Gintaras Beresnevičius, gyvendamas tarp mūsų, egzistavo tarytum trijuose asmenyse ar matmenyse: knygoje, visuomenėje ir draugų rate. Visur kiek kitoks ir kartu vientisas; trys pasauliai ir vienas veidas, unikalus sielos eidos, – visi šie jo aktyvaus gyvenimo aspektai papildė vienas kitą ir formavo monumentalios asmenybės įvaizdį. Dabar jis bendraus su mūsų pasauliu ilgiausiai išliekančiu savo pavidalu – knygoje įkūnyta mintimi. G. Beresnevičius ypatingas minties universalumu ir sinkretišku mąstymu: jo idėjos tarytum neturi ribų, nėra uždarytos konkretaus mokslo srityje, – jos lanksčiai adaptuojamos, ekstrapoliuojamos, permetamos,...
Liepos 6-ąją Gintarui Beresnevičiui būtų sukakę 46-eri. Rugpjūčio 6-ąją minėsime pirmąsias mirties metines. Šių datų kontekste pamėginsiu forsuoti klausimą, kuris daugiau ar mažiau pagrįstai leistų užtvenkti įsivaizdavimus apie G. B. Bėgant laikui net pats brangiausias įspūdžių auksas gali išsibarstyti, todėl šį kartą bandysiu pateikti kažką panašaus į schematinius apibendrinimus (suvokdamas tokios užmačios sąlygiškumą, o gal net ir ydingumą). Keliu labai paprastą klausimą: koks Gintaro charakterio bruožas, jo būdo savybė, asmens ypatybė daro jį išsiskiriantį, nesumaišomą su kitais žmonėmis, yra jo individualumo ženklas, nepakartojamumo...
Paruzija senųjų krikščionių graikiškoje terminijoje yra pakartotinis Kristaus atėjimas ir mirusiųjų prisikėlimas. Tokiu mitologiniu ir lemtingu žodžiu naujausią savo knygą pavadino žinomas religijotyrininkas ir eseistas Gintaras Beresnevičius. Išleidęs septyniolika knygų, tarp kurių religijotyros žodynai, studijos, vadovėliai, eseistikos rinkiniai ir esė romanas, Gintaras Beresnevičius ryžosi imtis tikrojo - romanų romano. Su religijotyrininku, eseistu ir romano „Paruzija“ autoriumi Gintaru Beresnevičiumi radijo laidoje „Kultūros savaitė“ kalbėjosi Jolanta Kryževičienė. Norėčiau pradėti nuo citatos iš romano „Paruzija“: „Kiškiai pareikalavo tiesioginės televizijos laidos, bet gavo tik pusvalandį Lietuvos radijo...
Jei Lietuvoje galiotų tokia amerikietiška tvarka, kai ne tik dėstytojai studentams, bet ir studentai rašo dėstytojams pažymius, G. Beresnevičius tikrai būtų aplenkęs ne vieną profesorių habilituotą daktarą. Bent man nepavyko sutikti buvusio jo studento, kuris juo nesižavėtų. Tuo keisčiau, kad, asmeniškai pažįstant šį žmogų, jis neatrodė tipiškas akademinio darbo atstovas – nuoseklus, preciziškas, asketiškas. Individualiai bendraujant, jo kalba kartais atrodydavo klampi, suvelta nenuosekli. Apskritai, savyje jis turėjo kažką labai senoviška, mitologiška – tarsi bendrautum su iš amžinybės išnirusiu šiuolaikiniu, moderniu kauku. Kreiva šypsena,...
Gintaras, daugumai žinomas kaip publicistas ir eseistas, pirmiausia buvo mūsų senosios baltų religijos bei mitologijos tyrinėtojas, religijotyrininkas, etnologijos daktaras. Jis dėstė įvairiose Kauno ir Vilniaus aukštosiose mokyklose religijotyrą, baltų religiją ir mitologiją, religijų istoriją. Po Norberto Vėliaus mirties būtent jis iš profesoriaus rankų perėmė lietuvių mitologijos ir religijos tyrimų vėliavą. Paskelbė daugiau nei 60 mokslinių straipsnių baltų religijų istorijos ir teorijos temomis, išleido ne vieną mokslinę knygą, iš kurių svarbiausiosios yra: „Dausos. Pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lietuvių pasaulėžiūroje“ (1990), „Baltų religinės reformos“ (1995),...
Jausmų puoselėjimas, mintys apie mylimą žmogų – prabanga ar būtinybė? Jausmų puoselėjimas gana kankinantis užsiėmimas, jei jie neveši, iš to nieko gera nebus, o jei veši savaime, ką ten puoselėti. O mintys apie mylimą žmogų trukdo atlikti visuomenines funkcijas ir kovoti už Lietuvos gerovę bei integraciją į Europos Sąjungą; mintys apie mylimą žmogų yra sunkios, jos užgniaužia žmogaus laisvę, jos graužia dantimis, tokių minčių apsėstas žmogus nieko negali veikti, tik žiūrėti į televizorių, į telefoną arba eiti vartoti alkoholinių gėrimų. Taip ir prasigeria....
Lietuva Europos Sąjungoje - klestinti šalis. Tai jokia naujiena, apie tai čirškauja žvirbliai visose pakampėse Lietuvoje ir toli už jos ribų. Balsuoti, balsuoti, balsuoti. Ir, žinoma, už! (O gal jau balsavome.) Gintaras nebūtų Beresnevičius, jeigu jam mėgintume prikergti eilinio agitatoriaus etaloną. Jis mokslininkas, eseistas, religijotyrininkas, įžvalgus mąstytojas futurologas, todėl į jo kalbas ir raštus dera atidžiai įsiklausyti ir įsiskaityti, o viską susumavus, veikti. Tai nėra labai paprasta ir aišku, nors ankstesnės jo knygos ("Ant laiko ašmenų", 2002; "Vilkų saulutė", 2003) šluote šluojamos nuo...
Šįsyk - Valdemaras Kukulas, devynių poezijos knygų autorius, literatūros kritikas, eseistas, iš tų kultūros vyrų, neieškančių žodžio kišenėje, juolab svetimo. Kartais jo publicistika ar kalbėjimas atrodo kontroversiški - šiandien tuo mandagiai atmetančiu žodžiu vadinamas tiesos sakymas, bet toks jo įprotis, kaip ir stipri poezija bei veriantis ir vertinantis žvilgsnis. Valdemaras Kukulas dabar rengia monografiją apie Paulių Širvį. Dvejų metų projektas apie legendinį mūsų poetą, su kuriuo V. Kukulas pats turėjo laimės bendrauti - tačiau tuoj pat iš asmeninio patyrimo iškilęs faktas išmuša vieną...
Kai paskambinęs draugas pranešė apie rašytojo, išmintingo žmogaus ir bičiulio, vieno žymiausių Lietuvos religijotyrininkų, knygų „Dausos“, „Baltų religinės reformos“, „Religijų istorijos metmenys“, „Religijotyros įvadas“, „Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas“ ir daugelio kitų knygų bei straipsnių autoriaus, etnologijos mokslų daktaro Gintaro Beresnevičiaus mirtį, nė trupučio nenustebau. Ir net šiek tiek pyktelėjau ant savęs, kad nepajėgiau nustebti. Ėmiau mąstyti - kodėl. Prieš akis ėmė lėkti prisiminimai, jo veiksmai, jo įpročiai, jo darbai, atsitiktinės frazės... Taip, jis tolydžio ėjo į mirtį, kaip į sportinį finišą,...
Paukščių gripas įpareigoja. Jo siautėjimas tiesiog įpareigoja valgyti vištas; pajusti vištos valgymo džiaugsmą, nemeluotą ir aštrų. Višta yra kažkiek mirtis. Kažkiek mirties yra kiekvienoje vištoje; koks nesusipratimas ir koks džiaugsmas. Jeigu vištos valgymas anksčiau buvo buitis ir nuobodis, tai dabar jis reikalauja drąsos; žmogus, vištą valgantis, kelia sau pačiam deramą pagarbą. Ir siaubą aplinkiniams. Net kietų nervų žmonėms, kurie nevalgo vištų, nes bijo numirti. Anksčiau buvo baisu valgyti jautieną, nes jaučiai sirgo gripu, o dabar ta jaučių liga užmiršta; nebepamenu pavadinimo, ar tai...
