Jehovos liudytojai

Mes aptarėme nemažai informacijos apie tai, kaip ši Karalystė atrodys. Mes žinome, jog Abraomui buvo pažadėtas visų žemės tautų palaiminimas per jo palikuonį; Rom 4:13 išplečia šį teiginį ir sako, kad visą žemę paveldės tie žmonės, kurie yra Abraomo palikuonyje, t.y. Kristuje. Dan 2 pranašystės įvaizdis aprašo grįžtantį Kristų kaip mažą akmenį, ir po to karalystė palaipsniui išsiplečia po visą pasaulį (plg Ps 72:8). Tai reiškia, kad Dievo Kralystė neužims vien tik Jeruzalės ar Izraelio krašto, kaip kai kas mano, nors šios vietos tikrai bus karalystės centras. Tie, kas šiame gyvenime seka Kristumi, bus “karalystė ir kunigai, ir jie viešpataus žemėje” (Apr 5:10). Mes valdysime įvairų kiekį įvairaus dydžio gyvenviečių; vienas valdys dešimt miestų, kitas penkis (Lk 19:17). Kristus pasidalins savo viešpatyste žemėje su mumis (Apr 2:27; 2 Tim 2:12). “Štai karalius (Jėzus), kuris pagal teisumą viešpataus, ir didžiūnai (tikintieji) kurie valdys pagal teisingumą” (Iz 32:1; Ps 45:17).

Dievo karalystė – tai tikinčiųjų laukiantis atpildas. Kaipo toks jis yra jų motyvas savo gyvenime sekti Kristaus pavyzdžiu, o tai reiškia taip pat susidūrimą su trumpalaikiais kentėjimais ir nepatogumais. Todėl galima tikėtis, jog visą jų gyvenimą juose vis augs ir augs nenumaldomas troškimas pajusti ir suprasti būsimojo amžiaus stebuklus. Tai bus visų jų dvasinių ieškojimų išdava ir pilnas Dievo, kurį jie pamilo kaip savo Tėvą, pasireiškimas. Raštuose gausu smulkių aprašymų, kaip atrodys Karalystė ir norint išnagrinėti bent keletą iš jų galima sugaišti visą gyvenimą. Vienas iš būdų suvokti kai kuriuos būsimosios Karalystės sutvarkymo pagrindinius principus – tai suprasti, jog Dievo Karalystė egzistavo praeityje kaip Izraelio tauta. Ši karalystė turi būti atkurta grįžus Kristui. Daug vietų Biblijoje suteikia mus žinių apie Izraelio tautą, kad mes galėtume bendrais bruožais suprasti, kaip bus sutvarkyta Dievo Karalystė ateityje.

Išoriškai žydai laukė Mesijo su dideliu uolumu. Minėtoje eilutėje “Dievo karalyste” berods vadinamas Mesijas, kadangi jis turi būti šios karalystės karaliumi. Štai Jėzui įžengiant į Jeruzalę, žmonės šaukė: “Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo karalystei!” (Mk 11:9,10). Čia Mesijas sugretinamas su “karalyste”. Taip ir Jonas Krikštytojas skelbė, kad “prisiartino dangaus karalystė. O jis (Jėzus) buvo tasai, apie kurį pranašas Izaijas yra pasakęs” (Mt 3:2,3). Mūsų nagrinėjamoje ištraukoje Lk 17:20-24, kalbėdamas apie “žmogaus sūnaus” atėjimą Jėzus atsakė į klausimą, “kada ateis Dievo karalystė”. Kristus norėjo pasakyti, kad žydai, išoriškai labai laukdami Mesijo atėjimo ir tikėdamiesi jo greito pasirodymo su didele jėga, nesuvokė, jog Mesijas – “Dievo karalystė” – jau buvo tarp jų nuolankiame Jėzaus asmenyje. Taigi jis perspėjo juos: “Dievo karalystė (Mesijas) ateina nepastebimai… Dievo karalystė jau yra tarp jūsų” (Lk 17:20,21).

Iš mūsų ankstesnių studijų žinome, kad Dievo tikslas yra apdovanoti jam ištikimus žmones amžinuoju gyvenimu grįžus Kristui. Šis amžinasis gyvenimas bus duotas žemėje; nuolat kartojami Dievo pažadai dėl šito niekada neturi omenyje ištikimųjų ėjimo į dangų. “Karalystės Evangelija (geroji naujiena)” (Mt 4:23) buvo paskelbta Abraomui kaip Dievo pažadai dėl amžinojo gyvenimo žemėje (Gal 3:8). Todėl Dievo karalystė ­ tai laikas po Kristaus sugrįžimo, kada šie pažadai bus išpildyti. Nors galiausiai Dievas netgi dabar yra visos Savo kūrinijos karalius, Jis davė žmogui laisvą valią valdyti pasaulį ir savo gyvenimą kaip tas nori. Taip šiuo metu pasaulis yra “žmogaus karalystė” (Dan 4:17).

Žmonės daug ką garbina. Bet Biblija pasako mums, kad yra tik vienas TIKRASIS Dievas. Jis sukūrė viską danguje ir žemėje. Kadangi jis davė mums gyvybę, jis yra vienintelis Asmuo, kurį mes turime garbinti (1 Korintiečiams 8:5, 6; Apreiškimas 4:11). Dievas turi daug titulų, bet tik vieną vardą. Tas vardas yra JEHOVA. Daugumoje Biblijos vertimų Dievo vardas buvo pašalintas ir pakeistas titulais VIEŠPATS arba DIEVAS. Bet kai Biblija buvo parašyta, vardas Jehova joje buvo pavartotas apie 7000 kartų! (Išėjimo 3:15, NW; Psalmių 83:18, NW).

“Evangelinėse” bažnyčiose yra plačiai paplitęs tikėjimas, kad teisieji bus “pagriebti” į dangų Kristui sugrįžus. Šis tikėjimas dažnai siejamas su idėja, kad po to žemė bus sunaikinta. Papildyme 9 mes išsiaiškinome, jog tai neįmanoma. Taip pat 4.7 poskyryje esame išsiaiškinę, kad atpildo vieta yra žemė, o ne dangus. Šie klaidingi tikėjimai remiasi neteisingu 1 Tes 4:16,17 išaiškinimu: “O pats Viešpats… nužengs iš dangaus. Tuomet pirmieji prisikels tie, kurie mirė Kristuje, paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti oran, debesysna pasitikti Viešpaties ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu”.

Daugelyje krikščioniškųjų sektų, taip pat ir kitose religijose, tikima, kad egzistuoja būtybė, arba greičiau monstras, vadinamas Velniu ar Šėtonu. Jis sukuria visas problemas, su kuriomis mes susidūriame savo gyvenime ir pasaulyje, ir yra kaltas dėl mūsų vykdomų nuodėmių. Biblijoje aiškiai mokoma, kad Dievas yra visagalis. Kaip išsiaiškinome 1.4 poskyryje, angelai negali nusidėti. Jei mes tikrai tikime šiais dalykais, tai negalime pripažinti, kad šioje visatoje veikia kažkokia antgamtinė būtybė, besipriešinanti Visagaliam Dievui. Tikėdami tokios būtybės egzistavimu, mes iš tikrųjų abejojame Visagalio Dievo viršenybe. Šis klausimas nepaprastai svarbus. Tiesiog būtina teisingai suprasti mokymą apie velnią ir šėtoną, tai gyvybiškai svarbu. Žyd 2:14 mums sakoma, kad savo mirtimi Jėzus sunaikino velnią; todėl neteisingai suprasdami velnią, mes negalime suprasti Jėzaus darbų ar prigimties.

Tačiau reikėtų priminti, kad mūsų laiko supratimas yra labai žmogiškas; Dievas neturi tokių ribotumų. Galima nueiti per daug toli bandant nustatyti seką įvykių, kurie vyks Kristaus atėjimo metu. Prisikėlimas ir mūsų pasiketimas į nemirtingumą teismo metu įvyks “ūmai, akimirka” (1 Kor 15:52). Reikalui esant Kristaus sugrįžimo metu laikas tekės kitaip, bent jau tiems žmonėms, kurie bus teisiami. Bendras biblijinis principas yra toks, kad kiekvienas atsakingas žmogus turės prieš teismą atsiskaityti už savo gyvenimą ir vienaip ar kitaip pasikalbėti su teisėju, Viešpačiu Jėzumi (Mt 25:44; Koh 3:17; 12:14; Lk 12:2,3; 19:23; Ez 18:21,22; 1 Tim 5:24,25; Rom 14:11,12). Turint omenyje, kad bus didelė daugybė atsakingųjų, galima padaryti išvadą, jog laikas bus sustabdytas ar stipriai sutankintas, kad visi mes galėtume būti teisiami greitai, ir vis dėlto individualiai. Kadangi to proceso metu laikas bus sutankintas, kad prisikėlimas ir teismas įvyktų “ūmai, akimirka”, tai galima suprasti, kodėl apie prisikėlimą kartais kalbama kaip apie metą, kuomet teisiesiems bus suteiktas amžinasis gyvenimas.

Žodis “šėtonas” – tai sulietuvintas hebrajiškas žodis “satan”,kas reiškia “priešininkas”, o “velnias” – tai išverstas graikiškas žodžis “diabolos”, reiškiantis melagį, priešą ar šmeižiką. Jei tikime, kad Šėtonas ir Velnias – tai kažkokia būtybė šalia mūsų, kuri kalta dėl nuodėmių, tada kiekvieną kartą sutikę tuos žodžius Biblijoje, turėtume juos priskirti šiai piktai asmenybei. Bet panagrinėję tų žodžių vartojimą Biblijoje pastebėsime, kad jie naudojami kaip paprasti būdvardžiai ir apibūdina paprastus žmones. Todėl negalima teigti, kad Biblijoje vartojami žodžiai “velnias” ir “šėtonas” patys savaime reiškia kažkokią didžiai nuodėmingą asmenybę ar būtybę šalia mūsų.

Po mirties dvasia sugrįžta pas Dievą, ir visa sąmonės veikla nutrūksta. Todėl bet koks bandymas susisiekti su mirusiais parodo, jog labai neteisingai suprantamas akivaizdus Biblijos mokymas apie tuos dalykus (žr. Iz 8:19,20). Biblija visiškai aiškiai teigia, kad po mirties žmonės jokiu pavidalu nesugrįžta į savo namą ar miestą, kuriame gyveno; negali taip būti, kad po kokio nors asmens mirties tose vietose rodytųsi jo “dvasia” ar “vaiduoklis”. Sunku tą išreikšti suprantamiau nei tas padaryta Job 20:7-9: “(Žmogus) bus pražudytas kaip mėšlynas, ir kurie buvo jį matę, sakys: Kur jis? Jis… nebus atrastas… Akis, kuri buvo jį mačiusi, nebematys (jo) ir jo vieta (namas / miestas) nebežiūrės daugiau į jį”. Panašiai sakoma ir Job 7:9-10: “Kas nusileidžia į mirusiųjų buveinę… nebegrįžta daugiau į savo namus, ir jo vieta nebepažįsta daugiau jo paties.” Nuolankiai pripažinę šitą, mes atmesime visokius aiškinimus, esą galima pamatyti, kaip mirusiųjų “šmėklos” lankosi namuose, kuriuose jie anksčiau gyveno. Šitokie regėjimai – tai geriausiu atveju vaizduotės žaismas.