Hobi

Dubravos girioje (Kauno r.) medžiojome šernus su laikomis. Eglynėlyje pasigirdus lojimui, pagal išankstinį susitarimą į įvykio vietą nuskuodžiau pirmas: ogi draugo Antano rusų europinis Džekis įsikirtęs į ūgtelėjusio šernioko šerius. Šauti nebuvo kaip, tad padėdamas šuniui stvėriau šerna už uodegos. Šmėstelėjo mintis – pajuokausiu, atsivesiu į medžiotojų liniką gyvą šerną, kaip buvau ne kartą padaręs. Šuo, pajutęs, kad medžiotojas perėmė iš jo žvėrį, nuskuodė paskui likusią šernų bandą. Manasis ilgašnipis, atsigavęs nuo grumtynių su šunimi, pradėjo mane tempti per brūzgynus. Kad galėčiau į žvėrį tvirčiau įsikibti ir kita ranka, šautuvą padėjau ant pasitaikiusio kelmo ir pabandžiau laisvąja ranka šerną nustverti už užpakalinės kojos.

Kauno apskrityje valstybinės veterinarijos tarnybos specialistai, norėdami išsiaiškinti trichineliozės židinių kilimo grėsmę, paprašė medžiotojų pristatyti į laboratoriją tyrimams visų sumedžiotų plėšrūnų mėsos pavyzdžius. Per 1996 metų lapkričio, gruodžio mėnesius Girionių klubo medžiotojai veterinarijos tarnybos laboratorijai pristatė 32 galinčių platinti trichineliozę gyvūnų, sumedžiotų Dubravos girioje mėsos mėginius. Iš jų trichinelioze apsikrėtusių rasta net 13, tai yra 41 procentas. Trichinelomis buvo apsikrėtę visi sumedžioti šeškai, 57 proc. kiaunių, 37,5 proc. lapių, 12,5 proc. mangutų, net 50 proc. naminių žiurkių. Vienas Dubravos miške sumedžiotas valkataujantis naminis šuo trichinelomis apsikrėtęs nebuvo, kaip ir 1996/97 metų sezone šiame miške nušauti 6 šernai.

Ilgai negalėjau apsispręsti, ar verta skleisti bebrų gaudymo spąstais patirtį po to, kai prieš keletą metų iš vieno žurnalo redakcijos buvau gavęs pasiūlymą apie tai parašyti. Bebrai tada buvo medžiojami gana intensyviai, o įvairaus masto brakonieriai ar šiaip atsitiktiniai žmonės labai dažnai pagrobdavo teisėtų medžiotojų spąstus, neretai – ir su visais laimikiais. Aprašius spąstų statymo vietas, tokiems lengvo grobio mėgėjams būtų dar lengviau bebrus rasti. Susidomėjimas bebrais atslūgo, kai nebeliko jų kailių paklausos. O bebrų vis gausėja, jie pridaro nemažai rūpesčių ūkininkams, miškininkams, melioracijos įrengimų prižiūrėtojams ir remontininkams.

Keletas vietinių medžiotojų padėjome Lietuvos zoocentrui gaudyti tinklais kiškius vieno Vilkaviškio rajono medžiotojų būrelio plotuose, kaip tik mano tėviškėje. Besiruošiant statyti tinklus ražienose, vyko paruošiamieji darbai: po lauką vaikštinėjo tai šį, tai tą nešini žmonės, važinėjo zoocentro bortinis UAZ’as. Pastarajam vos vos judant ražienų lauku, ėjau paskui jį atsilikęs gal penketą žingsnių. Ir labai nustebau, kai per du žingsnius nuo manęs tarp ražienose automobilio paliktų vėžių stryktelėjo žvairys. Pašokęs jis nuskuodė net prigludęs prie žemės ir, išlaviravęs tarp aplink vaikštinėjusių žmonių, nunėrė į netoliese nusidriekusio durpyno krūmus.

Keista ir nelabai suprantama, kodėl tie vargšai medžiotojai kliūna visoms nepriklausomos Lietuvos vyriausybėms. Medžiotojų būrelius pavertė įmonėmis su savo buhalteriais, finansininkais, įstatais, antspaudais, su sąskaitomis bankuose, ataskaitomis ir balansais. Vos spėjus įregistruoti įstatus, tuoj prireikė juo perregistruoti, koreguoti pagal paskutinius įstatymus. Viena vyriausybė įvedė medžiotojams žyminius mokesčius, kita panaikino, po to vėl įvedė, tik jau gerokai padidintus. Praėjusiame “garsiųjų medžiotojų” Seime batalijos kilo priimant Medžioklės įstatymą. Nuolat augo mokestis už licenzijas kanopiniams žvėrims sumedžioti. Keisčiausia, kad šis mokestis taikomas būtent už licenzijas, už tą niekam tikusį popiergalį, nes licenzijas reikia išsipirkti iš anksto visam medžioklės sezonui, ir, jei žvėris nesumedžiojamas, niekas medžiotojams pinigų negrąžina.

Dubravos girioje vėl pagausėjo briedžių. Šį sezoną vieną netgi sumedžioti planavome, bet nebuvo leista – turi briedžių padaugėti visame Kauno rajone. Kol į girių karalių taikytis su muškieta negalima, prisiminkime tuos laikus, kai briedžių girioje gyveno 5-6 kartus daugiau nei leidžia dabartinės kanopinių žvėrių tankumo normos. Kai Dubravos girioje briedžių gyveno daug, susitikti su jais kartais tekdavo gana neįprastomis aplinkybėmis. Retas kuris girios galiūnas bijodavo žmonių, nors ir buvo medžiojamas.

Matyt tikrai mūsų valdžios popieriai prasti, kad kelis kartus padidinusi nuomos mokestį už medžioklės plotus bei kanopinių žvėrių sumedžiojimo licenzijas, skyrė dar ir “uodeginį” mokestį už sumedžiotus švelniaplaukius žvėrelius. Mažai Lietuvoje yra medžiotojų, kurie specialiai medžiotų tuos švelniaplaukius. Pirmiausia dėl to, kad visiškai nėra jų kailių paklausos. Niekas negaudo nei bebrų, nei kiaunių ar mangutų, nors visų šių žvėrelių skaičių reikia mažinti. Daugiausia medžiotojai nušauna lapių. Ne dėl to, kad jų kailius kas nors supirktų, o paprasčiausiai todėl, kad rudosios dažniausiai šauliams pasipainioja. Be to, lapė visada buvo ir yra geidžiamas medžiotojų laimikis. Sovietmečiu rudųjų kailius reikėdavo būtinai parduoti valstybei, o medžiotojas už tai gaudavo varganas kapeikas.

Sakysite, koks medžiotojas be šautuvo. Sąvokos “medžioti” ir “šaudyti” atrodo neatskiriamos. Tačiau įdomiai ir gana sėkmingai galima medžioti ir be šautuvų. Naujos medžioklės taisyklės įteisino medžioklę su medžiokliniais lankais ir arbaletais. Tai labai įdomi sportinė medžioklė. Gaila tik, kad Lietuvoje dar mažai praktikuojama. Bet lankai ir arbaletai tai taip pat rimti ginklai. Galima apsieiti ir be jų. Medžioklės taisyklės leidžia medžioti su medžiokliniais šunimis, medžiokliniais paukščiais, spąstais ir įvairiomis gaudyklėmis. Labai įdomi medžioklė su medžiokliniais paukščiais. Šios medžioklės nuo seno populiarios Vidurinės Azijos, Artimųjų Rytų valstybėse, kur dideli stepių, pusdykumių plotai, kur yra daug erdvės medžiotojui raitam ant žirgo. Senovėje su plėšriaisiais paukščiais mėgo medžioti ir Lietuvos bajorai.

Švenčionėlių miškų urėdija Adutiškio girininkijoje esančiuose 2 543 ha komercinei medžioklei skirtuose plotuose organizuoja medžiokles Lietuvos medžiotojams ir užsienio svečiams. Žmogaus ūkinės veiklos mažai paliestuose miško plotuose galima medžioti stirnas, šernus ir briedžius. Poilsiui ir nakvynei paruoštos pirmos kategorijos ( trijų vietų ) patalpos, teikiamos maitinimo paslaugos. Smulkesnę informaciją Jums suteiks Švenčionėlių miškų urėdijos medžioklės vadovas- Vytautas Bunevičius.

Pastarųjų metų medžioklės trofėjų apžiūrų ir parodų rezultatai rodo, kad stirninų medžioklėse galima tikėtis pačių puikiausių trofėjų (ko vertas vien naujasis stirnino ragų Lietuvos rekordas). Neabejoju, kad panašių įspūdingų trofėjų turėtume žymiai daugiau, jeigu populiaresnėmis taptų stirninų medžioklės vasarą. Deja didžiąją dalį stirninų laimikio vis dar tebemedžiojame spalio mėnesį, medžioklėse su varovais. Tačiau tokiose medžioklėse seni, patyrę ožiai, pasipuošę gražiausiais ragais, dažniausiai sugeba išvengti varovų ir medžiotojų jiems spendžiamų žabangų. Žinoma, ir vasarą tokių trofėjų niekas ant lėkštučių medžiotojams nenešioja. Bet per patį vidurvasarį būna laikas, kada ir patys atsargiausi stirninai gali prarasti budrumą. Be abejo, tai rujos metas. Tereikia mokėti juo pasinaudoti.