Atsiprašyti reikia mokėti
| |

Atsiprašyti reikia mokėti

ByMilda Armonaitė

Kiekvienas kartais suklystame arba padarome kokią nors kvailystę, įskaudiname kitus. Psichologai teigia, kad yra keletas dalykų, kuriuos atsiminus išpirkti kaltę bus žymiai lengviau. Paprastai ką nors įskaudinęs asmuo susigėsta, jam kyla didelė pagunda sumurmėti kokį nors banalų atsiprašymą ir greitai nukiūtinti šalin. Bet daugeliu atveju reikia kur kas daugiau negu greitas “atsiprašau”. Ilgesnis pokalbis ar paaiškinimas gali sušvelninti įtampą, padėti įžeistajam suprasti įžeidusiojo poelgį, prisiimti dalį atsakomybės. Psichologai pastebi, kad žmonės varžosi dėl padarytų klaidų ir atsiprašydami dažnai elgiasi pernelyg santūriai, tarsi praranda kalbos dovaną, tampa it nesavi. Daug labiau tikėtina, teigia specialistai, kad viskas pakryps į gerąją pusę, jei prašydami atleidimo atrodysime ir būsime tikrai nusiminę, o ne vaidinsime tokius. Beje, atsiprašyti reikia nuoširdžiai. Jeigu gražūs žodžiai pasieks tik įskaudintojo ausis, bet nepalies širdies, jūsų santykiai netaps šiltesni. Daugelis žmonių yra labai supratingi. Jeigu jūsų žodžiuose, intonacijoje, judesiuose nebus falšo, ir jei jūs nuoširdžiai patvirtinsite, kad esate kalti ir gailitės dėl to, jums atleis. Tačiau įtampa neatslūgs, jei pasirinksite netinkamą atsiprašymą, pavyzdžiui, kodėl taip atsitiko aiškinsite stačiokiškai. Po atsiprašymo labai gražu ir teisinga būtų atlyginti už padarytus nuostolius. Jeigu jie materialiniai, atlyginti lengviau: galima nupirkti tai, ką sugadinome, sudaužėme ar išpylėme.

Atleidimo galia
| |

Atleidimo galia

ByRima Breidokienė

Artėja diena, kuomet visi skubėsime į šiltus, jaukius namus prie gausiais valgiais apkrauto Kūčių stalo. Susirinksime su pačiais brangiausiais mums žmonėmis, džiaugsimės vienas kito draugija ir stengsimės užmiršti visas nuoskaudas, kurias patyrėme. Bandysime atleisti vieni kitiems. Artėjant pačioms gražiausioms metų šventėms, pakalbėkime apie atleidimo procesą ir šio procesą galią bei jėgą. Kada jau galima pasakyti, jog mes atleidome mus įžeidusiam žmogui? Literatūroje ir kasdieniame gyvenime galima aptikti du pagrindinius atleidimo apibrėžimus: atleidimas kaip nepelnyta meilė (toks atleidimo supratimas yra labiau būdingas krikščionybei) ir atleidimas kaip nesmurtinis santykis. Atleidimas nėra paprastas užmiršimas, kuomet mes tiesiog išstumiame iš mūsų atminties lauko tai, kas mums yra nemalonu ir nepriimtina. Paprastai užmiršimo metu veikia įvairūs gynybos mechanizmai, tokie kaip neigimas, idealizacija, išstūmimas. Tuo tarpu atleidimas – tai yra aktyvus procesas, kurio metu vyksta teigiama energijos transformacija. Atleidimu taip pat negalima vadinti ir įvairias manipuliacijas, kuomet mes siekdami kažkokios naudos sau ar dėl baimės apsimetami atleidę kažkam. Atleidimas yra sudėtingas procesas, kurio metu keičiasi emocijos, motyvacija, o dažnai ir elgesys. Šeimos terapeutas T.D. Hargrave pasiūlė labai įdomų atleidimo proceso modelį. Remiantis juo, atleidimo procesas apima keturias tarpines stotis.

Atleidimo svarba šeimoje
| |

Atleidimo svarba šeimoje

ByMarija Vitkutė

Kiekvienas savo gyvenime esame ką nors įskaudinę. Nebūtinai sąmoningai, nebūtinai piktybiškai. Galbūt pusiau juokais mestelėjome kokią repliką ir net nenutuokėme, kad ji kito žmogaus širdyje pavirto purvo dėme. Ir galbūt niekada nesužinojome, jog tas žmogus kovojo su apsisprendimu atleisti ar ne. Į įskaudinimus reaguojame skirtingai. Pavyzdžiui, gatvėje ar parduotuvėje kas nors burbteli nemandagią frazę mūsų atžvilgiu, – galbūt akimirksniu įširstame, užsigeisdami kuo skubiau atsakyti tuo pačiu. Tačiau, kol pareiname namo, dažnai pamirštame konfliktą, nes galvojame apie gerokai svarbesnius dalykus nei kokio prašalaičio piktas žodis. Kas kita, kai mus įskaudina artimas, mylimas, brangus žmogus, o jei kartais dar ir tyčia… Tokioje situacijoje delsimas atleisti gali tapti sudėtinga kliūtimi santykiuose ne tik su įskaudinusiu žmogumi, bet ir su visais kitais šeimos nariais, su Dievu ir pačiu savimi. Sveiki santykiai šeimoje nėra atsitiktinumas, juos reikia ugdyti ir puoselėti. Sugebėjimas atleisti yra būtina sąlyga, be kurios neįmanomas sėkmingas šeimyninis gyvenimas. Atleidimo principo suvokimas padeda objektyviai įvertinti konfliktinę situaciją ir suteikia jėgų įveikti įskaudinimus ir nusivylimus. Atleidimas iš esmės nėra žmogiška savybė, o paties Dievo nekintančios esybės dalis. Jo santykiai su žmonija pagrįsti atleidimu, kitaip negalėtume tikėtis net menkiausios Jo malonės. Evangelijoje Jėzus, Petro paklaustas, kiek kartų reikia atleisti, kur yra riba, nurodo…

Atleidimo svarba mūsų gyvenime
| |

Atleidimo svarba mūsų gyvenime

ByJanina Sučylienė

Visiems mums tam tikromis gyvenimo akimirkomis tenka atleisti, kad būtų atkurta harmonija, kad galėtume toliau bendrauti vieni su kitais, kad galėtume gyventi taikoje su savimi ir aplinkiniais, kad kerštas ir pagieža nenaikintų ir neardytų mūsų iš vidaus. Pasak G.Banienės, atleidimas reikalingas ne tam, kuris mus įskaudino, pažemino ar nuskriaudė, o būtent mums patiems. Norint suprasti, koks svarbus atleidimas žmonių santykiuose, reikėtų įsivaizduoti pasaulį be atleidimo. Tokiu atveju turėtume nedaug iš ko rinktis – arba keršyti už padarytą skriaudą, arba likti praeityje ir prisiminimuose apie patirtą nuoskaudą, arba gyventi likusį gyvenimą su pagieža. „Mano praktikoje ne kartą teko sutikti žmonių, ilgą laiką besinešiojančių akmenis širdyje buvusių sutuoktinių, tėvų, draugų ar kaimynų atžvilgiu – tų žmonių, kurie juos įskaudino, pažemino, nuvylė ar išdavė”, – patirtimi dalijosi psichoterapeutė. Specialistė pastebi, kad apie atleidimą kalbėti labai sunku, nes neįmanoma žodžiais perteikti visą atleidimo esmės, stebuklingos, terapinės jo galios. Norėdama kuo išsamiau atskleisti atleidimo prasmę, G.Banienė pateikė pasakojimą apie Alfredą ir Adelę. Pasak psichoterapeutės, neretai atleidimas supaprastinamas ir manoma, kad galima atleisti, pasitelkiant savo valią, tikimasi, kad tokiu būdu galima išspręsti visus nesusipratimus: „Prisiminkime vaikystę. Juk dažnai nutikdavo taip, kai susikivirčydavome ar susipešdavome.

Kaip susidraugauti su savo emocijomis
|

Kaip susidraugauti su savo emocijomis

ByStraipsniai.lt

Emocijos, – kaip natos muzikoje. Harmoningi akordai ir melodijos vingiai teikia mums malonumą, praturtina sielą ir praskaidrina kasdienybę. Tačiau kaip per garsūs akordai ar nesuderintas instrumentas gali sugadinti net genialų muzikos kūrinį, taip netinkamai ar nemokšiškai reiškiami jausmai gali apkartinti mūsų pačių ir aplinkinių gyvenimą. Apie tai, ką jaučiame ir kodėl, atrodytų, natūralūs jausmai kartais ima varginti, kalbamės su Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologe Vita Čioraitienė. Mūsų gyvenimas – pripildytas įvairiausių jausmų ir emocijų. Pagrindinės, bazinės emocijos yra keturios: baimė, džiaugsmas, liūdesys ir pyktis. Jos tarpusavyje neretai susipina, juk vienu metu galime ir liūdėti ir bijoti. Kartais „susimaišo“ ir, atrodytų, prieštaringi jausmai – tarkim, džiaugsmas, kad atsikratėme varginusio bendravimo su partneriu, ir liūdesys dėl kadaise kartu išgyventų nepakartojamų akimirkų. Aišku, jaučiame ir daugiau jausmų, tačiau jie yra išvestiniai, t.y. – kyla iš bazinių arba yra išmokti iš aplinkos, pavyzdžiui, – pagarba, kaltė. Visgi dažniausiai susiduriame su jau minėtais keturiais jausmais, kurie ir patys skirstosi į smulkesnius, pavyzdžiui, – adekvatus pyktis, nes su tavim nesiskaito, ir įniršis be priežasties.