Jaunoji

Šiuolaikinis mergvakaris nebeįsivaizduojamas be pamergių kvailiojimų miesto gatvėse, triukšmingų pasivažinėjimų limuzinu ir, žinoma, vyrų striptizo, tačiau atsisveikinti su mergyste galima ir visiškai kitaip. Sužinojusi, kad kolegės jai organizuoja mergvakarį pagal Mažosios Lietuvos tradicijas, klaipėdietė Irena Niuniavaitė nesitvėrė džiaugsmu. Etnologei, Klaipėdos etnokultūros centro darbuotojai svetimos vakarietiškosios tradicijos. Irena žinojo, kaip praeityje buvo švenčiama paskutinė jaunosios šventė be jaunikio, tačiau patirti tiek daug jausmų ir įvairiausių emocijų mergina nesitikėjo. Spalio 18-osios, trečiadienio, vakarą – likus trims dienoms iki Irenos vestuvių – Etnokultūros centre buvo minimas jaunimo folkloro sambūrio “Audenis”, kuriam priklauso nuotaka, dešimtmetis. Po renginio Irenos buvo paprašyta pasilikti. Mergvakariui jau buvo pasiruošta. Pagrindinė organizatorė, žinoma uostamiesčio etnologė ir “Audenio” vadovė Valerija Jankūnaitė ir dar kelios kolegės pirmiausia paprašė Irenos pakilti į patalpą antrajame aukšte. Ten jos laukė tvarkingai sudėti XVIII amžiaus pabaigos- XIX amžiaus vidurio Klaipėdos krašto merginos drabužiai, šiam vakarui pasiskolinti iš kolekcijos. Pasijonis, sijonas, palaidinė ir liemenė. Irenai reikėjo persirengti. Neskubėdama, labai lėtai viena iš mergvakario dalyvių ją rengė, o dar septynios šalia sustojusios moterys dainavo. Dainuojama buvo iš specialiai sudaryto dainyno su vestuvinėmis, meilės, padėkos motinai ir vaišių dainomis.

Kas tai yra – žinote. Tai tokia ypač išdykusi ir linksma šventė, kai dūksta vienos merginos. Arba rimtos, ištekėjusios, vaikų prisigimdžiusios mamos. Nebūtinai tai turi būti prieš vestuves, nors tikrasis mergvakaris būtent tada ir būdavo. O mes, išdykėlės panelės, ir šiaip tokių vakarėlių prasimanydavom. Na, ir prisidūkdavom… Iki paryčių šokdavom ir plepėdavom, burdavom ir bijodavom, verkdavom ir dainuodavom, persirenginėdavom ir vaidindavom, net kartą ketvirtame aukšte lipome iš balkono į balkoną… Kai buvome netekėjusios… Dabar jau gabaliuką laiko nuvalgė šeima – mano mielieji vyras ir vaikučiai. Ir mano jaunystės išdykėles ištiko tas pats likimas. Taigi nemažą laiko dalį per šventes mes leidžiame jau didesnėje kompanijoje – su draugų ir draugių šeimomis. Smagūs tai būna savaitgaliai. Suvažiuoja kelios mielos šeimynėlės – mama, tėtis ir vaikučiai. Tiksliau – mama, vaikučiai ir dar vienas didelis vaikas. Ir prasideda – „Motin, kuris mano rankšluostis?” Kitame gale kažkoks tipelis su barzda – „Mamyte, aš einu pasimaudyti, tu Kaziuką pažiūrėk, gerai?” – ir dingsta vandeny kaip į vandenį… Kiti trys „dideli vaikai” prie medžio parimę kažką jau už marškinių slepia. Ten tie, kur labai tų „mamyčių” bijo, bet dar labiau alaus nori. Prieš laiką. Dar juk ne vakaras. Pasitaiko vienas kitas tipelis, kuris mėgsta prie laužo trepinėti. Tas tai mums, mergaitėms, patinka. Jis niekur nestraksi, nebent malkelių. Visą vakarą kūrena, dešrelių kepa, o rytą pats pirmas jau pusryčių kaičia.

Mergvakario priesaika gali būti sakoma naktį, mėnulio šviesioje, gražioje gamtos vietoje (prie ežero, upės, miške, ant piliakalnio, prie rusenančio laužo, ant tilto, prie jūros ir t.t.). Jos tekstas turi būti sakomas vienos iš draugių, kuri gali iškilmingumo dėlei pasilypėti ant bačkos, kelmelio, suolelio ar pan. O jaunoji turėtų kartoti paskui ją. Jaunąją taip pat galima parklupdyti, išrengti iki apatinių, aprengti kaip nuotaką (apdengti užuolaida ir t.t.). Pats priesaikos tekstas gali būti parašytas ranka kaligrafiniu raštu arba atspausdintas kompiuteriu, galima šalia pridėti piešinėlių. Priesaiką galima įrėminti arba įrišti į knygelę “Jaunamartės elementorius”, arba laikraštuką “Mergvakario žinios”, arba susuktas ir sujuostas kaspinu kaip senovinis pergamentas, arba pateiktas kaip laiškas butelyje ir pan. Tekstas galėtų būti toks: Aš (vardas, būsima pavardė ar kad ir kokia pavarde besivadinčiau) būdama sveiko proto ir ramios sąžinės, prieš tapdama homo sapiens žmona savo ištikimų draugių akivaizdoje iškilmingai prisiekiu, kad sutelkdama visus savo sugebėjimus laikysiuosi šios priesaikos.

Mergvakaryje vyrams ne vieta (nebent padeda pasiruošti, vairuoja, kažką sukala, pakelia ir pan.), ypač jaunajam ir/ar jo draugams. Tikslas – nuotaka ir svarbu ne sugadinti jaunajai nuotaiką ir priversti ją dar labiau liūdėti dėl to, kad išteka, o pasilinksminti, dėl to tokios smulkmenos kaip indų plovimas, skalbimas, patalpų tvarkymas, maisto gaminimas (nebent tai užduotis) turėtų būti sutvarkytos be jaunosios įsikišimo. Keliaraištis – būtinas mergvakario atributas, pamergių dovana jaunajai. Jį galima arba pačioms pasiūti arba nusipirkti. Draugės turėtų parašyti jaunajai palinkėjimus: ant servetėlių, ant širdelės formos lapelių, ant nosinaičių, ant vyriškų šeimyninių trumpikių, ant kočėlo, raštelyje butelyje, senoviniame albume ir pan. Viską įamžinkite – fotoaparate ir filmavimo kameroje, nes tai vienintelis toks vakarėlis tiek jaunosios, tiek jūsų gyvenime:). Iš tiesų tai nėra jokių taisyklių, kaip viską padaryti taisyklingai – tai tik gairės. Galima viskas, kas jums atrodo smagu, nepamirštama, įdomu, vėjavaikiška, fantastiška, beprotiška.

Nuskusti mažą bulvytę su milžinišku peiliu ir taip įrodyti, kad mokės vyrui valgyti padaryti. Už įvykdymą – prizas. Eiti centrine miesto gatve ir stabdyti praeinančius vyrus, prašant, kad pasirašytų ant jaunosios marškinėlių. Už drąsą, kiek bus parašų ant marškinėlių – tiek mažų prizų 🙂 4. Nupiešti savo būsimąjį užrištomis akimis ir taip įrodyti, kad myli jį ne tik akimis. Už įvykdymą – prizas. Galvojant apie tai, kiek gyvenime buvo negerų dalykų, juos sakyti ir rinkti akmenukus, kuriuos dėti į maišelį, o pririnkus išmesti į ežerą, upę, pro balkoną ar pan. Sugalvoti norų, svajonių ateičiai ir apie juos galvojant, pinti ir leisti vainikėlius į ežerą ar upelį. Sudaryti anketą apie jaunąją ir duoti ją prieš tai jaunajam užpildyti, o po to jaunajai skaityti klausimus ir klausti, kaip jos manymu jaunasis atsakė ir lyginti su tikruoju jo atsakymu. Jei suklys, galima sugalvoti kokią nesunkią bausmę 🙂 Tai gali padėti daugiau pažinti tiek jaunąjį tiek tai, ką jis apie jaunąją mano. Miesto centre užlipti ant paminklo ir garsiai skaityti Odę, skirtą pagerbti būsimąjį vyrą. Galima būtų ta proga ir aprangą iškilmingesnę priderinti 🙂 Už drąsą – prizas 🙂 Kavinėje prieiti prie nepažįstamo vyro ir paprašyti nupirkti kažką (kokteilį, arbatos, tortuko, mišrainės, kepsnį.. :)) Už drąsą – kokteilis, arbata, tortukas, mišrainė, kepsnys.. 🙂

Ne vienai vyriausiajai pamergei didžiausias priešvestuvinis rūpestis yra suorganizuoti jaunajai tikrai smagų vakarėlį be jos širdies draugo. Mergvakario tikslas – atkalbėti ištekančiąją nuo santuokos įžadų, kurie atims nerūpestingą laisvę. Dažniausiai per mergvakarį būsimoji nuotaka išbando tokių dalykų, kurių iki šiol nėra dariusi. Matyt tam, kad lengvi sukrėtimai ir stresai grąžintų meilės labirintuose pasiklydusiajai blaivų protą ir laisvės troškimą. Vakarėlio tema reikalinga tam, kad merginos išsiskirtų iš minios ir patrauktų praeivių akį (nes gal kaip tik tarp jų atsiras tas, kuris padės jaunajai atverti akis ir atsisakyti žengti prie altoriaus…) bei sustiprinti bendrumo jausmą, kad vakaro kaltininkė žinotų neprarasianti draugių net ir sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Populiariausia tarp merginų yra persirengti mokinukėmis, namų šeimininkėmis, ar laisvo elgesio moterimis – svarbiausia, kad visoms būtų smagu ir priimtina. Temos vakarėliui galima pasiieškoti teatro drabužinėje – ir net išsinuomuoti patikusius aprėdus! Turint daugiau laisvo laiko galima kostiumų užeiti pažiūrėti į vadinamuosius „secondhandus“ – neabejotinai galima rasti drabužėlių, kurie įsuptų Jus į Rytų šalių viliokių burtų tinklus ar turkišką blizgančią prabangą. Ypač nagingos panelės galėtų sukurti ir pačios pasiūti kostiumus – balerinų sijonėliai iš gausiai sluoksniuoto tiulio irgi efektingai atrodytų.

Dar visai neseniai lietuvaitės mergvakarius šventė itin niūriai – jaunosios namuose susirinkusios pamergės pynė rūtų vainikėlius, traukė ritualines dainas ir ramino santuokos it baubo bijančią nuotaką. Šermenis primenančias vakarones pašėlusiu greičiu keičia triukšmingi būsimųjų žmonų ir jų pamergių vakarėliai naktiniuose klubuose. Ten prostitutėmis persirengusios koketės tiesiog iš butelio geria šampaną, užkandžiauja milžiniško falo formos tortu, o jo trupinius nuo jaunamarčių krūtų nulaižo raumeningi striptizo šokėjai. Tačiau mergvakarius organizuojančios pirmosios pamergės ne visada į vakarėlių programą įtraukia banalų pasivažinėjimą limuzinu, vyrišką striptizą ar praeivių gundymą marškinėliais su užrašu „Šįvakar tavo paskutinis šansas“. Pirmųjų pamergių išradingumui ribų nėra. Prieš savaitę ištekėjusi klaipėdietė Goda tapo savo pirmosios pamergės Ievos išradingumo auka. Nuotakai teko ne tik smagiai lėkti „britva“ per naktinę Klaipėdą, bet ir išmokti šokti pilvo šokį, padaryti gundantį rytietišką masažą svetimam vyrui, pasireikšti konditerijoje ir net išklausyti vienuolio paskaitą apie darnią šeimą.