Čiau-čiau

Daugelį šimtmečių čiau – čiau buvo auginami Kinijos imperatoriaus rūmuose ir visoje Kinijoje. Iki šiol neišaiškinta, ar jų tėvynė Kinija, ar atvežti iš Tibeto arba Mandžiūrijos. Iš Kinijos čiau – čiau pateko į Angliją, kur šunų mylėtojai, naudodami grynaveislį veisimą ir atranką, išvedė veislę, netrukus paplitusią Europoje ir net Jungtinėse Amerikos Valstijose. Čiau – čiau būdinga liūto išvaizda, mėlynas liežuvis, savitas charakteris ir elgsena. Tai stiprių nervų, ramus, neagresyvus, bebaimis šuo, labai atsidavęs šeimininkui, tik juo pasitikintis ir pasirengęs jį pasiaukojamai ginti. Čiau – čiau savarankiškas, nepriklausomas ir nedresiruojamas. Tai rimtas, nesuprantantis juokų, neturintis jumoro jausmo, nemokantis žaisti šuo. Jis puikus ramybę mėgstančio žmogaus palydovas ir bendražygis. Čiau – čiau vengia triukšmo, draugystės su kitais ir nori turėti šeimininką, kuris jį supratų ir neįsakinėtų. Čiau – čiau veislės taisyklingų proporcingų ir harmoningo kūno sudėjimo, išdidžios laikysenos ir didingos elgsenos. Uodegą visada laiko užriestą ir prigludusią prie nugaros. Minimalus aukštis ties ketera – 45,5 cm. Galvos kaukolė plokščia ir plati, palaipsniui pereinanti iš kaktos į snukį. Skruostai po akimis iškilę. Snukis normalaus ilgio ir platus nuo akių iki nosies veidrodėlio. Nosies veidrodėlis stambus ir platus, visada juodas, išskyrus šviesius arba baltus šunis, kurių nosies veidrodėlis gali būti ir šviesesnės spalvos.