Gelgaudiškis

Neįsivaizduojame gražiame kraštovaizdyje įsikūrusio Gelgaudiškio be dvaro rūmų ir juos supančio seno, didingo parko. Daug įvairių legendų ir pasakojimų gaubia šią vietovę. Pakeliausime du kilometrus apimančiu Gelgaudiškio pažintiniu taku. Susipažinsime su gamtos ir kultūros vertybėmis, legendomis, mėginsime suprasti „žemės kalbos žodžius”. Kelionę pradėsime nuo dvaro rūmų. Rūmus supa senas parkas. Tai vienas didžiausių Lietuvos parkų, pasižymintis sudėtinga struktūra. Čia griežtos geometrinės formos pereina į natūralią Nemuno šlaitų girią. Pagrindinė šio parko ašis – ketureilė sidabrinių klevų alėja, kertanti į Nemuną atkreiptus rūmus iš pietų pusės. Stambiausi šios iš Šiaurės Amerikos introdukuotos rūšies medžiai daugiau nei metro skersmens. Toliau pažintiniu taku keliausime į miško parką. Tik įžengus į mišką, mus pasitinka europiniai maumedžiai. (Keliaujant šiuo taku į rytus, per Šilupės upelį pasiektume Pakalniškių kaimą). Praėję apie 200 m į rytus, dešinėje prieiname pirmąją proskyną (taką), vedančią PR kryptimi. Ja ir pasukame. Patenkame į aikštelę, iš kurios taisyklingai aštuoniomis pasaulio šalių kryptimis iškirstos proskynos (takai). Ši vieta „žvaigžde” vadinama. Tai ypač įdomus parko elementas. Legenda pasakoja, kad dvarininkai medžioklių metu šioje vietoje pietaudavo. Jie, norėdami ir pietus valgant matyti žvėris, medžioti, įsakė iškirsti proskynas. Žmonės prisimena, kad anksčiau čia augę šimtamečiai ąžuolai.

Gelgaudiškis turi seną praeitį. Archeologiniai tyrimai parodė, kad žmonės čia gyveno jau V-X amžiuose. Vėliau, kraštą puldinėjant kryžiuočiams, gyventojai paliko šias vietas. Vietovė apaugo didelėmis, neįžengiamomis giriomis. 14 a. kronikininkai apie šį kraštą rašė kaip apie apleistą ir tuščią. Po Žalgirio mūšio čia vėl užverda gyvenimas, renkasi naujakuriai – jotvingių palikuonys nuo Merkinės, Gardino… 15 a. pr. dešinėje Nemuno pusėje, aukščiau Skirsnemunės, garsus Vytauto Didžiojo politikas ir kultūrininkas Jurgis Gedgaudas buvo pasistatęs pilį, įkūręs dvarą. 15 a. pabaigoje dabartinė vietovė kairiajame Nemuno krante buvo Gedgaudų dvaro atšaka (palivarkas) ir vadinosi Gedigaudiškiu. 1504 m. šį palivarką Didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras, kartu su didele giria, padovanojo savo raštininkui didikui Jonui Sapiegai. 1566 m. Gelgaudiškį valdė Povilas Sapiega. (Jis 1578 m. pastatė pirmąją medinę bažnyčią.) Iš Sapiegų dvarą ir girią 1585 m. nusipirko Gardino žemės teisėjas Grigalius Masalskis. Iš jo 1586 m. dvarą nupirko Kasparas Oziemblovskis. 1599 m. jo sūnūs dalinosi tėvo turtus. Tuo metu pirmą kartą paminimas Gelgaudiškio pavadinimas (vietoje Gedigaudiškio) ir tai, kad čia jau yra 15 kaimų. 1691 m. dvaras priklausė Kazimierui Oziemblovskiui. (Jis tais metais vietoj sunykusios bažnyčios pastatė antrąją medinę bažnyčią.) 18 a. Gelgaudiškį ir girias valdė Gelgaudai ir Čartoriskiai. (1789 m. Eleonora Čartoriskienė pastatė trečiąją medinę bažnyčią supuvus senajai).

XV a. pr. rašytiniuose šaltiniuose Gelgaudiškio vietovė laikoma Skirsnemunės palivarko dalimi. Gelgaudiškio palivarke augo kirvio dar nepaliestos Sūduvos girios ir visai natūralu, kad gyventojų čia buvo labai mažai. 1504 m. ar 1507 m. Lietuvos Didysis Kunigaikštis Aleksandras Gelgaudiškį su giria nuo Nemuno iki Siesarties padovanojo didikui Jonui Sapiegai. Šiam mirus, dvaras perėjo jo našlei Elžbietai Sapiegienei. Tokia situacija pasinaudojo Skirsnemunės ponas Stanislovas Skopas ir jėga užgrobė Gelgaudiškį. Tik įsikišus karaliui Žygimantui Senajam, dvaras buvo sugrąžintas našlei, o po jos mirties tapo jos posūnių dalybų objektu. Po ilgų derybų 1566 m. Gelgaudiškio dvaras atiteko Povilui Sapiegai. Šis didikas 1578 m. Gelgaudiškyje pastatė pirmąją bažnyčią. Po Povilo Sapiegos mirties dvaras atiteko Andriui Sapiegai. 1595 m. baigėsi Sapiegų šeimininkavimas Gelgaudiškyje. Dvaras su visais statiniais ir žeme, taip pat ir Zapyškio dvaras, buvo parduoti Gardino žemės teisėjui ir Perstūno laikytojui Grigaliui Masalskiui. Tačiau naujai įgytu turtu Grigalius Masalskis neilgai džiaugėsi, dvaras buvo perparduotas Kasperui Oziemblovskiui. Gelgaudiškio dvaro vardas pirmą kartą paminėtas 1599 m. turto dalybų akte. Tuo metu jį valdė Motiejus ir Andrius Oziemblovskiai. Iki Žečpospolitos padalinimo Gelgaudiškį dar valdė kunigaikščiai Čartoryšskiai. XVIII a. pab., po valstybės padalinimo, Gelgaudiškis kartu su Užnemunės sritimi atiteko Prūsijai. Dvaro ponu tapo baronas Teodoras Keidelis.

Gelgaudiškis (senasis vardas- Gedigaudiškis) turi ilgą istoriją. Per keletą šimtmečių Gelgaudiškį valdė įvairūs savininkai- Sapiegos, Dembskiai, Ozieblovskiai, Čartoryskiai, Gelgaudai, Zabielos ir kiti, o XIX Koideliai ir Komarai. Beje, XVII amžiuje Gelgaudiškis kurį laiką priklausė Kauno jėzuitų kolegijai. Gelgaudiškio vietovė istorijos šaltiniuose minima jau XVI amžiaus pradžioje. Čia būta dvaro. Manoma, kad visame Sūduvos krašte tada žaliavo didžiulės girios, o kaimų buvo reta. XVII amžiaus inventoriniuose raštuose jau minimi keli kaimai, o pats dvaras tada priklausė Veliuonos valsčiui. Atėjus prūsų valdžiai Gelgaudiškį pradėjo valdyti baronas Teodoras von Keudell. Keideliui valdant buvo naikinami kaimai ir kuriami dvarai. Teodoro von Keudell’io anūkas Gelgaudiškio dvarus pardavė dvarininkų bendrovei, kurios nariai buvo: daktaras Svida, Mantvilas, Baltutis ir Zanas, apie 1900m. ši bendrovė nuo savęs visus tuos dvarus perleido grafui Komarui už milijoną rublių. Komaras juos valdė iki pirmojo pasalinio karo.