Kaltė

Dar būdami vaikai išmokstame, kad atleidimas kitiems padeda mums rasti vidinę ramybę. Bet kaip dažnai atleidžiame patys sau? Jei nešiojamės daug kaltės, ji labiau nei kiti veiksniai įtakoja mūsų gyvenime priimamus svarbius sprendimus. Jausdamiesi kalti baudžiame ir suvaržome save neleisdami sau gyventi taip, kaip iš tiesų norime. Tai nėra objektyvus išmatuojamas dalykas – kaltė egzistuoja tik mūsų galvoje. Lyg vėžys ji užvaldo mūsų sielą ir neleidžia džiaugtis pilnaverčiu gyvenimu, nes nuolat teisiame save patys arba tai daro kiti. Mus persekiojanti kaltė verčia jaustis blogai, ką bedarytume. Šeimoje kaltė dažnai naudojama kaip ginklas. Pavyzdžiui, žmona supykusi ant vyro stengiasi priversti jį pasijausti kaltu, bet paprastai tokioje situacijoje tai tėra pačios moters bandymas užglaistyti savo netinkamą elgesį, išvengti pasąmonėje blokuojamų jausmų sukilimo ir sumažinti jos pačios kaltę, kuri verčia ją jaustis nesaugiai ir bet kokiomis priemonėmis kontroliuoti situaciją. Jei toks scenarijus šeimoje tęsiasi ilgą laiką, užsisuka nesibaigiantis kaltinimų vienas kitam ratas, kuris griauna intymumo jausmą tarp partneriu. Poroje dažnai skamba žodžiai „jei mane mylėtum, tai…”. Šie pareiškimai tarsi paverčia meilę sąlygine: vienas sutuoktinis manipuliuoja kitu jį žemindamas ir reikalaudamas, kad tenkintų jo norus. Taigi šeimoje kažkam tenka vykdyti užgaidas, kad įrodytų esąs vertas meilės. Bandymas priversti pajausti kaltę – tai žmogaus puolimas, norint jam sukelti skausmą.

Kartais mes save kaltiname už tai, dėl ko esame visiškai nekalti. Kaip susidoroti su šiuo jausmu? Jūsų šeima nuostabi, vyras dėmesingas, vaikai protingi ir paklusnūs, o jūsų sesuo turi asmeninio gyvenimo problemų. Jūs restorane mėgaujatės sušiu, kai trečiojo pasaulio šalių mažyliai badauja. Mūsų šalyje šimtai žmonių dirba už skatikus, o jūs sparčiai kylate karjeros laiptais ir gaunate puikią algą. Jums visa tai iš dangaus nekrenta, daug ir sunkiai dirbate, tačiau kodėl dėl to, kad kažkam blogiau nei jums, jaučiatės nepatogiai. Galbūt tai nacionalinis bruožas? Tačiau gyvendamas šalyje, kur atotrūkis tarp atskirų sluoksnių žmonių gerovės tampa vis didesnis, ir taip mąstydamas galite tapti „kaltės sindromo” įkaitu. Kaltės jausmas neabejotinai yra naudingas ir būtinas, nes tik jausdami kaltę, jūs suvedate sąskaitas su savo sąžine. Ir ji pasako jums, ar elgiatės teisingai, ar ne. Tai būdinga tik žmogui. Išskyrus jį, nė viena gyva būtybė Žemėje neturi sąžinės. Tačiau tikrąją kaltę reikia mokėti atskirti nuo apgaulingos. Jeigu jūsų draugės vestuvės sužlugo, nes jūs „dėl sportinio intereso” nuviliojote jos jaunikį, tikriausiai jums turėtų būti gėda – ir prieš ją, ir prieš save. Jeigu vestuvės iširo dėl kitos priežasties, jūs galite jausti bet kokius jausmus, tik ne kaltę. Kai kurie žmonės mano, jog yra atsakingi už viską, kas vyksta su jų artimais ir tolimais giminaičiais. Jeigu tarp jų esate ir jūs, padirbėkite su savimi. Kaip? Įsiklausykite į šiuos patarimus.

Žmogus turi daugelio amžių kaltės patirtį. Dar rojuje Adomas apkaltino Ievą, kad ši jį sugundė, o Ieva suvertė kaltę žalčiui. Nuo pat pirmosios nuodėmės nusidėjėliai stengiasi suversti savo kaltę kitam. Kiekvienas iš mūsų vienaip ar kitaip patiriame šį kankinamą jausmą: padarėme tai, ko neturėjome padaryti, peržengėme tam tikrą įstatymą, kurį žinojo mūsų sąžinė. Per savo darbo metus pastebėjau keistą fenomeną: kada psichologai sutrinka, pajutę kaltę dėl nepagydomų sunkiausių patologijų ir sutrikimų. Kad ir kokių teorijų ar metodikų būtų sukurta, kad ir kokių mokslo darbų būtų parašyta, kaltės jausmas kaip ir anksčiau tebekankina žmogaus protą ir psichiką. Mano nuomone, klasikinė Froido psichoanalizė vargu ar įveikė užduotį, pasiūliusi abejotiną „vaistą nuo kaltės jausmo” – pasiteisinimą, jog taip elgėsi kiti žmonės, o pirmiausia – tėvai. Šiuolaikinė poppsichologija, ypač Vakarų, platina teoriją ir praktiką, siekdama visais įmanomais būdais pakelti žmogaus savivertę. Pats žmogus nepajėgus išsilaisvinti iš nuodėmės. Todėl dažnai net nuoširdžiausi apgailestavimai ir sąžinės kančios, ištveriamos vienumoje, be Dievo, yra bevaisės. Manoma, kad žmonės turi nustoti teisti save ir vertinti savo reikšmingumą nepriklausomai nei nuo poelgių, nei nuo aplinkybių. Net tikima, jog žmogui skirta patenkinti savo reikmes. „Aš užsitarnavau, nes egzistuoju”, todėl jokios kaltės negali būti.

“Žmogaus prigimtyje tiek daug giliai paslėptų dalykų, ir aš pats būčiau linkęs būti vaiku motinos, kuriai būdingi vidiniai žmogaus būties konfliktai, ir nenorėčiau, kad mane auklėtų moteris, kuriai viskas lengva ir paprasta, kuri žino visus atsakymus ir kurios nekamuoja abejonės”, – rašo pasaulyje pripažintas psichiatras, psichoanalitikas Donaldas Vudsas Vinikotas. “Nagrinėjant bet kurį klausimą, susijusį su žmonių tarpusavio santykiais, mes galime arba laikytis paviršiuje, arba leistis gilyn. Likdami paviršiuje, išvengtume daugybės nemalonumų, bet ir praleistume vertingus dalykus, kurie glūdi gelmėje.” Kartais pasakoma nuomonė, esą jei ne pasakos, tai toks stereotipas, kaip “pikta pamotė”, neegzistuotų. Aš taip nemanau. Kur kas tiksliau būtų sakyti, kad jokios pasakos (ir “baisios istorijos”) nebūtų visuotinai patrauklios, jeigu nepaliestų to, kas būdinga bet kuriam individui – suaugusiam ar vaikui. Pasaka siekia apčiuopti tai, kas teisinga, baisu ir nepriimtina. Būtent viską iškart: teisinga, baisu ir nepriimtina. Maži “nepriimtini gabaliukai” iš žmogaus prigimties kristalizuojasi į visuotinį mitą. O mus dabar domina klausimas: kas konkrečiai kristalizavosi mite apie piktą pamotę? Šiaip ar taip, aišku, jog tai turėtų būti susiję su neapykanta ir baime, ir lygiai tiek pat – su meile. Kiekvienas individas susiduria su didžiuliais sunkumais, kai bando žmogui būdingą vidinę agresiją sujungti su meile.

Kaip dažnai atleidžiame patys sau? Jei širdy nešiojamės daug kaltės, ji labiau nei kiti veiksniai paveikia priimamus svarbius sprendimus. Jausdamiesi kalti baudžiame ir suvaržome save neleisdami sau gyventi taip, kaip iš tiesų norime. Tai nėra objektyvus išmatuojamas dalykas – kaltė egzistuoja tik mūsų galvoje. Lyg vėžys ji užvaldo mūsų sielą ir neleidžia džiaugtis visaverčiu gyvenimu, nes nuolat teisiame save patys arba tai daro kiti. Mus persekiojanti kaltė verčia jaustis blogai, kad ir ką darytume. Šeimoje kaltė dažnai naudojama kaip ginklas. Pavyzdžiui, žmona, supykusi ant vyro, stengiasi priversti jį pasijusti kaltą, bet paprastai tokioje situacijoje tai tėra pačios moters bandymas užglaistyti savo netinkamą elgesį, išvengti pasąmonėje blokuojamų jausmų sukilimo ir sumažinti savo pačios kaltę, kuri verčia jaustis nesaugiai ir bet kokiomis priemonėmis kontroliuoti situaciją. Jei toks scenarijus šeimoje tęsiasi ilgą laiką, užsisuka nesibaigiantis kaltinimų vienas kitam ratas, kuris griauna intymumo jausmą tarp partnerių. Dažnai skamba žodžiai “jei mane mylėtum, tai…” Šie pareiškimai tarsi padaro meilę sąlygišką: vienas sutuoktinis manipuliuoja kitu jį žemindamas ir reikalaudamas, kad tenkintų jo norus. Taigi vienam tenka vykdyti užgaidas, kad įrodytų kitam, jog jis yra vertas meilės. Bandymas priversti pajausti kaltę – tai žmogaus puolimas norint jam sukelti skausmą. Tokiuose santykiuose nelieka vietos pasitikėjimui. Kaip galima pasitikėti tuo, kas nuolat mus skaudina?

Neturėtumėte. Kodėl? Tai jau praeitis ir to nepakeisi. Paleiskite tai ir užmirškite. Nebeteiskite savęs už senus „nusikaltimus”. Tai kas šiandiena ryte yra tiesa, rytoj jau bus nebe. Jeigu vakar buvote susipykę su draugu, tai nereiškia, kad jis šiandiena Jus kažkuo kaltina. Paleiskite kaltę iš savo gyvenimo ir gyvenkite daug laimingesni. Visur, kur sėjate kaltė savo gyvenime, ten tęsiasi nelaimės. Jeigu jaučiatės kalti dėl savęs, savo kūno, tėvų, draugų ar dar ko, taip netūrėtų būti. Gyvenkite savo gyvenimą, Jūs nesate dėl nieko kaltas šiandiena. Pradėkite viską iš naujo. Jeigu kiti nesugeba to paleisti ir toliau kažkuo kaltina Jus, tai Jų problema, o ne Jūsų. Žinau, kad tai gali pasirodyti arogantiška, bet tiesiog judėkite toliau, gyventi neigiamose emocijose neverta. Dauguma žmonių jaučiasi kalti nuo vaikystės, tą nuolatos matau savo kursuose. Kaltės jausmas veikia kaip refleksas manipuliuojant kitais. Pvz „aš dėl tavęs tiek padariau, o tu negali piršto pajudinti?” Tai yra kaltinimas su kuriuo kaltę jaučiantis žmogus sunkiai susitvarko. Jeigu kažką darote, tai darykite tai besąlygiškai arba susitarkite iš pradžių ir nemanipuliuokite kitų žmonių kalte, tai yra „žemos lygos” poelgiai. Geriau padėkite kitiems besąlygiškai ir įkvėpkite juos, kad net prašyti nereikėtų. Nustokite tik gyventi – būkite laimingi!

Kaltės jausmas taip pat yra grynasis perteklinis potencialas. Esmė ta, kad gamtoje neegzistuoja tokių sąvokų kaip gerai ar blogai. Pusiausvyros jėgos vienodą reikšmę teikia tiek geriems, tiek blogiems poelgiams. Pusiausvyra atstatoma bet kokiu atveju, jei atsiranda perteklinis potencialas. Jei pasielgėte blogai, pripažinote tai, pajutote kaltės jausmą (mane reikia nubausti), sukūrėte potencialą. Jei jūs pasielgėte gerai, supratote tai, pajutote išdidumo jausmą (mane reikia apdovanoti), taip pat sukūrėte potencialą. Pusiausvyros jėgoms nesuprantama, už ką reikia bausti ar apdovanoti. Jos tik pašalina energetiniame lauke susidariusius nevienodumus. Atlygiu už kaltės jausmą visada bus vienokia ar kitokia bausmė. Jei to jausmo nėra, bausmės gali ir nebūti. Deja, pasididžiavimo jausmas dėl gero poelgio taip pat užtraukia bausmę, o ne apdovanojimą. Juk pusiausvyros jėgoms būtina pašalinti perteklinį išdidumo potencialą, o apdovanojimas jį tik sustiprins. Induktyvinis kaltės jausmas, tai yra iš šalies „teisingų” žmonių primestas kaltės jausmas sukuria potencialą tarsi pakeltą kvadratu, nes ir be to žmogų kankina sąžinė, o dar užgriūva teisuolių pyktis. Nepagrįstas kaltės jausmas, kurį sukelia įgimtas polinkis „už viską būti atsakingam”, sukuria didžiulį perteklinį potencialą. Visiškai nėra reikalo jausti sąžinės graužaties, juk priežastis paprasčiausiai sugalvota.

Kodėl taip dažnai pirmas gimdyvės klausimas apie kūdikį būna ne “Kas tai?”, o “Ar jam viskas gerai?”, “Ar jis normalus?” O jei medicinos sesuo prieš atsakydama kiek palūkuriuos? Mamos baimės ir abejonės iškart susijungs su vaizduote… O jeigu iš tikro kūdikiui kas nors negerai? Tuomet mamai teks išgyventi sunkų periodą: ji jausis už tai atsakinga. Nes jos mintys apie vaiką – vaiką jos viduje – ir realus nėštumas yra skirtingi dalykai. Bet atskirti juos ne taip paprasta… Šis pokalbis vyko 1961 m. BBC radijo laidoje, skirtoje tėvams. Laidą rengė ir vedė pasaulyje pripažintas psichiatras, psichoanalitikas Donaldas Vudsas Vinikotas (Donald Woods Winnicott, 1896 – 1971). Šis žmogus buvo atsidavęs vaiko psichikos raidos tyrinėjimui, o daugiausia dėmesio skyrė kūdikio ir motinos ryšiui. Dialogai su tėvais BBC radijuje 7 ir 8 dešimtmečiais sugulė į knygą “Talking to Parents”. Šie pokalbiai neprarado aktualumo ir šiandien. Čia pateiktoje ištraukoje (jos pradžia – praėjusį šeštadienį) psichoanalitikas kalbasi su Kler Rainer, medicinos seseria, parašiusia ne vieną knygą apie vaikų sveikatą. Pokalbio tema – motinų jaučiama kaltė prieš vaiką: iš kur ji kyla ir kokia jos prasmė? K. RAINER: Jeigu motina nejaustų kaltės, ji nejaustų ir poreikio taip stipriai saugoti vaiką, tiesa? Jeigu jai atrodytų, jog viskas visada klostysis puikiai, o vaikui staiga pakiltų temperatūra, ji sakytų: “Na, nieko bloga nutikti negali; nėra ko jaudintis.

Nėra pavojingesnio jausmo už kaltę. Tai tarsi atomas, kuris, tinkamai naudojamas, yra naudingas, o jei nei, gali net sunaikinti asmenybę. Gerai, jeigu kaltė paskatina mus tapti doresnius, garbingesnius. Tačiau yra žmonių, kurių niekada nepalieka kaltės jausmas, virstantis nesibaigiančiu savęs smerkimu. Jie nuolat gyvena lyg nusikaltėliai, jaučia liūdesį, nerimą ar nesiliaujančią gėdą. Amerikiečių psichoterapeutas Robertas Gouldingas skiria tris kaltės kamuojamų asmenų kategorijas. Pirmieji jaučia kaltę net ir nepadarę nieko bloga. Antrieji didžiuojasi savo tariama kalte, kuri, anot jų, verčia juos tapti jautresnius ir garbingesnius. Kai žmogų kamuoja nepagrįsta kaltė, verta pasidomėti, ar jis nėra ant pečių užsivertęs atsakomybės ir už aplinkinių gyvenimą. Galimas dalykas, kad jis jaučiasi turįs kitus apsaugoti nuo bėdų ir padaryti juos laimingus. Kaltojo sindromas – taip šią bėdą vadina psichoterapeutė Frieda Porat. Perdėta atsakomybė už kitus ir jos palydovė kaltė išduoda savigarbos stoką. Jei žmogus stengiasi visiems rodyti savo kaltę ir pastangas jai atpirkti, galima įtarti, jog jis yra pilnas didybės. Šis žmogus išpučia savo kaltę norėdamas pasirodyti esąs ypač jautrus visoms pasaulio negerovėms. Jis mano, kad patirdamas kaltės graužatį dėl to, jog pats gali kimšti maistą pilna burna, kai daugybė žmonių vargsta, jis atleidžiamas nuo bet kokios pagalbos, pavyzdžiui, paramos senelių ar vaikų namams.