Dievas

Vien tik malda gali išdildyti mūsų baisų priešinimąsi Dievui. Melstis – tai reiškia atsiverti Dievui, atsiduoti Jo dispozicijai, kad Jis galėtų laisvai darbuotis mumyse; skirti Jam laisvo laiko, kad Jis galėtų mums apsireikšti. Patikėti savo paslaptis, padovanoti pasitikėjimą, kurį mums yra paskyręs prieš amžius; leisti jam sunaikinti mumyse tą grubų rėksmingą personažą, kurio riksmai trukdo dialogą. Susikaupti – vadinasi, pradėti pagaliau tikėti, kad ne Dievas klysta, o mes esame neištikimi, užuomaršos, nerūpestingi, abejingi, negailestingi. Kad imtume aiškiai matyti, kad galėtume prasiskverbti pro tas senų įpročių sąnašas (kurias mes taip rūpestingai sukaupėm, užkonservavome, kad tik apsisaugotume, neleistume tikrajam Dievui būti mumyse Dievu, kad užgniaužtume tą reiklų ir tokį švelnų kvietimą, į kurį bijome atsiliepti) – turime melstis ilgai, ramiai ir atidžiai. Vienas mano draugas trapistas sakė: “Nepakanka sustabdyti mašiną, reikia kad ir motoras nustotų sukęsis visu greičiu.” Jūsų nekantrumo motoras vis dar pašėlusiai sukasi. Jis turi sulėtinti tempą, nurimti, dirbti kitu ritmu. Reikia savo žingsnius priderinti prie kitų žingsnių, savo valią prie kitos Valios. Reikia sugebėti perjungti motorą, suderinti jo darbą su lėtu, ramiu, galingu ir pastoviu Dievo Valios ritmu. Kol esame neramūs, užsiėmę savo problemomis ir reikalais, mes jaučiamės saugūs, Dievui nepasiekiami. Reikia daugelio susikaupimo dienų, kad galėtume pradėti gyventi Jame ir Juo. Reikia nurimti, sulėtinti motoro darbą, kad mumyse atsirastų kitas judėjimas, kurio mes anksčiau nenujautėme. Jeigu jūs esate per daug užsiėmę savais klausimais, jūs negalite išgirsti Jo atsakymų.

Ar mes būtume pažinę Kristų? Iš ko mes Jį būtume pažinę? Aibė žmonių, su kuriais Jis buvo susitikęs savo žemiškajame gyvenime, Jo nepažino. Kodėl mes būtume Jį pažinę? Ir dėl ko mes Jo nebūtume pažinę? O, – sakysite jūs, – jeigu mes būtume gyvenę Jo laikais, jeigu mes būtume galėję Jį girdėti, matyti, paliesti – kaip mes Jį būtume mylėję! Su kokiu entuziazmu mes būtume viską palikę ir ėję paskui Jį… Ar tikrai? Jūs niekada nesate Jo matę? Niekada palietę? – Juk Komunijoje galite kasdien su Juo bendrauti… Niekada nesate Jo girdėję? – Jis kasdien laukia jūsų, kad galėtų su jumis Evangelijos žodžiais kalbėtis. Niekada nesate Jo sutikę? – “Aš buvau alkanas, ir tu mane pavalgydinai, buvau ištroškęs, buvau apleistas…” nėra nė vienos valandos jūsų gyvenime, kurią jūs nebūtumėte su Juo prasilenkę viename savo brolių. “Aš esu su jumis ligi pasaulio pabaigos”. Argi galėtume būti dar labiau sustiprinti, apdrausti, mylimi? Nėra nieko klaidingesnio kaip ilgesys tų, kurie tiki, jog būtų geri krikščionys, jei būtų gyvenę prieš du tūkstančius metų. Ir atvirkščiai – visiškai tikra yra tai, kad mūsų ydos, toli gražu ne išdilusios Jo artumoje, mums būtų sutrukdžiusios jį pažinti – kaip tai atsitiko su tūkstančiais, ir tūkstančių tūkstančiais žmonių, kurie, smalsumo vedami, atėjo ir nusivylę nuėjo, nes tas žmogus jiems pasirodė tik vidutiniškas, arba nepakenčiamas originalas. Ir piktinantis… “Laimingi, kurie nepasipiktins manimi”.

Gyvenkite pagaliau! Gyvenkite dėl paties gyvenimo. Negyvenkite šiaip sau. Gyvenimas prabėga veikiai. Neskubėkite gyvenimą atlikti kaip kokį eilinį reikalą. Gyvenimas trumpas. Įsigilinkite į save. Negyvenkite vien savaitgaliui. Kraukite kiekvieną šiandien į savo slaptąjį kluoną. Gyvenkite dėl kitų, bet jų neapgaudinėkite gražiais sentimentais. Gyvenkite ir patys dėl savęs, nes jeigu mylėdami kitus, bėgsite nuo savęs, jūs patys save apgaudinėsite. Mylėkite taip, kaip myli Dievas. Būkite gyvi. Tikrai gyvi. Mėgaukitės gyvenimu! Gyvenkite viešumoje! Pajuskite gyvenimo skonį. Ką jūs manote apie pasaulio šviesą? Apie žemės druską? Evangelija labai nemėgsta netiesioginio apšvietimo. Žiburys degamas ne po saiku, bet žibintuve, kad šviestų visiems, kurie yra namuose. Nemanykite, jog turite švytėti pasaulio akyse. Būkite šviesūs savo vidiniame būste. Neieškokite šviesos aukštose viršukalnėse. Mūsų Dievas nėra Olimpo dievas. Jėzus yra širdies palaima. Saugokitės, kad jūsų šviesa nebūtų tamsybės. Žiūrėkite, kur dedate druską. Nemanykite, kad savo druskos žiupsnį turite berti visur ir niekur. Nebūkite prėski! Gyvenkite liepsnodami! Trokškite Gyvojo Vandens. Jėzus ant kryžiaus iki paskutinio atodūsio jautė Gyvojo Vandens skonį savo burnoje. Tas, kuris pasakė: Kas gers to vandens, daugiau nebetrokš, šaukė: Trokštu! Dievo troškulys yra Gyvenimo troškulys.

Po sėkmingai atliktos operacijos, ačiū Dievui, pasveikau. Praėjo ne vieneri metai, pažado nepamiršau, bet tesėti nepavyko. Vis ieškojau Dievo valios, blaškiausi, užsiėmiau sau miela veikla, viskas sekėsi gana puikiai. Paprašiau Dievo atleidimo, kad nevykdau pažado ir nurimau. Dievas yra meilės Dievas, jis kantriai laukė. Tačiau giliai giliai širdyje pajutau, kad pradedu vykdyti savo pažadą… Kai pajunti motinišką savo sielos galią, kai vaikelis tiesiog šaukiasi tavęs, kai kitaip negali įvykti, tu tampi mama. Ir štai mes su vyru laukiame trečio vaikelio. Tačiau nesijaučiu pilnai išpildžiusi Dievo valią. Kodėl?.. Mūsų vaikeliai ateina į pasaulį, kada turi ateiti. Tai vėl pajautimas, bet kaipgi be jo?.. Tiesa, vienas kunigas, manau, išmeldė mano pažado įvykdymą, nė nežinodamas, kad pažadėjau Dievui tapti mama trečią kartą. Tai jis meldė dangų, kai kilo grėsmė netekti vaikelio, kai puolė ligos, negandos ir nelaimės. Meldžiu už tuos, kurie meldė už mane ir mano kūdikėlį, Dieve, duok jiems vaiko sielos pajautimą, nes tik ji nemeluoja, tik ji Tavęs klauso. Ačiū jiems. Patikėkit, po paros supratau, kad laukiuosi vaikelio. Kūčių naktį, per Mišias, tada jį Dievui ir atidaviau… Ir vėl atidaviau. Žinau, psichologai pasakytų, na ir tamsuolė mamytė… Bet argi pažįstame kito širdį, ar iš tiesų pažįstame savąją? Tiesiog padariau tai… Dabar laukiam, tikimės, meldžiamės, laukiam pažado išsipildymo, laukiam vaikelio. Tesėsiu duotąjį pažadą, kol būsiu gyva, nes būti mama – tai auginti vaiko sielą Dievui. Vaikai nėra mūsų nuosavybė, tai Dievo žmonės. Tiesa, daugelis nustebo ir netgi klausė, kur bėgios mūsų trys vaikai, juk gyvename mažame bute. O aš sakau, kad bėgios lauke… Mes su vyru tikime Dievu ir Jo stebuklais. Jo valios suradimas mūsų gyvenime, visa meilė ir išmintis atiduota mums. Beieškant gyvenimo kelio, kurį tau yra numatęs Dievas, manau, pats Dievas tau jį ir parodo. Tas suvokimas ateina per tavo tylą ir širdį, per nuojautas, per kitus žmones, per kunigą, per tavo vyrą. Galiausiai supratau, kad mano esminis pašaukimas – būti mama. Ir tai nėra jokia našta. Ačiū Dievui už aiškų pašaukimo suvokimą – būti moterimi, kuri iš meilės gimdo bažnyčią – vaikelius. Dievo valios vykdymas – atsakas į Jo meilę, bendrystė su Juo neša ramybę, kurios visada ir ieškojau.

Yra viena tiesa, kuri – kartą suvokta – atrakina atnaujintą Dievo supratimą. Vienas aukščiausias troškimas valdo Dievo sąveiką su mumis. Pirmučiausias Dievo rūpestis visame, ką Jis daro, yra pašlovinti save. Ką? Kuo Dievas save laiko? Savo paties Visatos centru? Taip. Dievas rūpinasi savo garbe. Dievas yra egocentriškas. Kas nors pasakytų – savanaudis. Priimant Jį kaip teisėtai egocentrišką, Jis buvo baisiai dosnus, atiduodamas mums savo Sūnų mūsų išgelbėjimui. Tačiau jeigu mes ką nors tikrai žinome iš Biblijos, tai yra tiesa, kad Dievui nepaprastai rūpi Jo vardo garbė – tiesiog pažvelkite į maldą, kurios Jėzus mus mokė. Prieš prašydami ko nors dėl savęs, mes meldžiame, kad Dievo vardas būtų pagarbintas, kad Dievo karalystė ateitų ir Dievo valia įvyktų (Mt 6,9–13). Ar tai neteisinga? Man tikrai būtų neteisinga būti egocentriškam, tartum aš būčiau Dievas. Bet kodėl? Todėl, kad aš nesu Dievas. Tačiau Dievas yra Dievas, ir dievybės teisė yra daryti, ką nori. Tai Puodžiaus išimtinė teisė daryti, kas Jam patinka, su savo moliu (Rom 9,21). Pagalvokite apie tai. Jėzus sakė, kad didžiausias įsakymas yra mylėti Dievą visa savo širdimi, protu, siela ir jėgomis. Dievas nėra nepaklusnus šiam įsakymui. Jis nėra stabmeldys. John Piper rašo: “Labiausiai mylinti Dievą širdis visoje visatoje yra Dievo širdis”. Maždaug 400-aisiais metais po Kristaus Augustinas gerai paaiškino šį dalyką. Kiekvienas daiktas, aiškino Augustinas, yra arba įrankis, arba tikslas. Įrankiai yra daiktai, kurių tikslas yra ne juose. Pieštukas yra įrankis, kurį naudojame rašymui, tapyba yra įrankis, kuriuo atskleidžiame grožį. Įrankiai iš tikrųjų naudojami kitų tikslams. Dievas vienintelis nėra įrankis, įrodinėjo Augustinas, bet tikslas, kuriam viskas egzistuoja. Visa kita yra priemonės tikslui.

„Neturėk kitų dievų, tik mane vieną” – štai tokia tema trečią vasario mėnesio šaltą trečiadienį mums dėstė, aiškino toks jaunas ir linksmas kunigėlis iš Panevėžio, o susirinkęs smalsus jaunimėlis tyliai karpė ausimis, gaudydami kiekvieną žodį bei kartu įsitraukdami į trumpą diskusiją buvo plačiau supažindinti su pirmuoju Dievo įsakymu platesniu mąstu bei iš naujo pažinti ko Dievas nori ir kodėl. Kunigas Eugenijus Troickis sau į pagalbą pasitelkė ne ką kitą kaip Senąjį Testamentą, kuriame net keliose vietose yra parašytas šis įsakymas tik kitokiais žodžiais ir stiliumi. Vienoje vietoje parašyta, kad Dievas sakė žmogui, kad žmogus negali ir neturi lenktis kalnams, jūroms, vėjams, garbinti saulę ir gamtai. Kodėl? Nes gamta, erdvės r tolimos galaktikos, jūros ir kalnai kaip ir žmogus yra kūriniai, kurie sukurti Dievo ir įteikti žmogui kaip tam tikros valdos. Ir Dievas reikalauja, kad žmogus nesilenktų kūriniams ir neužmirštų tikrojo Kūrėjo, nes nei vienas kitas kūrinys negali suteikti žmogui tos Meilės ir palaimos, kokią teikia Dievas. Vėlgi kun. Eugenis Troickis atkreipė Senajame Testamente į kitą vietą, kur parašyta „tu nepasidirbsi, neišdroši mano paveikslo ir jo negarbinsi” ir kitoj vietoj „nes aš esu pavydus Dievas” ir, pasak mūsų svečio tą žodį „pavydus” galime versti ir į žodį „uolus”. Dievas yra pavydus, uolus, bet kodėl? Ir teminio vakaro svečias sugebėjo į šį klausimą atsakyti, nors kalbant atvirai mano galvoje kirbžda tūkstančiai klausimų ir minčių, kurie norėtų savo smalsumu jį nutarkuoti, sakydamas, kad Dievas iš tikrųjų mums įsako mylėti. Jis įsako mums mylėti ir kiekvienas įsakymas yra meilės įsakymas. Įdomu, iš tikrųjų, kad Senajame Testamente žydai nemini žodžio „laisvė”. Priešingai nei mes, nei šiuolaikinis pasaulis, jie kitaip supranta laisvę. Jų suvokimas tarsi būtų, kad laisvu tampi, kai įvykdai savo pareigą ir turi pasirinkimą. Kaip mes suprantame laisvę? Dažnai mes laisvę suprantame kaip kalnus pinigų, laisvą laiką ir “kaip nori” veiklą. Iš tikrųjų mano akys atsivėrė ir supratau, kad laisvė nėra tas laisvo mėnulio laikas, nėra tas – ką – noriu – veikiu – laikas. Laivė – tai asmeninis pasirinkimas, apsisprendimas ir mums tai suteikė Dievas.

Šis klausimas dar vadinamas ateistų paradoksu, kuriuo ateistai naudojasi norėdami įrodyti, kad Dievo nėra. Tai veikia taip: Skaitoma, kad Dievas yra visagalis. O jeigu jis visagalis, tai jis gali sukurti tokį akmenį, kurio pats nepakeltų. Jei jis negali tokio akmens sukurti, tai jis nėra visagalis. Jei jis negali to akmens pakelti, tai jis vėlgi nėra visagalis. Abiem būdais įrodoma, kad Dievas negali kažko padaryti. Tai reiškia, jis nėra visagalis. O jei nevisagalis, tai jis neegzistuoja. Tai logiška? Truputį. Vis dėlto, uždavinyje praleista keletas svarbių dalykų, todėl ir išvada negali būti tokia tiksli. Šį uždavinį panagrinėsime naudodamiesi 2 būdais: 1) Matematine teorija 2) Dievo prigimties teorija pagal Bibliją.

Savo ir Jį sekusiųjų santykius Jėzus palygino su piemens ir avių ryšiais. Jis sakė: O kas pro vartus įeina, tas avių ganytojas. Jam sargas atidaro, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išveda. Išsivaręs savąsias avis, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą (Jn 10, 2-4). Viskas vyksta būtent taip. Tad kai Dievas kalbės jums, jūs pažinsite Jo balsą ir seksite Jį. Dievas yra visagalis. Jis gali daryti, ką nori. Remdamiesi Raštu, kaip savo vedliu, žinome, kad kiekvienam asmeniui Dievas gali kalbėti unikaliai. Jo žmonės girdi ir pažįsta Jo balsą. Mūsų laikais Dievas visų pirma kalba Šventąja Dvasia per Bibliją, maldą, aplinkybes ir bažnyčią. Šiuos keturis būdus sunku išskirti. Kartais Dievas naudoja maldą ir Bibliją drauge. Dažnai aplinkybės, bažnyčia ar kiti tikintieji padės užtvirtinti tai, ką kalba Dievas. Kartais Dievas panaudoja aplinkybes ir bažnyčią, kad padėtų jums pažinti laikus. Na o dabar prisiminkime, kaip Dievas kalba per Bibliją. Biblijoje užrašytas tobulas Dievo apsireiškimas žmonijai. Čia aprašyti Dievo ir žmonių santykiai bei Jo žodžiai jiems. Visų pirma, Dievas jums kalba per Bibliją. Ar esate kada nors tai patyrę: skaitai Bibliją ir staiga naujai supranti kokią nors jos pastraipą? Taip kalba Dievas! Žmogus negali suprasti dvasinių tiesų, jeigu Šventoji Dvasia jam to neapreiškia. Šventoji Dvasia ir yra tiesos Dvasia (Jn 14, 17). Kai pradedi suprasti dvasinę kokios nors Šventojo Rašto vietos reikšmę ir suvoki, kaip tai pritaikyti, tai reiškia, kad tavy darbuojasi Dievo Dvasia. Tai neveda į netikėtą susidūrimą su Dievu, tai yra susidūrimas su Dievu. Kai Dievas kalba tau per Bibliją, Jis labai asmeniškai ir tikrai su tavimi bendrauja.

Daugelis Naujojo Testamento laiškų buvo parašyti siekiant sustiprinti Dievo žmonių tikėjimą ir juos paguosti. Nors Dievo žmonės nėra pašaipūnai, tačiau dažnai jie užduoda tokius pačius klausimus. Skiriasi tik tai, kaip jie tai daro. Daugelyje psalmių klausiama: „Ar Dievas nebėra geras?” Ir Naujajame Testamente yra daug pavyzdžių, liudijančių, kad Dievo žmonės išsigąsdavo. Daugelis ankstyvosios bažnyčios narių, atrodo, tikėjo, kad Viešpats greitai grįš, bet nesulaukdami Jo, stebėjosi ir klausė: „Kas vyksta? Kodėl Viešpats negrįžta? Kodėl Dievas neatsiunčia Kristaus?” Stebėdami šių dienų pasaulį matome panašius dalykus: klesti bedievystė ir netikėjimas. Tad neturėtų stebinti ir tai, jog kartais mes ir patys klausiame: „Kodėl Dievas tai leidžia? Jei Jis turi valdžią, kodėl leidžia, kad tai įvyktų? Kodėl Jis nieko nedaro? Kodėl nesunaikina savo priešų? Jis gi pažadėjo tai padaryti, tad kodėl to nedaro?” Tokius pačius klausimus kėlė ir apaštalas Petras. Jis į juos ir atsakė, tik atsakymai buvo skirti bažnyčiai bei krikščionims, bet ne pašaipūnams. Petras sako, jog egzistuoja kai kurie bendrieji principai, kurių negalime pamiršti. Pirmasis yra šis: niekada neturime per daug smalsauti apie dvasinius laikus. Biblijoje dažnai perspėjama, kad neturėtume per daug rūpintis datomis ir laikais. Biblija sako, kad turime rūpintis pabaiga, jos laukti, bet neturime pernelyg norėti sužinoti tikslaus laiko, kada tai įvyks. Naujasis Testamentas byloja, kad mes turime visada žvelgti į priekį ir laukti bei tikėtis Viešpaties atėjimo, tačiau, kai tik pradedame skaičiuoti ir planuoti, kada tai įvyks, susiduriame su sunkumais ir bėdomis.