Filosofija

Pojūčiai atsiranda dėl objektyvaus pasaulio daiktų poveikio žmogaus jutimo organams. Pojūčių tipų tiek, kiek žmogus turi jutimo organų, t.y. penki. Vadinasi galima kalbėti apie regos, klausos, lietimo, uoslės ir skonio pojūčius. Pojūčių rūšių žymiai daugiau, nei jų tipų. Pvz., lietimo pojūčiai gali būti odos lietimo (daktiliniai), temperatūros, skausmo, raumenų-sąnarių ir kitokie. Pojūčiai fiksuoja atskiras daiktų savybes ir sudaro medžiagą, iš kurios gimsta suvokimai, atspindintys objektų vientisumą. Pojūčiai žymiai didesniu mastu lemiami žmogaus organizmo biologinių faktorių, negu suvokimai. Skirtingai nuo pojūčių, suvokimai žymiai daugiau sociolizuoti, susiję su refleksija ir ankstesniuoju patyrimu. Pavyzdžiui, įkaitinto metalo matymo požiūris sudaro juslinį vaizdą, atspindintį raudoną metalo spalvą. O regėjimo suvokimas, remdamasis ankstesniuoju patyrimu, jau turi informaciją ne tik apie metalo spalvą, bet ir jo temperatūrą. Patyrimo vaidmuo suvokimo atveju suprantamas: jeigu žmogus turėjo įkaitinto metalo lietimo pojūtį, tai vėliau įkaitinto metalo spalva asocijuojasi su jo temperatūra. Refleksijos vaidmenį suvokime galima paaiškinti tokiu pavyzdžiu. Apžiūrėdamas daiktą, žmogus gali būti nepatenkintas turimu regėjimo vaizdu. Kad geriau apžiūrėtų, žmogus keičia savo padėtį daikto atžvilgiu. Nepasitenkinimas atvaizdu rodo, kad dėmesys sutelktas ne į patį daiktą, o į jo suvokimą. Tai ir yra refleksija – dėmesys į suvokimą, o ne į jo objektą. Dėl patyrimo ir refleksijos, suvokimas atspindi daiktų ryšius ir santykius, jam būdingi supratimo elementai.

Kalbos ir minties, taip pat jų abiejų santykio su tikrove problema labai sena, iškilusi gerokai anksčiau, nei atsirado pirmieji filosofai ir lingvistai. Dabar kalbama, kad svarbiausioji kalbos funkcija yra komunikacinė, kad kalba yra bendravimo ir minties reiškimo priemonė. Visa tai, žinoma, taip. Bet praleista svarbiausia – kalbos ontologiškumas: ji yra būties organiškoji dalis ir glaudžiai susijusi su visa būtimi. Biblijos Adomas davė vardus gyvūnams ne savavališkai, o pagal jų (vardų ir gyvūnų) esmę. Tai reiškia, kad žodžio ryšys su objekto esme ne sąlyginis (pavadink vienaip ar kitaip), o ontologinis, t.y. realus dviejų esamybių ryšys – kalbos ir pasaulio: neteisingai pavadinti vadinasi ignoruoti šitą sąryšį. Bevardis pasaulis senovės žmonėms buvo svetimas. Štai kodėl prieš apsigyvendami naujoje vietovėje, žmonės visų pirma duodavo vardus upėms, ežerams, miškams, kalnams ir netgi aukštumoms. Tai buvo ne paprastas žmogaus orientyrų įvedimo į supančią tikrovę aktas, o gamtos sužmoginimo aktas, ontologinio ryšio su ja nustatymo aktas. Senovės užkeikimų magija buvo visai ne prietaras. Jos pagrindą sudaro tvirtas įsitikinimas tuo, jog žodis turi poveikį objektui, pažymėtam šiuo žodžiu ir susietam su juo. Ypatingą ryšį senovės žmonės matė tarp žmogaus ir jo vardo: vardas turi atitikti žmogaus charakterį ir prigimtį. Vardas gali neatitikti žmogaus asmenybės.

Klausimą apie sąmonės ir tikrovės santykį skirtingai sprendžia įvairios filosofijos kryptys. Labiausiai paplitęs – gnoseologinis dualizmas. Jo klasikines pozicijas suformulavo Marksas. Materija ir sąmonė laikomos gnoseologinėmis priešybėmis. Materija yra objektyvioji tikrovė, kuri egzistuoja už ir nepriklausomai nuo sąmonės, kuri laikoma subjektyviąja realybe. Tai apibendrina principas „materija pirminė, sąmonė antrinė”. Šitas principas turi dar vieną prasmę: sąmonė yra materijos savybė ir atvaizdas. Visos šios charakteristikos sudaro gnoseologinio dualizmo turinį, mūsų atveju – materialistinio pobūdžio. Viskas čia suvedama į nesudėtingą idėją: materija materiali, o sąmonė nemateriali, t.y. ideali. Materialistų gnoseologinis dualizmas remiasi prielaida, kad savarankišką ontologinį statusą turi tik materija, būtent jos egzistavimas sau pakankamas. O sąmonei nebūdingas savarankiškas egzistavimas, ji yra tik materijos savybė. Kitaip tariant, šiuo požiūriu prieš mus ontologinis monizmas, sudarantis gnoseologinio dualizmo pagrindą.

Istorinė sąmonė jokiu būdu žmogui nėra įgimta. Žmogus gali būti tiesiog abejingas istorijai ir istoriškam tikrovės suvokimui. Toks suvokimas vadinamas aistorišku. Senovės graikai buvo įstabiai abejingi visa kam istoriškam. Jiems tiesiog į galvą negalėjo ateiti mintis užsiimti archeologiniais kasinėjimais arba senų monetų kolekcionavimu. Tarp kitko, pirmuoju senų monetų kolekcionieriumi buvo italų poetas F. Petrarka (1304 – 1374). Herodotas (485 m. pab. – 425 m. pr. Kr.), kurį dažnai vadina „istorijos tėvu”, iš tikrųjų buvo įdomių ir linksmų istorijų, kurias jis girdėjo iš tų įvykių liudininkų, autoriumi. Ne atmetama ir tai, kad dalį šių istorijų jis sugalvojo pats. Graikiškas žodis istoria reiškė įvykį arba pasakojimą. Suprantama, kad Herodoto „Istorija” aprašė, vienos (rečiau – dviejų) kartų gyvenimo įvykius. Labiau nutolę įvykiai mitologizuoti: karalysčių ir miestų žlugimai aiškinami likimu, lemtimi arba dievų valia. Apskritai graikai nemėgo pokyčių ir išvis didelių mastų, o begalybė juos tiesiog baugino. Ne atsitiktinai, jie gyveno nedideliuose miestuose-valstybėse – poliuose. Netgi pasaulį jie įsivaizdavo nedideliu ir jaukiu – kosmosu, kuris sudarė sutvarkytą visatos dalį. Graikiškas žodis kosmos reiškė papuošalą, grožį ir tvarką. Kosmosas jiems buvo harmonijos ir grožio visuma, absoliuti tobulybė, visiška priešingybė chaosui. Žodis chaos paprastai reiškė, kažką beribio, o dėlto priešiško ir tamsaus. Chaos kilęs nuo žodžio chasko, kuris reiškia atidaryti, žiojėti. Tai – tuštuma, faktiškai – niekas, bet egzistuojantis niekas. Kosmosas kaip absoliuti tobulybė netoleravo pokyčių, nes jie reikštų jo degradaciją. Jis taip pat negalėjo ir vystytis, kadangi tai – absoliutas, aukščiau kurio nieko nėra. Taigi, kosmoso supratimas galėjo būt tik statišku, o tai reiškia – aistoriniu. Senovės graikų idealas – amžinybė, grožis ir stabilumas.

Iki šiol aš kalbėjau apie istorišką suvokimą, neišskirdamas istorizmo ir istoricizmo. Pirmą kartą konceptualinius skirtumus tarp jų išskyrė Karlas Poperis (gimęs 1902 m.) 1935 – 1936 metais. Vėliau, 1944 – 1945 metais išėjo žurnalinis jo knygos „Istoricizmo skurdumas” variantas, kuriame dviejų tipų diachroninis suvokimas, įsisavinančio laikiną visuomeninio gyvenimo dimensiją, kurio idėja buvo visapusiškai aptarta. Poperio manymu, istorikas domisi pavieniais įvykiais, o ne dėsniais ar apibendrinimais, kas būdinga istoricistui. Esminis istoricizmo uždavinys – ateities įvykių prognozavimas, pagrįstas istorijos dėsnių žinojimu. Istoricizmas remiasi istorinio vystymosi nenugalimumo idėja, griežtai determinuota neginčytinais istorijos dėsniais. Šia prasme istoricizmas, Poperio manymu, yra ypatinga fatalizmo atmaina. Diachroninis suvokimas gali būti peržiūrima ir kitais aspektais, skirtingų nuo poperiško istorizmo ir istoricizmo. Bet dėl to būtina pradėti nuo primityviausių diachronijos formų – nuo metraščio, kuris fiksuoja tik įvykių kroniką, t.y. atsako į klausimus, kas ir kada buvo. Kronika, tiksliau – sinchronija, t.y. aprašymas praktiškai koegzistuojančių įvykių, tarp kurių laiko atotrūkis nėra didelis – vienos ar dviejų kartų gyvenimo ribose – fiksuoja artimus įvykius. Tai – Herodoto ar europietiškų viduramžių epochos kronikų pobūdžio „istorijos”. Diachroninis suvokimas prasideda nuo kronikos pavertimo susijusia visuma. Pavyzdžiui, kronikos siužetiškumas yra jos transformacijos į istoriją sąlyga. O griežtai tariant, tai – istoriška socialinių įvykių interpretacija, jų sisteminimas tarpininkaujant vertybėms ir įvertinimams. Net primityvus įvykio įvertinimas, tarkim, iš simpatijų ar antipatijų joms pozicijos jau yra istoriška interpretacija.

Kur kas rimtesnę ir svarbesnę visuomeninės būties koncepciją sukūrė K. Marxas. Jo manymu, visuomeninė būtis yra materialinis visuomenės pagrindas. Gamindami materialinius produktus, žmonės reprodukuoja save kaip socialines esybes, t.y. gamyba – tai ne tik materialinių gėrybių gamyba, bet ir socialinių individų. Visuomeninė būtis priskiria sau ir transformuotą prigimtinę būtį, t.y. geografinę aplinką ir liaudies apgyvendinimą. Visuomeninės būties esmė, anot Markso, sudaryta iš gamybos būdo, esančio našumo jėgos ir gamybinių santykių vienybe. Našumo jėgos – tai visų pirma žmonės, realizuojantys gamybos priemones, kurios taip pat priklauso našumo jėgoms. Gamybiniai santykiai yra santykių tarp žmonių esmė, objektyviai susiklostantys gamybos proceso metu. Tai – žmonių santykiai ryšium su daiktais, visų pirma – ryšium su gamybos priemonėm. Pagrindinėmis formomis yra nuosavybės santykis. Mainų santykis, produktų paskirstymas ir vartojimas taip pat sudaro gamybinius santykius, tuo pačiu paklusdami nuosavybės santykiams. Gamybiniai santykiai nepriklauso nuo asmeninio ir net visuomeninio suvokimo: jie nustatomi pagal našumo jėgos vystymosi lygį.

Dorovingumas ir moralė ne vieninteliai socialinio ir tarpasmeninio žmonių elgesio reguliatoriai. Egzistuoja dar ir teisė – socialinių normų ir santykių (saugomų valstybės jėgos struktūrų, jos armijos, policijos ir teismų) sistema. Būtent valstybė užtikrina būtiną teisinių normų pobūdį, versdama jį juridiniu. Teisė reguliuoja pagrindines visuomeninio gyvenimo sritis. Civilinė ir darbo teisė reguliuoja tarpasmeninius ir tarpgrupinius santykius. Teisė kaip ir žmonių santykiai su darbdaviais ir valstybe, ekonominėje srityje, socialiniame ir politiniame gyvenime. Be to, teisė užtikrina savo asmeninių normų laikymąsi baudžiamosios ir procesinės teisės pagalba. Pagaliau, teisė reglamentuoja valstybinių ir politinių organizacijų veiklą konstitucinės ir administracinės teisės pagalba. Tarpusavio santykiai tarp valstybių nustatomi tarptautinės teisės. Teisės turinį sudaro teisinės normos. Norma yra ne kas kita, kaip vertybė, jos projekcija į tikrovę. Ši vertybės projekcija yra jos realizacija, t.y. įvertinimas. Tokiu būdu, norma savo kilme ir esme yra savo objekto įvertinimas ir reglamentacija. Teisė kyla iš teisinio suvokimo, kurio turinys yra vertybės, išreiškiančios domėjimąsi ir poreikį vienų ar kitų socialinių grupių ir visuomenės kaip visumos. Svarbiausias vaidmuo teisiniame suvokime priklauso teisinei ideologijai – teoriniam teisės pagrindimui. Dar egzistuoja ir visuomeninis teisės suvokimas – praktinis žmonių požiūris į teisę ir įstatymus. Nei viena teisinė sistema negali būti efektyvia, jei ji nesiremia teisinė sąmone. Reikalas tas, kad teisinio suvokimo esmę sudaro moralė – ideologizuotas dorovingumo variantas.

Demokratija – visai ne naujas reiškinys, ji egzistuoja nuo senovės laikų. Ji atsirado Atėnuose – vergvaldiškoj visuomenėj. Atėnų demokratija buvo tiesiogine ta prasme, kad aukščiausia valdžia priklausė liaudies susirinkimui, Atėnų piliečiams, susirinkdavusiems centrinėje Atėnų aikštėje. Jų buvo 5 – 6 tūkstančiai iš 30 – 40 tūkstančių Atėnų gyventojų. Dalyvavimo liaudies susirinkimuose teisė priklausė laisviems vyrams. Vergai, vaikai ir moterys neturėjo šios teisės. Liaudies susirinkimas galėjo būti įstatymų leidžiamuoju, t.y. priiminėti įstatymus. Bet ir ne tik. Jis priimdavo sprendimus, privalomus vykdyti. Analogiška valdžios struktūra priklausė kitiems Graikijos poliams – miestams-valstybėms. Polių sistema buvo tiesioginės demokratijos sąlyga, kadangi tik nedidelis žmonių kiekis galėjo susirinkti vienoje vietoje. Kitas tiesioginės demokratijos pavyzdys yra Novgorodo respublika 9 – 16 amžius iki Ivano Rūsčiojo užkariavimo 16 amžiuje. Liaudies susirinkimas čia buvo vadinamas veče, kuri priimdavo įstatymus (įstatymų leidžiamoji valdžia) ir sprendimus (vykdomoji valdžia). Kunigaikščiai Didžiajame Novgorode buvo išrenkami večės. Paprastai tai būdavo skandinavai – Skandinavų kunigaikščiai ir jų kariauninkai, kurie tarnavo valstybės sargyboje ir dėl to buvo vadinami variagais. Didysis Novgorodas samdė variagus jau 8 – 9 amžiuje. Tai buvo tipinė polinė valstybė. Pskovo respublika (11 – 13 a.) taip pat išrinkdavo kunigaikščius ir buvo tiesiogine demokratija.

Visuomeninis sąmonė turi daugybę formų, kurių egzistavimą nustato jų objektas, o taip pat požiūriu į socialinę tikrovę. Toliau aš ketinu aptarti esmines, mano manymu, visuomeninės sąmonės formas: dorovinę, estetinę ir socialiai-politinę sąmonę. Kitos formos vienokiame ar kitokiame lygyje išsivysto iš pagrindinių, o todėl gali būti gvildenamos pagrindinių ribose. Toks, pavyzdžiui, yra teisinė sąmonė, priklausanti socialiai-politinei sričiai. Religinė sąmonė pernelyg fundamentali, kad ją aptarinėtume kartu su kitomis formomis. Štai kodėl ji buvo aptarta skyriuje „Filosofija ir religija” (žr. „Filosofijos pagrindai”, 1 d.). Dorovinės sąmonės atsiradimą galima aiškinti skirtingai. Bet atsižvelgiant, kad religinė sąmonė yra istorinis visos kultūros pirmapradis, todėl belieka pripažinti, kad dorovinė sąmonė turi tiesioginį ryšį su religija. Prisiminkime pirmų žmonių nusidėjimo sceną, aprašytą pirmame skyriuje pirmoje Mozės Penktaknygėje. Gėrio ir blogio pažinimo medis buvo uždraustas Adomui ir Ievai. Aptikę Dievo draudimą, pirmi žmonės atsikando šio medžio vaisių: jų akys atsivėrė, ir jie pamatė, kad nuogi. Į Dievo kvietimą pasirodyti jie neatsiliepė iš gėdos jausmo („nuogi”). Akivaizdu, kad šis jausmas susiformavo gėrio ir blogio pažinimo pagrindu, fundamentalių bet kokios dorovės kategorijų. Gėda funkcionuoja ten, kur pažeisti Dievo įsakymai: gėda pavaduoja jų veikimą. Tai savotiškas Dievo nuostatų surogatas. Po žmonių nusidėjimo Dievas tapo transcendentiniu, palikdamas pėdsaką žmogaus sieloje sąžinės pavidalu – dorovine žmogaus su Dievu ryšio forma.

Estetinis suvokimas yra vertybinis, aksiologinis, kuris mąsto vertybėmis, pavaldžiomis grožio idealui (aukščiausiai vertybei), t.y. puikumui. Grožis yra tradicinis triados – tiesos, gėrio ir grožio komponentas. Triados komponentai – ne objektai, o pažinimo (tiesa), dorovingumo ( gėris) ir meno (grožis) funkcijos. Jeigu hipostazuotume šias funkcijas, t.y. paverstume jas abstrakčiais objektais, neprieinamais jausminiam įsisavinimui, tai gautume tiesą, gėrį ir grožį. Tai kažkas panašaus į platonišku eidosus. Aišku, kad estetinį statusą turėjo tik grožis. Tačiau tiesa ir gėris taip pat neša estetinę naštą. Pavyzdžiui, grakščios ir elegantiškos mokslinės konstrukcijos taip pat iššaukia estetinį jausmą. Jos gi dorovingos, jeigu neša naudą žmonijai. Analogiškai ir grožis mene turi dorovinę (gėris) ir pažinimo ( tiesa) prasmę. Menininkas ne tik materializuoja savo estetinį idealą meno kūrinyje, bet ir atspindi (reprodukuoja) tikrovę iš estetinės pusės, t.y. pažįsta ją. Labai dažnai menas pateikia mokslui vienus ar kitus realybės aspektus pažinimui. Pavyzdžiui, erdvės ir laiko mene reliatyvumo idėja atsirado kur kas anksčiau reliatyvistinių Gotfrydo Leibnico (1646 – 1716) ir Alberto Einšteino (1879 – 1955) vaizdinių. Estetinis menininko suvokimas (jo puikumo įsivaizdavimas, estetinis skonis, intencija ir idėjos) įkūnijamos jo meno kūriniuose. Jų savitumas tame, kad jie egzistuoja nepriklausomai nuo jo estetinio suvokimo, turėdami idėjų, apie kurias menininkas ir neįtarė. Estetinis visuomenės suvokimas nesutampa su estetiniu menininkų suvokimu ir jų estetine veikla. Tai reiškia, kad estetinį suvokimą turi ne tik menininkai, bet ir žmonės, nedalyvaujantys estetinėje veikloje.