kritikuojame dažniausiai patį gyvenimą, pačią realybę. Keikiam ją, kada norime ir kaip išmanome. Taigi pakalbėkime apie kritiką, apie jos tikslus, naudą ir žalą. Kokia yra pačios kritikos prasmė? Pradėkime nuo teiginio, kuris yra mūsų laikų išraiška - bet kokia kritika veda į geresnę "sistemos" apytaką ir tampa savotiškais skiepais nuo gresiančių pavojingesnių ligų. Iš tikrųjų, jei "sistemos" terminu įvardysime šiuolaikinę pasaulio raidą, šis teiginys pasitvirtina. Kritika gali būti maištas. Jis bus suprastas, savaip įvertintas ir...
