Fanatikai moderniame pasaulyje
| |

Fanatikai moderniame pasaulyje

Visuomenėje priimta smerkti ir vainoti skeptikus, abejojančius ar net drįstančius nesutikti su minios priimtu požiūriu į vieną ar kitą reiškinį. Tokie nenaudėliai kaip mat apkaltinami cinizmu, išpuikimu ar dar baisesnėmis nuodėmėmis. Tačiau ne jie tikrieji visuomenės priešai: daug pavojingesni aplinkiniams (o ir patiems sau) yra paprastieji vulgarieji fanatikai – žmonės, savo egzistenciją tapatinantys su įsitvirtinusiomis dogmomis ir šventai įsitikinę, jog jų gyvenimo būdas bei suvokimas yra vieninteliai teisingi. Tokių daugybė – pradedant nuo talibų fundamentalistų ir baigiant paprastuoju lietuviškuoju neišmanėliu. Visus juos sieja bendras bruožas – nepagydoma visažinystė. Į bet kokį klausimą jie turi iš anksto paruoštą atsakymą: talibai jums atsakys citata iš Korano, radikalūs kairieji remsis Marksu ar Trockiu, anarchistai mojuos Chomskiu ar Kropotkinu, neonaciai cituos jų mylimą Adolfėlį arba mintinai padeklamuos Davido Lane’o „14 žodžių”. Su bet kurios rūšies fanatikais susikalbėti neįmanoma – jie aklinai užsidarę hermetiškoje savo „idealų” dėžutėje, ir bet koks dialogas akimirksniu virsta dviem monologais. Jei ne muštynėmis. Fanatikai tiki, jog jie vieninteliai išmano tikrąją realybę, ir visą savo pasaulėžiūrėlės sistemėlę formuoja teigimo – neigimo principu. Visa, kas tinka jų sistemai – pripažįstama; kas netinka (ir verčia suabejoti savosios sistemos tobulumu) – automatiškai atmetama. Jų realybė itin paprasta: čia viskas arba balta, arba juoda, be niuansų ir atspalvių.

| |

Ar išgydomas fanatizmas?

Apie fanatizmą ir jo išgydymo galimybes dar kartą susimąsčiau ką tik pasibaigusioje 2007 metų Geteborgo knygų mugėje, nuėjęs į dvi diskusijas su įžymiu (ir, deja, į lietuvių kalbą dar neišverstu) Izraelio rašytoju Amosu Ozu. Kadangi fanatizmo problemai esu neabejingas (man ją yra tekę teoriškai svarstyti, o ir būsimojoje savo knygoje apie įaudrintą tapatybę taip pat ketinu jos imtis), šios diskusijos buvo geriausia, ko aš galėjau tikėtis Geteborgo knygų mugėje – beje, ji yra gerokai turtingesnė savo seminarų turiniu ir mažiau komercializuota nei Vilniaus knygų mugė. Amosas Ozas pristatinėjo į švedų kalbą išverstą savo eseistikos rinktinę „Kaip išgydyti fanatiką?“, todėl visas jo kalbėjimas ir buvo sunertas ant šios temos siūlo. Beje, kaip ir daugelis kitų garsių Izraelio politikų ir intelektualų, Ozas yra litvakų kilmės – jo tėvas iki išvykimo į Palestiną prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno ir studijavo literatūrą Vilniuje. Ozas apie save kalbėjo nedaug, bet paminėjo keletą įdomių detalių, iš kurių išryškėjo fanatizmo temos pasirinkimas bei aktualumas jam pačiam. Jis gimė 1939 metais britų valdomoje Palestinoje ir buvo auklėjamas dešiniojo sionizmo dvasia, nuo vaikystės būdamas šventai įsitikinęs, kad žydai visada ir visur yra 150 nuošimčių teisūs, o visas likęs pasaulis jų atžvilgiu yra 150 nuošimčių neteisus. Tokį mažojo Amoso Klausnerio (tai jo pirmoji pavardė) įtikėjimą – arba ankstyvą fanatizmą, paties Ozo žodžiais tariant – sugriovė du žmonės.