Depresija

Žmones, nuo kurių kenčia kiti retai pamatysime psichologo kabinete, psichologo pagalbos dažniau prireikia nukentėjusiems, nesugebėjusiems apsiginti, pasiaukojusiems dėl kitų. Mylėdami mes norime padaryti mylimą žmogų laimingą, mes įsijaučiame į jį, bandome atspėti jo norus, galime užmiršti patys save ir patirti palaimingą davimo būseną, kuri mus sulydo į vieną „mes“. Bet kas gi atsitinka, kai moteris bando gyventi tik atsiduodama ir atsisakydama savojo aš? Viena ištekėjusi moteris pasakoja: „Mano vyras dabar dažnai susitikinėja su viena jauna mergina; aš ją taip pat pažįstu, ji yra labai patraukli, o mano vyras lengvai suvedžiojamas. Tada aš sėdžiu namuose ir žliumbiu, bet jis to neturi pastebėti. Jei aš jam imčiau priekaištauti galiu jį sunervinti ir nuvaryti nuo savęs. Jis sako, kad moderni partnerystė gali būti tokia ir jei aš jį myliu, tai jam atleisiu“. Kaip galima vertinti tokią problemą? Užuot gynusi savo nuomonę ir pripažinusi, kad tolerancija turi ribas, ji bijosi prarasti vyrą ir pervertina konkurentę. Ji per daug reikalauja iš savęs, o vyras tuo pasinaudoja, jaučiasi pernelyg ramus ir visai nebijo prarasti žmonos. Kadangi moteris pati į save nežiūri rimtai ir vyras į ją nežiūri rimtai. Kodėl ji taip elgiasi? Depresiškos moterys daugiau nei kitos yra priklausomos nuo partnerio, vienatvė joms sukelia sunkią depresiją ar neviltį.

Į konsultaciją atvyko 45 metų moteris, kuri skundėsi pablogėjusia nuotaika, energijos stoka, sumažėjusiu aktyvumu, varginančiais nerimo priepuoliais. Paskutinį pusmetį Reginos niekas nedomino, ji jautėsi niekam nereikalinga, kalbėjo apie savižudybę, ypač jei vyras su ja išsiskirtų. Įtarinėjo jį neištikimybe. Dažnai kartojosi priepuoliai, kurių metu smarkiai plakė širdis, drebėjo visas kūnas, jautė skausmingus gerklės spazmus, dėl to bijodavo uždusti, dažnai kviesdavo Greitąją medicinos pagalbą. Vidaus organų ligomis nesirgo. Regina papasakojo, kad yra ištekėjusi antrą kartą, vyras už ją jaunesnis beveik 10 metų, ir tai jai kelia baimę, kad ilgainiui vyrui taps nebepatraukli. Pirmasis jos vyras smarkiai gėrė ir baigė gyvenimą savižudybe. Tada Regina susirgo depresija, jautėsi kalta ir dėl vyro girtavimo, ir dėl jo mirties, tačiau depresija greitai praėjo. Antrą kartą ištekėjo iš meilės, stengėsi aukotis vyrui, kad tik jis nejaustų nepasitenkinimo santuoka, tačiau dabar visai nebematanti vilties ją išgelbėti. Į konsultaciją atvyko tik vyro iniciatyva, pati manė, kad norėtų nebent psichologo konsultacijos. Reginos vyras papasakojo, kad žmona jau keletą paskutiniųjų metų yra dirgli, nervinga, nesugyvenamo būdo, niekada jo neišklauso, linkusi konfliktuoti, reikalauti, namuose tapo labai valdinga. Negana to, neatlieka net elementarių namų ruošos darbų, nuolat “apsimeta serganti”, taip pat atsisako ir lytinių santykių.

Melancholija… Medžiai, saujomis žeriantys aukso lapus, pilkų debesų tumulai paslėpę saulę, drengiantys žemę lietūs, įkyrus šaltas vėjas. Ruduo. Ir melancholija. Taip psichiatrijoje iki XX a. trečiojo dešimtmečio vadinta liguista būsena, kuriai būdinga nepagrįstai liūdna nuotaika. Vėliau ją pakeitė išpopuliarėjęs depresijos terminas. Atrodytų, jog depresija – šių laikų kūdikis. Šviesos greičiu besiplėtojančios technologijos, žūtbūtinė konkurencija rinkoje, spartus gyvenimo tempas, žmonių susvetimėjimas – depresijai palankios prielaidos. Bet visgi istorija rodo ką kita. Melancholijos (arba depresijos) istorija sena kaip šis pasaulis. Jos simboliai aptinkami net ant egiptietiškų sarkofagų. Egipto hieroglifuose melancholiją vaizduodavo pelėda, nakties paukštis. Pelėda reiškė tamsą, šaltį ir mirtį. Senovės Graikijoje melancholija buvo siejama su juodąja tulžimi pagal keturių skysčių teoriją. Ir pats pavadinimas tai atspindi, nes graikiškai „melanos“ reiškia „juodas“, o „chole“ – „tulžis“. Net medicinos tėvas Hipokratas tvirtino, jog jei prislėgtumas, gyvenimo prasmės praradimas ir apetito stoka trunka ilgai, tai žmogus yra apimtas melancholijos. Senovės graikai laikė melancholiją psichikos liga ir ją gydė. Neretai ją dar siejo su lunatizmu. Taigi ir graikai matė ryšį su naktimi bei tamsa. Gydant tokius ligonius buvo kreipiamasi pagalbos į deivę Artemidę – Hekatę, gydytojų dievo Asklepijo padėjėją.

Net kas dešimtas žmogus patiria psichikos sutrikimą. Vienas iš šimto žmonių serga viena iš sunkiausių psichikos ligų – šizofrenija, vienas iš penkiolikos – žino, ką reiškia sirgti depresija. Šiuo metu milžiniški psichofarmakologijos pasiekimai labai pagerina sergančiųjų gyvenimą. Uždaroma vis daugiau psichiatrijos ligoninių, nes dauguma žmonių efektyviai gali gydytis ambulatoriškai. Besilaikantys gydytojų nurodymų ir tvarkingai besigydantys žmonės, net ir sunkiai susirgę, gali apsieiti be ligoninės. Naujas metodas – smegenų magnetinė stimuliacija. Labai įdomios ir perspektyvios galimybės padėti sergantiesiems kai kuriomis psichikos ligomis atsirado prieš keletą metų sukūrus specialų, naudojant magnetinį lauką veikiantį prietaisą. Įvairiose pasaulio valstybėse, pavyzdžiui, Anglijoje, JAV, Suomijoje, Danijoje, Australijoje, Japonijoje, atlikti tyrimai atskleidė labai dideles smegenų magnetinės stimuliacijos galimybes. Ji turi panašų gydomąjį poveikį kaip elektrotraukulių terapija, bet praktiškai nesukelia šalutinių poveikių ir komplikacijų. Tai labai efektyvus ir kartu saugus ginklas, leidžiantis gydyti dažniausiai pasitaikančias psichikos ligas, visų pirma depresiją ir kai kurias psichozes. Ypač naudinga sergantiems depresija ir šizofrenija. Klinikiniai tyrimai parodė, kad magnetinė stimuliacija labai padeda sergant depresija, metodo terapinis poveikis siekia apie 75 proc.

Pavasarį linksma ne visiems. Kai kam pavasarį gyventi labai sunku. Kodėl? Pažiūrėkime į pavasarį psichiatro akimis. Tai – metas, kai klientų padaugėja. Pirmas toks padaugėjimas būna rudenį – spalio ir lapkričio mėn., antras – kovo pabaigoje ir balandžio mėn. Žmonės, kaip susitarę, ima šiuo metu labiau nerimauti, depresuoti, aiškintis santykius ir jausti, kad „kažkas ne taip“. Dėl rudens depresijos lyg ir aiškiau: tuo metu mūsų geografinėje platumoje ima trūkti saulės šviesos. O mes, homines sapientes, istoriškai esame kilę iš šiltų ir saulėtų kraštų: vieni sako, kad iš Afrikos, kiti – iš Kaspijos stepių, treti – iš Tibeto. Viskas vyko palyginti neseniai – prieš kokį šimtą tūkstančių metų. Todėl mūsų smegenys dar nepasiruošusios periodiškam saulės stygiui ir persijungia į apsauginį režimą. Na, o kaip pavasarį? Juk pavasaris – kaip tik toks metas, kai saulės šviesos padaugėja. Augalai ima žydėti. Daug kam net strazdanų atsiranda. Na, jiems gal dėl išvaizdos nemalonu. Kitiems – alergija nuo žydinčių augalų. O ko depresuoti tiems, kurie neturi strazdanų ar slogos? Pavasarinė depresija dažnokai skiriasi nuo rudeninės. Rudenį žmonės melancholiškesni, pasyvesni. O pavasarį – nerimastingesni ir dirglesni. Ir tuomet, ir dabar justi šioks toks prislėgtumas (depresijos komponentas), tačiau pavasarį depresija dažniau turi nerimastingumo atspalvį. O kur nerimas, ten pagal seną psichoanalitinę tradiciją reikia ieškoti potraukių.

Nesvarbu, kuria laiko juosta vadovaujamės, žiemos sezonu diena, vos tik spėjusi prabrėkšti, tuoj baigiasi. Dominuojantis tamsus paros metas kelia nemažai sunkumų visose gyvenimo srityse, taip pat ir sveikatai. Labai pravartu visų nesėkmių priežastis suversti politikams, bet juk jie nepriverčia saulės leistis anksčiau. Taigi iš tikrųjų žmonių priekaištai vykdomai politikai yra bejėgis protestas prieš gamtos dėsnius. Gamtoje nėra gerų ar blogų reiškinių – visi lygiaverčiai ir nepamainomi. Žmogus vertina gamtos reiškinius pagal tai, kaip jis sugeba prie jų prisitaikyti. Nuolatinis nepasitenkinimas – blogos nuotaikos iniciatorius, o kai sutemsta, neigiamos emocijos dar paaštrėja. Tipiški žiemos depresijos požymiai – mieguistumas ir apetito padidėjimas. Neištveriantiems sezoninių nuotaikos svyravimų (ekspertų nuomone, tai būdinga penktadaliui žmonių) gali padėti 1984 m. išrasta šviesos terapija, t.y. šviesos terapijos kambariai, akiniai ir lempos (dėžės). Asmuo, kasryt pabuvęs 2 valandas 2500 Lx arba pusvalandį 10 000 Lx stiprumo šviesoje, po kelių savaičių pasveiksta. Procedūros metu galima skaityti, žiūrėti televizorių, kalbėtis. Jei trumpomis dienomis žmonės “gaudytų” kiekvieną saulės spindulėlį, ilgiau vaikščiotų gryname ore, papildomos terapijos neprireiktų. Šviesos terapija efektyvi ir nesukelia šalutinių poveikių, bet bėda ta, kad Lietuvoje tokios lempos yra retenybė, o įsigyti jas individualiai per brangu (kainuoja 2000 Lt ir daugiau).

Depresija – tai ne tik bloga nuotaika ar nusiminimas, tai liga (kaip diabetas, aukštas kraujo spaudimas ar kt.), kuri diena po dienos veikia mintis, jausmus, fizinę sveikatą ir elgseną. Tai kartu ir kūno, ir sielos liga. Tą turi suprasti ir ligonis, ir jį supantys žmonės. Sergant depresija, pakinta serotonino kiekis smegenyse. Vaistų, kurie reguliuoja serotonino kiekį, pagalba galima jaustis geriau. Kas tai yra sezoninė depresija? Depresija kaip liga išsivyto tada, kai organizme sutrinka tam tikrų biologiškai aktyvių medžiagų gamyba. Aišku, tai dažniausia būna sezono kaitos metu, kada mažėja tiesioginių saulės spindulių. Ar galima sakyti, kad žiemos depresija, mes ją taip pavadinom, skiriasi nuo kitų depresijos formų? Jeigu tai būtų klinikinė depresija, ji turėtų būti diagnozuojama pagal visiems Lietuvos psichiatrams griežtai žinomus depresijos diagnostikos kriterijus. Tačiau vis dažniau pastebime simptomus, kurie lyg ir įeitų į depresijos formulę, tačiau jų dar nepakanka ligai kaip klinikinei depresijai diagnozuoti. Kokie yra žiemos depresijos simptomai? Žiemos depresija – sezoninis sutrikimas, kurio požymiai būtų kaip ir paprastos klinikinės depresijos. Atsiranda nuotaikų kaita tik ji nėra tokia pastovi kaip būna klasikinės depresijos atveju. Pavyzdžiui, jeigu geras oras, šviečia saulė, sezoninė depresija gali pranykti. Patys ligoniai labai gerai paaiškina – kai šviečia saulė jie gerai jaučiasi.

Kaip ir širdies bei kraujagyslių ligos, depresija tampa viena iš labiausiai paplitusių ligų. Skirtingų tyrėjų duomenimis, ja serga iki 20 proc. išsivysčiusių šalių gyventojų. Todėl labai svarbu, kad gydytojai gebėtų įtarti šią ligą, žinotų jos gydymo metodus bei laiku nusiųstų pacientą pas specialistą. Juk dažnai depresija tiek pačių ligonių, tiek aplinkinių vertinama kaip tingulys, blogas charakteris, išglebimas, egoizmas arba pesimizmas. Verta atsiminti, kad depresija – tai ne paprasčiausiai bloga nuotaika, o liga, turinti pakankamai aiškų biologinį pagrindą, kurią galima efektyviai išgydyti, nes žinomi veiksmingi jos gydymo būdai bei priemonės. Kuo anksčiau bus nustatyta diagnozė ir kuo greičiau pradėta tinkama terapija, tuo daugiau šansų, kad pacientas greitai pasveiks, liga nesikartos ir neįgaus sunkios formos, smarkiai sutrikdančios sergančiojo darbingumą, pabloginančios gyvenimo kokybę, dažnai lydimos noro nusižudyti. Antidepresantai. Jų skiriama pacientams, sergantiems lengva, vidutine ir sunkia depresija. Šiandien yra didelis AD pasirinkimas. Jie skiriasi savo chemine struktūra, veikimo mechanizmais, sukeliamais poveikiais. Triciklių antidepresantų (TCA) (pvz., amitriptilinas, nortriptilinas, imipraminas, doksepinas) grupė gerai ištirta, žinomas jos veiksmingumas, teigiamos ir neigiamos savybės.

Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) prognozuoja, kad iki 2020 m. depresija bus labiausiai paplitusi liga pasaulyje. Būtent ji lems daugiausiai mirčių. Jau šiandien daugiau kaip pusę savižudybių įvykdo žmonės, sergantys depresija. Statistika leidžia suvokti problemos mastą, tačiau ji nepajėgi atspindėti depresiją sergančio žmogaus nevilties, liūdesio, nerimo, baimės, skausmo ir kitų simptomų. Ar iš tiesų būtina kentėti, o gal yra veiksmingų ir saugių būdų šiai ligai įveikti? “Man depresija”. Neretas ištaria šiuos žodžius, nesusimąstydamas apie jų prasmę. O kas tai yra depresija? Visi mes patiriame įvairias emocijas, taip pat ir neigiamas – liūdesį, nusivylimą, sielvartą ir t.t. Tai visiškai normalu sveikam žmogui. Sergant depresija prislėgta, liūdna nuotaika, dažnai kartu su menkavertiškumo ir kaltės pojūčiu, gali tęstis nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių ar net metų. Ateitis atrodo niūri, o kasdieniai įprasti darbai, kuriuos anksčiau pavykdavo atlikti tarsi savaime, tampa sunkia našta. Be to, kartu su depresija dažnai pasireiškia nerimas, nepaaiškinama baimė, sutrikęs miegas bei apetitas, įvairūs nemalonūs jutimai kūne ir t.t. Dalis žmonių patiria vienintelį depresijos epizodą gyvenime, kitiems depresija linkusi kartotis. Tačiau kiekvienam sergančiajam liga “griauna” gyvenimą, daro jį nepakeliamą. Dėl depresijos žmogus gali netekti darbo, šeimos, draugų. Be to, liga gali sukelti ar sustiprinti įvairius kūno negalavimus, alkoholizmą ar narkomaniją.

Nėštumas ir gimdymas – didelis moters fizinės ir psichinės būklės išbandymas. Gimus mažyliui, moteris išgyvena ne tik džiaugsmą, laimę, bet neretai ir nerimą, baimę, liūdesį. Mamą, grįžusią iš ligoninės namo, užklumpa įvairūs rūpesčiai, o slaugių, kurios padėtų, nebėra, artimieji dažniausiai dirba, ir moteris lieka viena su kūdikiu. Be viso to, po gimdymo keičiasi ir moters organizmas, hormonų sistema. Daugiau nei pusę pagimdžiusių moterų šiuo momentu užplūsta liūdesys, moterys be jokios aiškios priežasties verkia, tampa nekantrios, sudirgę, jaučiasi nepailsėjusios, kamuojamos nerimo. Dažniausiai šis liūdesys per 2 sav. praeina, tačiau daliai moterų išsivysto pogimdyminė depresija. Šiuo metu pogimdymine depresija vadinami visi nuotaikos sutrikimai iki 12 mėn. po gimdymo. Kas būdinga pogimdyminei depresijai? Moteris jaučiasi išsekusi, pervargusi, sugniuždyta, dirgli. Jos nuotaika liūdna, kankina nevilties jausmas, padidėjęs verksmingumas. Be to, sutrinka miegas, dingsta apetitas. Moteris ima permelyg rūpintis kūdikiu arba, atvirksčiai, rūpinasi žymiai mažiau, jaučiasi kalta, jog nėra pati geriausia mama, ją apima nepilnavertiškumo jausmas, nepaaiškinama baimė sužaloti kūdikį ar save. Taip pat sumažėja domėjimasis lytiniu gyvenimu. Depresija veikia ne tik mamą, į ją reaguoja ir kūdikis. Kūdikis jaučia mamos baimę, nepasitikėjimą savimi, jis pradeda verkšlenti, verkti, neišsimiega, visą laiką jaučiasi alkanas. Tai dar labiau sekina moterį, ji tarsi patenka į užburtą ratą.