Demonai

Šis žodis nusako žmogaus būklę, kai dvasinė būtybė jį užvaldo taip, kad ima veikti apsėstojo kalbą ir poelgius. Apsėdimo fenomenas žinomas visoms religijoms ir kultūroms, tačiau jo aiškinimas ir vertinimas labai skiriasi. Skiriami spontaniškas ir kultinis apsėdimas. Kultinio apsėdimo pavyzdžių randame animizme, šamanizme ir genčių religijose: klausydamasis ritminės muzikos, šokdamas, apsisvaiginęs narkotikais arba giliai kvėpuodamas žmogus (dažnai šventikas) pasiekia transą ir greitai pasijunta apsėstas dvasios, kurios šaukėsi. Ceremonijos metu apsėstasis pamėgdžioja atitinkamos dvasios elgesį, o kulto grupė priima arba garbina jį kaip tos dvasios įsikūnijimą. Kultinis apsėdimas, kuris egzistuoja vudu (voodoo) kulte, yra ten pageidautinas ir pozityviai vertinamas. Kultinio apsėdimo dažnai pasitaiko magijoje: invokacijos metu, pasitelkiant ritualus ir užkeikimus, iššaukiama dvasia, kuri trumpam laikui užvaldo magą. Magas tiki, kad tuo metu dvasią bei jos veikimą, taigi ir savo apsėdimo, jis kontroliuoja. Spiritizme bei mediumizme esama ir tokios kultinės apsėdimo formos, kai mediumas pasiekia transą ir atsiveria dvasiai (dažnai neva mirusiojo). Tuomet pasikeičia mediumo balsas, tarsena, žodžių pasirinkimas. Pasitaiko ir automatizmų (automatiškas skiemenavimas, rašymas, piešimas, grojimas). Spontaniško apsėdimo pavyzdžių esama visose kultūrose bei religijose. Islamo įkūrėjas Mahometas išgirdęs kažką jam diktavusį balsą ir pirmiausia pagalvojęs, kad jį apsėdę demonai.

„Ar aš tikiu piktosiomis dvasiomis? Man tikėti nereikia. Yra žinojimas. Susidūrus su tokiais atvejais abejonių nelieka”, – sako Ramygalos klebonas Edmundas Rinkevičius, prieš porą metų Bažnyčios oficialiai pripažintas pirmuoju Lietuvos egzorcistu. Ankstų rytą prie klebonijos virė darbas. Vietos moterys gražino aplinką, grėbstė lapus – ruošėsi sekmadieniniam vyskupo apsilankymui. Jų darbą prižiūrėjo E. Rinkevičius. Klebonas vietos mokykloje nebedėsto tikybos, nes nesuspėtų padėti visiems, kuriems reikia jo pagalbos. Šiuo metu šalyje yra keletas tikrų egzorcistų. Kiti šia veikla domisi, tačiau Bažnyčios įgaliojimų ja užsiimti neturi. Bažnyčios kanonai reikalauja, kad kunigas egzorcistas būtų pamaldus, dvasiškai tvirtas, nestokotų išmanymo ir išsamių psichologijos žinių. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas nurodo, kad egzorcizmas – tai „demonų, sielų, piktųjų dvasių ir kitų esybių, apsėdusių žmogų ar objektą, išvarymas”. Kunigas E. Rinkevičius pasakojo, kad pirmasis istorijoje egzorcistas buvo Jėzus Kristus. Egzorcistai buvę ir apaštalai, nes Jėzaus Kristaus vardu išvarinėdavo demonus. „Apsėstas žmogus negali ramiai žiūrėti į kryžių, šventus paveikslus, liturginius drabužius. Jei šlakstai švęstu vandeniu – rėkia, kad degina tarsi ugnis. Į bažnyčią kojos įkelti irgi negali”, – apsėdimo požymius vardijo E.Rinkevičius. Šie žmonės negali ištarti maldos žodžių, net užsukti į kleboniją – prisiartinę pradeda blogai jaustis, trokšta pabėgti. Apsėstiesiems galioja kita laiko tėkmė.