B. Raselas (Russell) — anglų filosofas, logikas, matematikas, publicistas, visuomenės veikėjas. Gimė 1872 m. gegužės 18 d. Velse, senoje aristokratų šeimoje. Vaikystėje buvo auklėjamas namuose, 1890—1894 m. Kembridžo universitete studijavo matematiką ir filosofiją, nuo 1895 m. ten pat buvo stipendiatas moksliniam darbui ir filosofijos lektorius. Intensyviai dirbdamas matematinės logikos ir filosofijos srityje, parašė žymesnius veikalus: „Kritinis Leibnico filosofijos išdėstymas" (,,A Critical Exposition of the Philosophy of Leibniz", Cambridge, 1900), „Filosofijos problemos" („The Problems of Philosophy", New York, 1912), „Matematikos principai" („Principia Mathematica", t....
E. Huserlis (Husserl) — vokiečių filosofas, žymiausias fenomenologijos atstovas. Gimė 1859 m. balandžio 9 d. Prostejove (Prossnitz), Čekoslovakijoje. 1876—1883 m. Leipcigo, Berlyno, Vienos universitetuose studijavo matematiką ir fiziką, buvo žymaus matematiko K. Vajerštraso (Weierstrass, 1815—1897) asistentas, labai domėjosi filosofija ir logika. 1884—1886 m. Vienos universitete klausė Franco Brentano (Brentano, 1838—1917) filosofijos paskaitų, dariusių jam, kaip filosofui, lemiamą poveikį. 1887—1901 m. dėstė Halės universitete, kur parašė pirmą tomą „Aritmetikos filosofijos" („Philosophie der Aritmetik", Bd. L, 1891) ir du tomus „Loginių tyrinėjimų" („Logische Untersuchungen", Bd....
Ankstyvuose savo kūriniuose Vydūnas rutuliojo abstrakčias filosofines idėjas. Vėliau jis perėjo prie savo tautos būties analizės, stengėsi kuo geriau suvokti jos istoriją. Šiuos minties ieškojimus atspindi jo dramos. Lietuvių tautos likimas jau neatskiriamai susijęs su kitų tautų istorija ir religija. Vydūnas į Lietuvą žvelgė per jos kovas su kryžiuočiais, kovos su krikščionybe istoriją, atskleisdamas kryžiuočių grobuoniškumą, veidmainiškumą, krikščionybės žalą. Anot mąstytojo krikščionybė yra visiškai svetima lietuviams. Visa lietuvių tautos stiprybė glūdėjo senojoje lietuvių religijoje. Jos netekę lietuviai nustoję būti savimi. Senosios religijos atgimime...
Sokratas (470/469-399 m. pr. m. e.) iškyla Atėnų klestėjimo metais. Savo filosofines pažiūras dėsto ir tironų ir demokratijos laikais, tačiau neįtinka dėl taiklios kritikos nei vienos valdymo formos patriarchams, kas vėliau ir sąlygoja jo pasmerkimą myriop. Po Periklio mirties Atėnus užgriūva daug nelaimių. Daugelis nelaimių priežastimi laiko dievų rūstybę, tačiau Sokratas priešindamasis visuotinei nuomonei teigia, kad visų negandų šaltinis yra ne kas kita, kaip nekompetentingų asmenų valdymas. Filosofas teigia, kad išmanymas vienoje srityje dar nelaiduoja gerų rezultatų valstybės valdyme. Visų pirma pažink save,ir...
Filosofijos, mokslo ir teologijos vienovė išsiskleidusi jau renesanse dar labiau išsiskiria naujaisiais laikais. Vėl tarp filosofų užverda amžinas sensualizmo ir racionalizmo ginčas. Naujaisiais laikais bene svarbiausia buvo metodo, kuriuo būtų galima teisingiausiai pažinti, suradimo problema. Juk pirmiausia reikia atsakyti į klausimą apie žmogaus pažinimo būdą, ir tik po to imtis tyrinėti žmogaus protą ar kitas problemas. Filosofijos tikslas - aiškus tikrovės vaizdas. Ta tikrovė ne tik fizinis pasaulio vaizdas, bet ir siela, ir Dievas. Toksai aiškumas gamtamokslinėse disciplinose, o ypač matematinėje fizikoje ir...
Geriausias Sokrato mokinys Platonas (428/427-348/347 m. pr m. e.) iš didelės pagarbos savo mokytojui beveik visus savo kūrinius parašė dialogo forma, kuriuose filosofo poziciją užima Sokratas. Platonas suformuoja objektyviojo idealizmo sistemą. Sistema gimsta tada kai Graikijoje plačiausiai nei bet kada yra įsigalėję Demokrito atomizmas. Taigi tuomet ir užsimezga mūsų dienas pasiekiantis materializmo ir idealizmo ginčas. Platonas, kaip ir Sokratas stebėdamas savo krašto negandas manė, pasaulį reikia tvarkyti nekaip kitai, o moksliškai. Jis ryžosi atskleisti būties esmę, analizuodamas žmonių gyvenimą parodyti kokia turi būti...
Vakarų Europos viduramžių filosofija visuotinai vadinama scholastika (iš graikų kalbos – mokyklinis). Tai rodo, kad ji turėjo tęsti vadinamosios senovės graikų mokyklos, susijusios su platoniškosios Akademijos veikla, tradicijas. Tose mokyklose buvo dėstoma: gramatika, dialektika, retorika, aritmetika, geometrija, muzika ir astronomija. Viduramžių mokytojai, filosofai, teologai ir mokslininkai buvo vadinami scholastais. Scholastika nuo antikinio mokytumo skirėsi tuo, jog išmintis čia dogmatizuota ir autoritarizuota. Daugelis scholastų buvo to meto įžymybės: lektoriai, oratoriai ir t.t. Scholastikoje išmintis ir mokslas teocentrinio pobūdžio. Viduramžiais filosofija pirmą kartą istorijoje buvo...
Aristotelis (384-322 m. pr. m. e.) - vienas geriausių Platono mokinių ir kritikų. Pats Aristotelis naudodamasis savo pirmtakų teorijas kūrė savą sintetinę filosofiją. Ta filosofija - tai bandymas suderinti: sensualizmą su racionalizmu; materializmą su idealizmu, Platoną su Demokritu, tačiau reikia pastebėti, kad Platonui atiduodamas prioritetas. Pagrindinis Aristotelio nuopelnas - formalizuotos silogizmo metodu pagrįstos logikos sistemos sukūrimas. Jis apjungė tai, kas svarbiausia logikai: sąvokų apibrėžimus, sąvokų jungimą, sudarant teisingus sprendinius, sugebėjimą įrodinėti. Pažinimas pasiekiamas sąvokomis, protu. Aristotelis labai kritikavo Platono idėjų savarankiškumo absoliutinimą, jam...
Determinizmas socialiniame pažinime. Pačia plačiausia prasme determinizmas – tai požiūris, kad visi pasaulio reiškiniai paklūsta aiškiai tvarkai, yra dėsningi. Čia reikia pabrėžti, kad gana dažnai determinizmo koncepcija suprantama siauriau, tapatinant ją su kauzalizmu. Tačiau, interpretuojant determinizmo sąvoką plačiau, ji apima ir kauzalizmą, ir finalizmą: tiek priežastys, tiek tikslai gali lemti, sąlygoti, t.y. determinuoti reiškinius. Vis dėlto kauzalinio determinizmo principo taikymas socialinėje sferoje turi savo ribas. Reikalas tas, kad žmonių elgesį veikia ne vien biologiniai instinktai, materialiniai interesai ar gyvenimo sąlygos, t.y. tai, ką...
Būties problemos traktuotę dabartinėje, t.y. pohegelinėje, filosofijoje galime aptarti tik labai glaustai. Reikia iškart paminėti, kad daugelis šiuolaikinių filosofų į tradicinę metafiziką, kurioje ši problema buvo gvildenama, žiūri kritiškai. Nyčės požiūriu, būtis – tai ne atomai, idėjos ar pasaulinis protas, o stichinis tapsmas, tiek žmogui, tiek visai gyvajai gamtai būdingas siekimas įtvirtinti save, “galios valia”, aprėpianti ir instinktą, ir energiją, ir aistrą, ir netramdomą norą valdyti ir viešpatauti. Gyvenimo srautas, kurio pagrindas yra “galios valia” (ar “valia viešpatauti”), o ne šaltos ir bejausmės...
