Filosofija

Antikos mąstytojai buvo įsitikinę, kad labiausiai filosofui turi rūpėti trys dalykai: gėris, grožis ir tiesa. Daugelis filosofų jas traktavo kaip glaudžiai susijusias. Ir vis dėlto, nepaisant jų vienovės, filosofijos raidos procese išsikristalizavo atskiros filosofijos dalys, kuriose minėtos 3 idėjos nagrinėjamos santykinai savarankiškai: etikoje – Gėris, estetikoje – Grožis, o epistemologijoje (pažinimo teorijoje) – Tiesa. Pažinimo teorijoje teisingumo reikšmė priskiriama mintims, teiginiams, koncepcijoms, teorijoms. Jei mintis ar teorija teisinga ji vadinama tiesa. Bet kokią mintį ar teoriją reikia laikyti teisinga? Daug kas į šį klausimą atsakytų taip: tokią, kuri atitiktų tikrąją dalykų padėtį, faktus, tikrovę. Arba teisinga yra mintis, kuri atitinka mąstomus daiktus, t.y. nurodo jų tikrai turimas savybes arba tikruosius jų tarpusavio santykius. Šia natūralia ir paprasta tiesos samprata rėmėsi tiek Platonas, tiek Aristotelis, kas leidžia vadinti ją klasikine. Viduramžių mąstytojai, sekę antikos autoritetais, tiesą glaustai apibrėždavo taip: “Tiesa yra tikrovę atitinkanti mintis”. Atrodo viskas paprasta ir aišku. Tačiau tai apgaulingas įspūdis. Norint tuo įsitikinti pakanka paklausti koks yra tiesos ir melo santykis.

Žmonijos kultūros raidoje įsitvirtino pažiūra į meną kaip netobulos tikrovės humanizavimo bei harmonizavimo būdą. Vienos estetikos koncepcijos kritiškai vertina visuomenės prieštaravimus, kitos siūlo optimistines, idealizuotas kultūros prieštaravimų sprendimo galimybes. Kai kurios estetikos koncepcijos ypač išryškina dvasinio gyvenimo prieštaravimus, juos savitai įveikdamos (romantizmas, estetizmas) arba pasyviai su jais susitaikydamos (dekadansas). Egzistuoja estetikos koncepcijos, kurios “nemato” prieštaravimų, kurdamos estetinę gyvenimo iliuziją (sentimentalizmas) arba neigdamos juos kūrybos kanonais (klasicizmas). Menas plačiausia prasme padeda žmogui sąlygiškai atrasti įvairias vertybes – pažintines, estetines, dorines -, jas išgyventi ir išreikšti. Todėl kiekvienas meno kūrinys modeliuoja kokią nors vertybinę situaciją, kuri gali būti deklaratyvi ir moralizuojanti, neišsakyta bei nutylėta slypėti simbolių žaismėje. Iš meno žmogus laukia naujo, nepatirto pasaulio pajautimo, daugiau ar mažiau atpažįstamų gyvenimo vertybių teigimo arba neigimo. Kai žmogus pajunta, jog moralė “susikerta” su menu, jis atsiduria aklavietėje, nes mėgina suderinti savo laikmečio estetiškumo sampratą su klasikine etiškumo samprata.

Ieškant alternatyvos klasikiniam požiūriui į tiesą, buvo bandyta suformuluoti tokią tiesos sampratą, kurioje tikrovė (daiktai) būtu visiškai neminimi. Juk didelių keblumų kelia bandymas žinias palyginti su tuo, kuo jos nėra (su tikrove) taip buvo bandyta tirti pačių žinių savybes ir vienas žinias palyginti su kitomis. Racionalistui toks požiūris atrodytu gan natūralus (protų nušviestų žinių teisingumas neturėtų kilti problemų.). Priimti tokį požiūri empiristui atrodo sunkiau, juk patyrimas (kurį jis laiko pažinimo šaltiniu) nėra tapatus žinioms. Silpniausia klasikinės tiesos sampratos vieta buvo ta, kad reikia nurodyti aiškų ir galutinį tiesos kriterijų. Taigi ieškant tam alternatyvos, buvo pripažinta, kad tiesa yra pačių žynių savybė, ir tiesą reikia tapatinti su aiškiu ir galutiniu t.y. nereikalaujančiu pagrindo, tiesos kriterijumi. Šią alternatyva pagrindė akivaizdumo žynių šalininkai, kurie tiesą tapatino su žynių akivaizdumu, su žynių neprieštaringumu. Žymiausias akivaizdumo šalininkas, buvo racionalistas Dekartas. Akivaizdūs yra daugelis juslinio patyrimo dalykų. Be patyrimo yra dvi sritys, (matematika ir religija) kurių teiginiai laikomi tikri, (pvz.: matematikoje laikomos akivaizdžiomis Euklido geometrijos aksiomos). Dekartas aiškindamas iš kur žinoma, kad teiginiai teisingi, pasako, kad jie apšviesti “natūralios proto šviesos” ir pagal jo pozicija teisingos žinios yra elementarios, kad yra akivaizdžios arba žinios kurios gali būti dedukcijos būdu išvestos iš akivaizdžių tiesų. Bet akivaizdumo teorija, nors ir paprasta, bet ne universali, juk daugelis teiginių apie žmogų ir pasaulį nėra akivaizdūs (nustatant dėsnius reikia remtis eksperimentais), todėl Dekarto tikėjimą grynuoju protu, atmetė nemaža dalys filosofų, antras trūkumas buvo tai, kad akivaizdumas suprantamas per intuiciją, kurios problema filosofijoje gvildenama iki šiol.

Neopozitivizmas – tai filosofinė kryptis, kurios pažinimo samprata pirmiausiai neigia bet kokią metafiziką, klausiančią apie būties ar kokios nors esaties “esmę”. Kadangi šis klausimas pasak jų nėra prasmingas, nei yra sąvokų į jį atsakyti. Prasmę turi tik teiginiai, bet ne sąvokos, bet jai neįmanoma patikrinti to teiginio teisingumo ar klaidingumo jis irgi neturi reikšmės. Taip pat jie atmeta, bet koki gamtos ir dvasios mokslų metodo skyrimą, metodo atžvilgiu egzistuoja tik vieningas mokslas geriausiai realizuotas fizikoje (fizikalizmas). Taigi jie plėtojo vieningo mokslo idėja. Jiems, bet koks pažinimas prasideda teiginiais, o ne neabejotinais faktais. Anot jų Filosofijos problemos susijusios ne su “pasauliu”, bet su kalba, su logine vieningos kalbos sintakse. Kalbos problema R. Karnapo filosofijoje užima pagrindinę vietą, jis teigė, kad filosofijos arba mokslo filosofijos problemos tėra kalbos problemos. L. Vitgenšteino filosofijai pirmiausia būdinga tai, kad ji nukreipta prieš tradicinę filosofiją.

Kas tu esi? Kas esi TU, kaip sąmoninga būtybė? Galbūt tu niekada neuždavei sau šio klausimo? Galbūt tu įsitikinęs, kad žinai atsakymą? Arba tu manai, kad tokiais klausimais tegul užsiima įvairūs mokslininkai ir filosofai, tačiau tavęs jie neliečia? Deja, taip nėra. Jei tu nežinai, kas tu esi, tu praleisi visą savo gyvenimą tarytum sapno būsenoje, klaidingai tapatindamas save su kažkuo, kas tu iš tikrųjų nesi. Remdamasis šiuo klaidingu tapatinimu, tu atitinkamai suvoksi savo gyvenimo tikslus ir apskritai visą savo egzistencijos prasmę. Pagal šiuos tikslus tu spręsi ar darai “pažangą”, ar tavo gyvenimas “sėkmingas”. Šioje iliuzijoje tave rems ir į ją vis giliau gramzdins daugybė kitų “sapnuotojų” aplink tave, kol galų gale prieš mirtį (o galbūt ir anksčiau) viskas pavirs tikru košmaru.

Menininko psichologijos klausimu.- Kad egzistuotų menas, kad egzistuotų kokia nors estetinė veikla ir žiūra, reikalinga išankstinė sąlyga: svaigulys. Pirmiausia svaigulys turi suintensyvinti visos mašinos dirglumą: kitaip nebus jokio meno. Tam padeda visi patys įvairiausi sąlyginiai svaigulio tipai: visų pirma lytinio susijaudinimo svaigulys – pati seniausia ir pirmapradiškiausia svaigulio forma. Taip pat ir toks svaigulys, kuris atsiranda kaip visų didelių geidulių ir stiprių afektų padarinys; šventės, dvikovos, bravūros, pergalės, visų ekstremalių judesių sukeliamas svaigulys; žiaurumo svaigulys; griovimo svaigulys; svaigulys, sukeliamas tam tikrų meteorologinių įtakų, pavyzdžiui, pavasarinis svaigulys; arba svaigulys dėl narkotikų poveikio; pagaliau valios, per kraštus trykštančios, galingos valios svaigulys.- Svaigulio esmė yra jėgų pakilimo ir pilnatvės jausmas.

Kuomet Zaratustra paliko žmogų tą bjauriausią, jį šaltis smarkiai krėtė, ir vienišas jis pasijuto: mat daugel šalčio ir vienatvės jo mintyse judėjo, todėl jo sąnariai atšalo. Tačiau keliaudamas kalnais pakalnėm, žaliom ganyklomis ir pievom, taip pat daubom nykiom ir akmeningom, kur kitados sraunus upelis tarytum lovon atsigulęs buvo, Zaratustra ūmai sušilęs pasijuto ir pralinksmėjo vėlei. “Ir kas gi su manim čia daros? – savęs jisai paklausė. – Kažkas taip šilta ir taip gyva mane nūnai gaivina,- tatai turėtų netoliese būti. Jau nebesu toks vienišas be galo; nežinomi man palydovai ir broliai paslaptingi bastosi aplinkui, kvėpavimą jų šiltą siela manoji jaučia.” Kuomet Zaratustra dairytis ėmė ieškodamas, kur tie guodėjai jo vienatvės, staiga išvydo karvių jis daugybę, kurios kalvelėje vienoj aplinkui susispietusios stovėjo; tai tų galvijų artuma ir kvapas jo širdį taip sušildė. Bet karvės, kaip jam rodės, kalbėtojo kažkokio labai įdėmiai klausės ir nežiūrėjo visiškai į tą, kuris prie jų artėjo.

O, jau nuvyto ir papilko visa, kas neseniai dar pievoj šioj žaliavo ir margavo! Kiek daug vilties medaus esu iš čia sunešęs į avilius savuosius! Šios jaunos širdys visos jau paseno,- ir netgi nepaseno, o tik pavargo, suprastėjo, patogios pasidarė: jos taip vadina šitai: “Mes tapom vėl pamaldžios.” Dar neseniai ankstyvą rytą mačiau aš kojom jas narsiom išbėgant: tačiau nusilpo tos jų pažinimo kojos, ir štai dabar jos savo ryto narsą peikia! Iš tikro būta jų ne vienas, kurie kadaise lyg šokėjai tas kojas savo mėtė, jiems mojo išminties manosios juokas: tuomet jie susimąstė. Ką tik mačiau aš juos prie kryžiaus keliais šliaužiant. Kadais aplinkui šviesą ir aplinkui laisvę jie lyg uodai ir lyg jauni poetai sparnais plasnojo. Bet metams bėgant ir vėsa ateina: ir jau jie tamsininkais, plepiais ir užkrosnio sėdėtojais pavirto.

Per daug toli į ateitį nuklydau: ir siaubas tuoj mane pagavo. O kai apsidairiau aplinkui, žiūriu! – tik laikas šių dienų draugu vieninteliu dar likęs. Tada skubėjau aš atgal, namolei – ir vis greičiau skubėjau: taip atvykau pas jus, jūs bendraamžiai mano, ir į kultūros šalį. Ir pirmąkart į jus pažvelgti ryžaus, gerų troškimų pilnas: išties su ilgesiu širdy pas jus atklydau. Bet kas man atsitiko? Nors baimė ėmė smarkiai, bet plyšt iš juoko aš turėjau! Mana akis nebuvo mačius dar niekad tokio margumyno! Ir aš juokiausi ir kvatojaus, nors kinkos ir širdis drebėt vis nenustojo: “Juk čia yra visų,- tariau aš,- dažpuodžių tėvynė!” Jūs penkiasdešimčia dėmių rankas ir veidus išsitepę, sėdėjote didžiausiam mano nustebimui, o, dabartiniai žmonės! Ir penkiasdešimt veidrodžių aplinkui turėjo varsomis spalvų maloniai glostyt jūsų akį ir pataikauti širdžiai!

Turiu užduot, o, broli mano, tau klausimą aš vieną: lyg jūros svambalą metu aš jį į tavo sielą, kad sužinočiau josios gylį. Esi tu jaunas ir svajoji turėti vaiką, šeimą. Bet aš tavęs ir klausiu: ar tu esi tasai, kurs vaiko geisti turi teisę? Ar tas esi, kurs pergales tik skina, kuris esi save įveikęs, juslių savų esi valdovas, dorybių savo viešpats? Štai to tavęs aš klausiu. O gal iš tavo geismo vien gyvulys ir poreikis tik kalba? Gal tai vienatvės balsas? Nesantaika gal su pačiu savim? Aš noriu tik, kad vaiko geistų tavoji pergalė ir tavo laisvė. Gyvus tu paminklus turi statyti savosios pergalės ir išsilaisvinimo garbei. Statyt aukštyn tau reikia. Tačiau pirma tu pats turi gerai suręstas būti – siela ir kūnu būti taisyklingas.