Apie skaitymo džiaugsmą ir naudą
| |

Apie skaitymo džiaugsmą ir naudą

Gyvename pragmatiškai nusiteikusiame pasaulyje, daugiau galvojame apie naudą ir pinigus negu mąstome apie gyvenimą, jo prasmę. Mąstyti nėra naudinga; geriau apmokamas tik į kokias nors praktines technologijas investuojamas mąstymas. Nėra naudinga rašyti eilėraščius; nebent didesnę auditoriją pritraukiančius, bet neišvengiamai prie jos ir prisitaikančius romanus, labiau laikraštinius negu literatūrinius. Populiarioji, masinė lektūra yra vienintelė apsimokanti literatūrinė pramonė. Rimtų knygų leidybą reikia remti – valstybei ar vis dar labai retiems mecenatams. Nuolat vieni kitiems primename, kad realybę reikia matyti tokią, kokia ji yra, nepuoselėti tuščių, su ja nesutinkančių iliuzijų. Skaitymo džiaugsmas daugelio jaunų žmonių šiandien suvokiamas kaip tuščia iliuzija. Gutenbergo, knygos išradėjo, epocha baigsis, išblės ir knygos magija. Ir vis dėlto skaitančių žmonių yra, yra ir azartiškai skaitančių, netgi intelektualaus Th. Manno romano „Juozapas ir jo broliai“ naujo tomo vertimą atidedančių kaip laukiantį skaitymo džiaugsmą. Th. Mannas, H. Hesse (iš lietuvių autorių gal labiausiai V. Mykolaitis-Putinas) ženklina paskutinį didžiosios literatūros, susietos ir su dideliais skaitytojų lūkesčiais, etapą. H. Hessei, bibliofilui, priklauso ir metafora knygos magija. 1930 metais parašytame straipsnyje „Knygos magija“ jis teigė, kad iš daugybės dalykų, kurių žmogus negavo iš gamtos, o susikūrė pats, knygos pasaulis didžiausias ir įstabiausias.

Laimė. Malonumas. Džiaugsmas
| |

Laimė. Malonumas. Džiaugsmas

Malonumas ne visada suteikia laimę. Dažniausiai malonumas suteikia džiaugsmą. Džiaugsmą suteikia ir laimė. Žmonės siekia džiaugsmo. Todėl dažnai malonumus maišo su laime. Vakarų kultūra paremta malonumais. Vartotojų visuomenei įteigta mintis, kad daiktai gali suteikti laimę. Deja, jie gali suteikti tik laikiną malonumą. Paskui reikia kitų daiktų. Taip įsiveliama į lenktynes, kurių laimėti neįmanoma. Daiktai nesuteikia laimės. Laimė yra vidinė žmogaus būsena, statoma po truputį. Tai pasitenkinimas savo darbu, savo gyvenimu, o ne tam tikrų rezultatų pasiekimas. Visai kitokį džiaugsmą suteikia namuose bėgiojantis ir uodegą vizginintis šuniukas, nei naujausia videosistema. Sistema paprasta – daiktai tol vertingi, teikiantys malonumą, kol jie morališkai nėra pasenę. Vertę daiktams suteikia žmogus, pačiuose daiktuose vertės nėra. Tie daiktai, kurie mūsų tėvų laikais buvo vertingi, dabar – atgyvena. Didžioji dauguma daiktų(neskaitant meno dirbinių ar antikvarinių daiktų), kuriuos dabar turi, po 10 metų bus stipriai nuvertėję. Tai ir yra variklis. Greičiausiai beprasmis, bet gerai veikiantis. Taip žmonėms pateikiama, apie ką reikėtų svajoti, ko reikėtų trokšti – jiems pateikiamos “jų svajonės”. Žmonės nebemoka laisvai svajoti. Svajoja tuose rėmuose, kuriuos jiems pateikia. Svajoja pagal šablonus, pagal pavyzdžius. Tai jiems suteikia prasmę, troškimus. Net jei ji ir beprasmė, bet žmogui prasmę būtina turėti. Žmogui reikia kažko trokšti.

Džiaugsmas slypi paprastume
| |

Džiaugsmas slypi paprastume

Pažvelk į šį mažą ir gležną, ką tik nuskintos gėlytės žiedelį, kurį aš tau dovanoju. Kokios mintys Tau kyla? Galbūt jokių… “Tai paprastas žiedas, kaip ir tūkstančiai kitų”, – pagalvosi. Bet man jis nepakartojamas ir vienintelis toks. Pabandyk ir tu išauginti tokią gėlytę. Iš pradžių pripildyk vazonėlį purios žemės, vėliau jose pasodink mažą sėkliukę (vėliau iš jos išaugs augalėlis). Kruopščiai prižiūrėk tą sėklą. Pastatyk vazonėlį tinkamoje vietoje, laistyk. Nejau nesidžiaugsi, kai išvysi mažą ir gležną daigelį? Ir ar nesidžiaugsi matydamas, kaip šis vis auga ir stiprėja, kasdien tampa vis tvirtesniu ir gražesniu? Nejaugi nesidžiaugsi, kai tavasis, buvęs mažas daigelis vieną dieną išskleis lapelius ir užmegs pumpurą, o vieną rytą atsikėlęs išvysi vietoj jo mažą žiedelį? Tokį, kokį dabar aš rodau Tau. Džiaugsiesi ir būsi laimingas. Nes būtent Tu padėjai tai mažai sėklytei virsti gražuole gėle. Kasdien ja rūpinaisi ir mylėjai. Ir štai matai šio darbelio atpildą – nuostabų žiedelį. Tada Tu suprasi, kad nesvarbu, kiek įvairiausių gėlių esi matęs, pati gražiausia yra ta, kuri išvydo pasaulį Tavo padedama. Ir galbūt kitas žmogus prieis prie Tavęs ir pasakys tą patį, ką tu sakei man (kad tokių gėlių daug yra, visos jos vienodos). Tačiau nuo šiol žinosi, kad jos skirtingos. Eidamas pajūriu, nepraeik pro jį staiga ir nesigrožėk vien jūra. Visi žinome, kad ji nuostabi. Tačiau aplink ją yra ir daugiau nuostabių dalykų, tereikia mokėti juos pastebėti.

Džiaugsmas – tai Šventosios Dvasios dovana
| |

Džiaugsmas – tai Šventosios Dvasios dovana

Na neįsivaizduoju žmogaus, kuris nebūtų patyręs džiaugsmo. Džiaugsmo, kai viskas sekasi, kai esi sotus, laimingas ir, kaip sakoma, šiltai aprengtas. Bet, žiūrėk, ima kažkas ir įpila šaukštą deguto į tavo sėkmės ir džiaugsmo statinę. Ar išlieki tada ramus ir taikingas? Gaudete! – skamba lotyniškai kvietimas džiaugtis. Džiaugsmas Viešpatyje yra daugiau nei jausmas. Jis nebijo išbandymų, o kartais išbandymuose net tampa ypač stiprus. „Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus“, – sako Jokūbas krikščionims, pasklidusiems tarp kitatikių (Jok 1,2). Džiaugsmas – tai Šventosios Dvasios dovana arba vaisius. Tai – esminė žmogaus bendravimo su Dievu ypatybė. Biblijinis džiaugsmas turi daug atspalvių, hebrajų kalboje yra bent dešimt jį apibūdinančių žodžių. Senojo Testamento pranašai naudojo šį terminą nusakydami ateities įvykius: „Kadangi jų gėda buvo dviguba, užgaulės ir pajuoka buvo jų dalis, todėl dvigubą paveldą gaus savoje šalyje, amžiną džiaugsmą jie patirs“ (Iz 61,7). Pranašas Jeremijas šitaip apibūdina savo patirtį: „Kai tavieji žodžiai buvo man duoti, juosius ryte prarijau, – tavasis žodis atnešė man džiaugsmą ir širdies linksmybę, nes aš tapau tavo, VIEŠPATIE, Galybių Dieve!“ (Jer 15,16). Turbūt visi esate pastebėję, kad džiūgaujantys, Šventosios Dvasios kupini krikščionys iš šalies atrodo kaip gero vyno išgėrę.

Nesidalinsiu nė už ką!
| |

Nesidalinsiu nė už ką!

Aš šykštumas ir dosnumas – įgimtos savybės? Nei šykštumas, nei dosnumas neįgimtas. Tai žmonių „susikurtas“ bruožas, padedantis gyventi kartu arba… gyventi atskirai. Žmonių santykiuose galioja paprasti psichologiniai dėsniai. Vienas iš jų gražiai apibūdintas lietuviška patarle: „Kaip vienam lauko gale šauksi, taip kitam lauko gale atsišauks“. Tad jei žmogus dalinasi su kitais, yra dosnus, lyg ir savaime kiti žmonės su juo tampa dosnesni. Taip atrandamas geresnis sutarimas, taip gyventi kartu lengviau. O kuo žmogus šykštesnis, tuo ir aplinkiniai jo tampa šykštesni – o taip gyventi kartu labai sunku. Gal tai – tautos bruožas? Juk vokiečiai, mūsų akimis, labai šykštūs, o rusai – dosnūs? Kaip su lietuviais? Tautų bruožai ne būtinai tinka kiekvienam tautos atstovui. Pažįstu vokiečių, kurių šykščiais niekaip nepavadinsi. O ir patį šykštumą, ir dosnumą mes vertiname iš savo kultūrinės perspektyvos. Tad kalbėdami apie tautinius bruožus visada turėkime galvoje, kad tai labai neobjektyvu. Kai stebime kitas tautas, matome tam tikrus elgesio ir santykių modelius. Taip, mums atrodo, kad vokiečiai šykštesni, nes jie elgiasi šiek tiek kitaip, nei mums įprasta. Kiekviena kultūra turi savo stereotipus, savo elgesio modelius, savus būdus gyventi ir įprasminti savo būtį. Kokie lietuviai kitų kultūrų akimis – reikėtų paklausti jų. Tiesą sakant, tokio klausimo nė vieno iš savo pažįstamų užsieniečių nepaklausiau. Teks šį namų darbą atlikti patiems skaitytojams.

Mokykime vaikus aukoti
| |

Mokykime vaikus aukoti

Dažnai prakalbus apie labdarą ir apie tai, kad vaikus mokyti aukoti yra labai svarbu, gali susilaukti pačių įvairiausių žvilgsnių ir komentarų. Žmonės šiek tiek supratingesni, jei pradedi apie tai kalbėti didžiausių metų švenčių metu: juk tada visiems norisi būti dosniems, supratingiems ir užjaučiantiems. Be to, visi mėgsta dovanoti. Ypač vaikai. Taigi gal verta vaikus mokyti dovanoti dovanas, kurios nieko nekainuoja? Gal verta jau su ikimokyklinuku kalbėti, kad mažiausia auka – iš kišenės ištraukti pinigai, kurių ir taip pilna kišenėje. Juk dar Biblijoje buvo parašyta, kad moteris, kuri paaukojo vieną pinigėlį, bet tai buvo jos vienintelis, paaukojo daugiausiai iš visų… Vaikai mus nuolat stebi. Kiekvienas mūsų mielaširdingas, užuojautos kupinas ir nesavanaudiškas poelgis nepraslysta jiems pro akis. Tačiau – besistengdami užauginti duodančius ir empatiškus vaikus – dažnai pamirštame, kad būtent tie netikėti, spontaniški poelgiai perduoda vaikams amžinąsias vertybes ir padeda jiems augti aukojančiais žmonėmis. Prieš porą mėnesių viena pažistama prasitarė, kad su vyru nedovanos vienas kitam Kalėdinių dovanų. Tiesiog pasikalbėjo apie tai, kiek pinigų tam skirtų, ir nusprendė visus juos skirti labdarai. Ta šeima – tūla lietuvių šeima: du vaikai, butas daugiabutyje. Bet ir kažkas tokio visiškai neįprasto, ar ne?

Sunkmetis nesumažino noro aukoti
| |

Sunkmetis nesumažino noro aukoti

Šį savaitgalį prekybos centruose vykusi „Maisto banko” akcija maloniai nustebino – ekonominės krizės akivaizdoje žmonės dosniai aukojo maisto produktus skurdžiai gyvenantiems. Pirminiais duomenimis, labdarai nupirktų maisto produktų vertė viršijo 588 tūkstančius litų. Pavasarinė „Maisto banko” akcija vyko 173 parduotuvėse, akcijai talkino 3762 savanoriai. Pernai rudenį 207 prekybos centruose vykusios akcijos metu paaukotos 189 tonos maisto produktų už 744 tūkstančius litų. Paramos maistu akcijoje 23 miestuose dalyvavo virš 100 tūkst. žmonių. Daugelis aukojo pigesnius produktus: makaronus, kruopas, dribsnius, miltus. Taip pat skurstantiems paremti nupirkta nemažai žuvies ir mėsos konservų, cukraus. Akcijos organizatoriai stebisi žmonių dosnumu – žmonės labdarai nupirko daugiau maisto produktų nei pernai. Pavyzdžiui, Vilniaus Akropolio „Maxima” prekybos centre per dvi dienas surinkta paramos maistu už 16 tūkst. litų – pernai čia buvo surinkta produktų už 10 tūkst. litų. Akropolyje surinktas maistas pirmiausia bus išdalintas anksčiau paramos neieškojusioms šeimoms, kurių maitintojams netekus darbo gaunamų pajamų neužtenka prasimaitinti. „Maisto banko” direktorė Deimantė Žebrauskaitė pastebi, jog ekonominė krizė paliečia vis daugiau šeimų, kurios iki šiol nebuvo susidūrę su sunkumais ir paramos poreikiu. Didėjant bedarbių būriui, žmonės tampa vis jautresni kaimynų rūpesčiams.

| |

Diagnozė – godumas

Godumas. Skirtingai negu šykštuoliai, kurie visko gaili sau, gobšuoliai elgiasi priešingai – nori visko ir daug. Jie labiausiai bijo būsenos, kai tenka ko nors atsisakyti. Tokiems žmonėms dažnai užkietėja viduriai, sutrinka medžiagų apykaita, sumažėja imunitetas, susilpnėja organizmo savireguliacijos procesas. Pirmieji gresiančio pavojaus požymiai gali būti vegetatyvinė distonija ir nuolatiniai peršalimai, taip pat labai neigiamai veikiantys imunitetą. Pyktis. Žmonės, kurie lengvai ir greitai supyksta, tiesiog jaučia pasitenkinimą pykdamiesi. Štai jums didelė armija alergiškų žmonių. Periodškas nervų sistemos dirginimas priverčia imunines ląsteles būti kovinėje parengtyje. Tiesa, su alergija maistui susijusios ir individualios virškinimo sistemos ypatybės. Žmogus, turintis daug specifinių fermentų, esant dideliam dirginimui gali iki atitinkamo laiko net nežinoti, kad yra alergiškas. Na, o tie, kurie turi mažai fermentų, taps alergijos aukomis po pirmojo pykčio proveržio. Išdidumas. Žmogus, laikantis save protingesniu ir geresniu už kitus, nesuvokia, kad tai gali būti psichinio susirgimo priežastimi, ar sukelti skrandžio susirgimos. Tokie žmonės neprašo aplinkinių pagalbos ir dėl vidinės įtampos kartais tampa panašūs į pasiruošusius sprogti ugnikalnius. Dažniausiai jie serga skrandžio ir virškinamojo trakto ligomis, opomis, psichiniais negalavimais ir artritais. Šykštumas. Taupūs ir linkę į šykštumą žmonės dažniausiai serga širdies ir kraujagyslių ligomis.

| |

Vaikiškas godumas: kaip spręsti problemą?

Kai vaikams sueina 1,5-2 metai, dauguma tėvų susiduria su taip vadinamąja “godumo” problema. Jei anksčiau vaikas nekreipdavo jokio dėmesio į tai, kas ima jo žaislą, tai apie antruosius gyvenimo metus viskas pasikeičia, ir tėvus ima gąsdinti vaiko nenoras dalintis “savo” daiktais ir aktyvus nuosavybės gynimas. Su kuo susiję tokie pokyčiai? Kaip susitvarkyti su savo emocijomis ir kaip koreguoti vaiko elgesį nepabloginant situacijos? “Mano Liudvikui beveik du metukai. Išėjus į žaidimų aikštelę, jis savo žaislus gražiai susidėlioja, o pats žaidžia su svetimais. Tačiau jei kas nors paima jo mašinytę ar kibirėlį, jis tuoj pat atima, o kartais net ir suduoda. Labai nepatogu prieš kitas mamas, juk Liudvikas gali užgauti ir mažesnį. Bijau, kad jis gali užaugti godžiu…” – pasakoja Asta. Apie antruosius gyvenimo metus prasideda visiškai naujas vaiko loginio vystymosi etapas, kuomet jis pradeda vartoti žodžius “aš” ir “mano”. Pamenate, kaip anksčiau vaikas apie save kalbėdavo trečiuoju asmeniu, tai yra “Liudvikas valgo, Liudvikas žaidžia”. Dabar jam formuojasi pilnas savo paties vaizdas, o tai pasireiškia ir žodžio “aš” atsiradimu vaiko kalboje. Kartu su žodžiu “aš” atsiranda ir žodis “mano”: “tai mano žaislas, mano mama, mano kėdė”. Viskas, ką vaikas apibūdina žodžiu “mano” yra jo asmenybės tęsinys. Visi tie daiktai ir žmonės priklauso jo asmeninei erdvei. Būtent todėl vaikas taip emocionaliai reaguoja į tai, jog kažkas atsisėdo ant jo kėdės, žaidžia jo žaislu ir kalba su jo mama.

| |

Cinikai, arba Pasaulis be vertybių

Chamai atsisako pripažinti nelygstamą žmogaus vertę ir individo unikalumą. O cinikų pasaulio sampratose bei veiksmų strategijose žmonės yra suvokiami kaip vienodi savo poreikiais, aistromis, menkyste, silpnybėmis ir tuštybe. Ciniko terminas kilo iš senovės graikų filosofų kinikų pavadinimo. Antistenas ir Diogenas Sinopietis atvirai šaipėsi iš melagingų retorikų ir visa savo kūno kalba bei laikysena neigė aukštybės sferą. Viešas tuštinimasis ar masturbacija minios akivaizdoje Diogenui buvo net ne paniekos miniai gestas, o veikiau logiška jo filosofijos tąsa. Iš graikiško žodžio, reiškiančio „šunišką“ (arba iš Kinosargo gimnazijos, kurioje mokė Antistenas), kilo ir kiniko pavadinimas. Be to, pats Diogenas save vadino šunimi. Kinikai buvo antikinio pasaulio visuomenės ir kultūros kritikai, netikėję kalba, viešuoju gyvenimu ir galiojusiomis normomis, kurias jie atmetė iš gamtos ir prigimties pozicijų. Gamtos žmoguje gynimas, o kartu ir pasaulio suvokimas alkano ir ujamo šuns akimis paklojo pamatus ir moderniajai civilizacijos neigimo formai, kurią mes žinome kaip kultivuotą cinizmą. Cinizmas – tai praktinė ir tariamą melą demaskuojanti sąmonė, atmetanti teoretizavimą apie aukštybę ir kilnius dalykus kaip neproduktyvų ir melagingą. Ciniką domina tik toks pasaulis, koks jis yra iš tikrųjų, o ne toks, koks jis galėtų arba turėtų būti. Žinoma, cinikai pasiduoda iliuzijai, kad jie žino, kas yra žmogus.