Dievas yra

Ar yra Dievas? Ar yra kokių nors Dievo egzistavimo įrodymų? Atsakymas: Ar egzistuoja Dievas? Galime matyti, kiek daug dėmesio skiriama toms diskusijoms. Paskutinės apklausos rodo, kad šiandien apie 90% žmonių pasaulyje tiki Dievo ar kokios nors kitos aukštesnės jėgos egzistavimu. Tačiau atsakomybė įrodyti, kad Dievas iš tiesų egzistuoja uždedama ant tų, kurie tiki Dievo egzistavimu. Nežiūrint to, Dievo buvimo neįmanoma nei įrodyti, nei paneigti. Biblija sako, kad mes tikėjimu turime priimti tai, kad Dievas egzistuoja: „Juk be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra, ir kad Jo uoliai ieškantiems Jis atsilygina” (Hbr 11:6). Jei Dievas to norėtų, Jis galėtų paprasčiausiai pasirodyti, ir taip apreikšti visam pasauliui apie savo egzistavimą. Bet jei Jis taip pasielgtų, tikėjimas būtų nereikalingas. „Tada Jėzus tarė jam: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę” (Jn 20:29). Iš tiesų tai nereiškia, kad iš vis nėra Dievo egzistavimo įrodymų. Biblija sako: „Dangūs skelbia Dievo šlovę, dangaus skliautas garsina Jo rankų darbą. Apie tai diena pasakoja dienai ir naktis duoda žinią nakčiai be jokio kalbesio ir be jokių žodžių. Negirdėti jų balso, bet žinia skamba visoje žemėje, jų žodžiai girdėti iki pat pasaulio pakraščių “(Ps 19:1-4). Žvaigždės danguje, bekraštė visata, gamtos stebuklai, saulėlydžio grožis – visi šie dalykai rodo į Dievą-Kūrėją. Ir tai dar ne viskas – Dievo buvimo pajautimas yra įdėtas į mūsų širdis. Ekleziasto 3:11 kalba mums: „…Jis įdiegė amžinybę į jų širdį …” Supratimas, kad yra kažkas daugiau už šio gyvenimo ir šio pasaulio ribų, yra giliai mūsų viduje. Mes galime neigti tai savo protu, bet Dievas vis tiek veikia mumyse ir per mus. Nežiūrint viso to, Biblija įspėja, kad kai kurie ir toliau neigs Dievo egzistavimą: „Kvailys sako savo širdyje: „Dievo nėra” (Ps 14:1). Jei daugiau nei 98% žmonių visose kultūrose ir civilizacijose, visuose žemynuose per visą istorijos bėgį tikėjo kokiu nors dievu – tai turi būti kokia nors to tikėjimo priežastis.

Kad Visata plečiasi, 1915 m. teoriškai įrodė A. Einšteinas savo bendrojoje reliatyvumo teorijoje. Tiesa, jis ir pats ilgą laiką tuo abejojo. Kiti mokslininkai šią idėją irgi kategoriškai atmetė, nes ji prieštaravo tuometiniam Visatos modelio supratimui. To, žinoma, ir buvo galima tikėtis, nes, vadovaujantis logika, jeigu buvo pradžia, vadinasi, buvo momentas, kada visa dabartinė materija sutilpo į vieną tašką. Bet tokiu atveju, remiantis reliatyvumo teorija, erdvėlaikis irgi turėjo būti apribotas tame taške, vadinasi, „prieš tai“ jo tiesiog nebuvo. Savaime suprantama, kad neegzistuojantis daiktas pats negali atsirasti, juo labiau imti nei iš šio nei iš to plėstis ir didėti, priežastis turėjo egzistuoti už singuliarumo ribų ir pasakyti: „Tebūnie Bum!“ Sprogimo momentu singuliarumo taške nebuvo mums žinomų sąveikos jėgų, nebuvo materijos, nebuvo laiko. Prieš sprogimą ir sekundės dalis po jo egzistavo tokios sąlygos, kurių nepajėgia aprašyti dabartinė fizika, – ten nebuvo jokių mums žinomų jėgų ar materijos. Tas taškas buvo „pakibęs“ amžinybėje ir begalybėje. Remiantis reliatyvumo teorija, laikas neatsiejamas nuo erdvės, laiko linija pradėjo eiti kaip erdvės pasekmė, iškart po to, kai atsirado mums žinomos keturios dimensijos su priežasties ir pasekmės sąryšiu.