Personalinės parodos: dešimtmečio kūrybos apžvalgos paroda Kauno viešojoje bibliotekoje (1976), piešinių, atliktų tušu, paroda ,,Aušros žvaigždė“ Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (1995), paroda Pasvalio M. Katiliškio viešojoje bibliotekoje (2002). Svarbiausios grupinės parodos: Kauno dailininkų pavasario paroda Kaune (1966), paroda „Kaunas – mūsų miestas“ Kaune (1968), tarptautinė paroda ,,Tapyba ir grafika muzikoje“ Bydgoščiuje, Lenkijoje (1969), Kauno dailininkų paroda, skirta V. I. Lenino 100-osioms gimimo metinėms, Kaune (1969), Kauno grafikų parodos Vilniuje (1969, 1971), antroji Pabaltijo grafikos trienalė Taline, Estijoje (1971), Kauno dailininkų paroda Kaune (1974),...
Žiedimo maestro ir kaulinio porceliano asė. Juodos ir baltos spalvų derinys po senoviniais Rotušės rūsių skliautais. Tai vakar Keramikos muziejuje atidarytos Vidmanto Valiušio ir Aldonos Keturakienės parodos “Kontrastai” intriguojantys deriniai. Utenos rajone, Leliūnuose gyvenantis meistras V.Valiušis dar vadinamas “žiedimo karaliumi”. “V.Valiušiui kasdienis puodų žiedimas yra tarsi muzikanto pratimai. Jis laisvai žaidžia forma, negalvodamas apie techninius dalykus”, - pagiriamuosius žodžius meistrui žėrė A.Keturakienė. Ji kas vasarą pas V.Valiušį veža savo studentus, būsimuosius keramikus, išmokti senovinės juodosios keramikos technikos. Leliūnuose meistras turi ne tik degimo...
Jis mokėsi technikos ramiai, neskubėdamas, kaip sako, daugiausia per save. Daugiau kaip prieš du dešimtmečius atvyko gyventi į Kėdainius. 1979 metais priimtas į Tautodailininkų sąjungą. Jam padėjęs šios sąjungos Kauno skyrius, kuris organizavo kūrybines stovyklas. Bet vis tapybos. O pirmoji skulptūros stovykla buvo Žalgirio parke (1993 m.). Sis parkas - netoli mūsų rajono ribos, prie Cinkiškių. Ten stovi pirmas monumentalus Juliaus darbas "Maršalka Čiupurna", nors iš tikro pirmieji didesni skulptūros darbai buvo antkapiniai paminklai savo mirusiems giminaičiams. Žalgirio parke ir įvykęs didysis lūžis...
Tapytoja, kino ir teatro dailininkė, eiles kurianti Juzefa Čeičytė Lietuvos meną praturtino svariu kūrybos indėliu. 7 dešimtmetyje J. Čeičytė ėmė garsėti, kaip įdomių ir tuomet neskatinamų kurti abstrakcijų autorė. Jos paveikslai – ne sausos technikos ir plastinių ieškojimų išraiška, bet jos dvasinės erdvės, savimonės atspindžiai, fiksuoti savita, nepanašia į nieką plastine forma. Drobėse spalvų, tonų, koliažo technikos elementų visuma autorė reiškė ir filosofinius savo laiko ir patirties apmąstymus. Juzefa Čeičytė gimė 1922 m. Rokiškio raj., Aleknų kaime. Valstybiniame dailės institute studijavo tapybą pas...
Vilniaus katedra buvo rekonstruojama po 1769 metų apgriuvimo. Ši rekonstrukcija iš pagrindų pakeitė išvaizdą senos dvibokštės katedros, suprojektuotos J. K. Glaubičiaus. Iš pradžių rekonstrukcijos projektą parengė Dž. Sako, bet rekonstrukcijos finansų valdytojas J. I. Masalskis jį atmetė, nes projektas buvo neišvaizdus ir nepabaigtas. Projektas buvo patikėtas dar jaunam architektui L.Gucevičiui. Projektas buvo parengtas jau 1779 metais ir tais pačiais metais prasidėjo rekonstrukcijos darbai. 1792 metais Masalskis bankrutavo ir statybos darbai pasibaigė. Iki to laiko visi išoriniai statybos darbai buvo pabaigti ; skulptorius K....
Impresionizmo tradicijas kurį laiką tęsė vadinamasis neoimpresionizmas (priešdėlis neo reiškia naujas), XIX a. pabaigos tapybos kryptis. Jos pradininkas ir pagrindinis atstovas Žoržas Sera (1859 - 1891). Naudodamiesi naujausiais mokslo laimėjimais, neoimpresionistai studijavo, kaip žmogaus akis priima šviesą ir, priklausomai nuo to, kūrė savitą tapybos techniką. Drobę jie tapė grynomis spalvomis, dažus išdėstydami paveikslo paviršiuje vienodo dydžio taškeliais. Rinkdamasis spalvas dailininkas irgi nebuvo visiškai laisvas. Pavyzdžiui, šešėliai savo spalvomis turėjo papildyti figūrų spalvas (viena kitą papildančios spalvų poros buvo raudona - žalia, mėlyna...
Vėlyvojo klasicizmo laikotarpiu Lietuvos architektūroje persipynė net kelios kryptys : ieškota orgonalių sprendimų, tęstos anksyvojo ir brandaus klasicizmo tadicijos, reiškėsi ampyro, o po 1830 metų ir romantizmo bruožai, kartais būdavo visai atsisakoma klasikinių formų. Ryškiausi vėlyvojo klasicizmo atstovai buvo M. Šultcas ir K. Podščianskis. Jų darbuose jau išnyko brandžiajam klasicizmui būdingas didingumas, išryškėjo tendencija ieškoti tobulų proporcijų, siekti pastato grožio ir praktiškumo harmonijos. Dauguma architektų, tiek vietinių, tiek atvykusių iš kitų šalių, tęsė ankstesnes Lietuvos klascizmo tradicijas....
Savo naujuosius principus jaunųjų tapytojų grupė taikė ne tik peizažui, bet ir bet kuriai iš gyvenimo paimtai scenai. Tokia tapyba buvo susidomėjęs Pjeras Ogiustas Renuaras (Pierre Auguste Renoir; 1841-1919). Jis 1876 m. Nutapė paveikslą, kuriame pavaizdavo šokius po atviru dangumi Paryžiuje. Čia jis stengėsi perteikti įvairius juokingus žmonių tipus, pagauti laisvo, nerūpestingo gyvenimo nuotaiką. Jam įdomos linksmos minios elgesys, keri jį ir šventiškas grožis. Tačiau labiausiai jis nori perteikti linksmą spalvų margumyną ir patyrinėti saulės atošvaisčių žaismą ant sukūriojančios minios. Net sugretintas su...
Pastatyti 1795 – 1799 metais puošnūs Paežerių rūmai yra dviaukščiai, su mezoninu, dengti mansardiniu stogu. Abiejuose aukštuose patalpos išdėetytos anfiladine tvarka. Rūmų išorės architektūra – glaudi baroko ir klasicizmo meninių formų jungtis. Simetriško darnių proporcijų pagrindinio fasado vidurį pabrėžia grakštus keturkolonis didžiojo jonėninio orderio portikas, galuose kyšo nedideli rizalitai su lenktais frontonais. Tarp rizalitų ir portiko lygiais tarpais išdėstyti sandrikais puošti langai ir balkonų ažūrinių grotelių juostos. Gerokai atsikišęs vainikuojantis karnizas praturtintas modiljonais, o rizalitai – dar ir triglifais suskaidytais frizais....
“Olimpija”- tai ne kilminga deivė, ne aristokratė, o paprasta Paryžiaus gatvių dukra, pozuotoja Viktorina Meran. Be to, ši mažutė Olimpija visiškai nesidrovėjo savo paprastumo ir nuogumo. Priešingai, jos tiesus ir giliai persmelkiantis žvilgsnis vertė gėdytis visus tuos, kurie ją akiplėšiškai apžiūrinėjo parodos salėje, o taip pat ir gyvenime. Jos trapaus ir gražaus kūno pora tarytum atsiribojo nuo aplinkos, nuo viso to, kas vertė paklusniai vaidinti nedėkingą vaidmenį. “Olimpija”- tai viešas žmogaus apsivalymas ir išsilaisvinimas. Vėliau prie šio siužeto grįžo Sezanas, beatodairiškai drąsiai nutapęs...
