Biržai

Biržų krašto muziejus „Sėla” – vienas lankomiausių Biržų krašto objektų. Gausų lankytojų skaičių lemia įdomiai parengtos muziejaus ekspozicijos, patrauklios edukacinės programos vaikams bei suaugusiems ir, be jokios abejonės, tai, kad muziejus įsikūręs Biržų pilies, priklausiusios kunigaikščiams Radviloms, rūmuose, viename įdomiausių ir turtingiausią istoriją menančių kultūros paveldo objektų Šiaurės Lietuvoje. Buvusi viena galingiausių ir reikšmingiausių XVI-XVII a. bastioninių tvirtovių, Radvilų pilis XVIII a. pradžioje paversta griuvėsiais, beveik tris šimtmečius grimzdo užmarštin, kol XX a. pabaigoje iš griuvėsių buvo pakelti pilies rūmai. Tačiau rūmai – tai tik didžiulio ir buvusio labai reikšmingo objekto – Biržų bastioninės tvirtovės komplekso – dalis. Viena gražiausių ne tik muziejininkų, bet ir daugumos biržiečių regimų vizijų – atstatytas visas Radvilų tvirtovės kompleksas. Biržų pilis (bastioninė tvirtovė) XVI-XVII a. buvo vienas svarbiausių LDK gynybos punktų kovose su Rusija ir Švedija. 1625-1627 m. ji buvo sugriauta ir galutinai vėl atstatyta tik 1682 m. Po švedų antpuolio 1704 m. susprogdinta pilis prarado savo strateginę reikšmę ir nebeatsigavo.Vis labiau yrantys rūmų griuvėsiai išstovėjo iki XX a. vidurio. 1953-1961 m. pagal architekto S. Ramunio projektą (papildytą architektų A. Umbraso ir A. Urbšto) vyko griuvėsių konservavimo darbai. Jų metu sustiprintos sienos, išmūrytos palangės, iš dalies atstatyti langų apvadai, karnizai.

Vienintelė etninės Lietuvos teritorijoje stovėjusi bastioninė Biržų tvirtovė nepasižymi gausia ir įvairia istoriografija. Iš jos išsiskiria S. Pinkaus darbai, pateikiantys išsamią, archyvine medžiaga argumentuotą pilies statybos ir restauravimo istoriją(1). S. Pinkų, kitaip nei prieš jį apie Biržų pilį rašiusius autorius, labiau domino ne pilies architektūra ir urbanistika, bet ją kūrę, statę, joje gyvenę žmonės. Jo pavyzdžiu pasekė lenkų istorikai T. Vasilevskis, pirminių šaltinių duomenimis paryškinęs S. Pinkaus nagrinėtą pilies restauravimo istoriją XVII a. pirmoje pusėje(2), bei H. Visneris, remdamasis Radvilų korespondencija rašęs apie pilies statybinius darbus XVII a. pradžioje(3). Nemažai dėmesio Biržų pilies statybos istorijai kitų valstybės tvirtovių kontekste skirta monumentalioje B. Dybašiaus monografijoje(4). B. Dybašius Radvilų Biržų ir Slucko pilis pasirinko kaip klasikinius privačios fortifikacijos pavyzdžius. Ypač vertingi jo monografijos puslapiai apie Biržų pilies statybos XVII a. pirmoje pusėje socialinį kontekstą (didiko iniciatyvos, lokalinės visuomenės reikšmės apibūdinimas). M. Jučo darbe, nagrinėjančiame ne tik pilies, bet ir kitų svarbių miesto komunikacinių struktūrų (rotušės, mokyklos, gatvių tinklo, gynybinės sienos) raidą, pateikiama naujos dokumentinės medžiagos apie XVI-XVII a. vidurio laikotarpį(5). Minėtini I. Švereikaitės ir N. Kitkausko darbai.

„Prie šiaurinės Lietuvos sienos, 20 kilometrų nuo magistralės Via Baltica, Jūs rasite tikrai išskirtinį – Šiaurės Lietuvos perlu vadinamą miestą – Biržus. Šis miestas garsus savo istorine preitimi, vandens telkinių gausumu, vietinių gyventojų svetingumu. Biržus galima vadinti kurortiniu miestu, kadangi čia daug žalumos, per miestą teka dvi upės, yra du ežerai. Esate visada laukiami ir tikimės, kad sugrįšite vėl ir vėl”, – tokiais žodžiais kreipiasi Biržų savivaldybė į kiekvieną jų interneto svetainės lankytoją. „Vienas svarbiausių pastarųjų metų Biržų savivaldybės darbų plėtojant turizmą – mūsų tauriausios vietos – pilies komplekso atstatymas ir pritaikymas turizmo infrastruktūrai”, – pasidžiaugia Biržų rajono savivaldybės meras Regimantas Ramonas. Biržų bastioninės itališko tipo tvirtovė buvo pradėta statyti 1575 m., baigta 1589 metais. Tai įrodo kunigaikščio Kristupo Radvilos Perkūno 1589 m. gegužės 1 d. raštas Biržų miestui: „Su Dievo pagalba naujai pastatėme mūsų Biržų pilį, o toje pilyje išmūrijome bažnyčią”. Tvirtovė buvo pastatyta pagal teorinę kvadratinio plano bastioninių tvirtovių schemą. Pilį juosė apsauginis griovys su vandeniu, o pylimo aukštis siekė beveik šešis metrus. Į pilies kiemą buvo patenkama per tiltą. Tvirtovės kieme buvo keli mūriniai pastatai – arsenalas ir maisto sandėlis. Svarbiausias tvirtovės pastatas – triaukščiai Kristupo Radvilos Perkūno rūmai. Netoli rūmų stovėjo mūrinė evangelikų reformatų bažnyčia.

Šaltiniuose nurodomi pirmieji konkretūs duomenys apie Biržų arsenalo statybos darbus siekia 1612 metus, kai restauruojant pilį cekhauzui buvo naudojama ąžuolų ir kėnių mediena. Cekhauzas buvo ypatinga pilies struktūrinė dalis, kurios bet koks amatininkas negalėjo kurti savo nuožiūra. Klientai, atsakingi už statybos priežiūrą, prašė Radvilos nurodyti cekhauzo matmenis. Projektas, kurį atsiuntė patronas, nustebino savo dydžiu. Naujasis cekhauzas planuotas siauresnis (12 lietuviškų uolekčių vietoje 15,5), bet dvigubai ilgesnis (83 uolektys vietoje 40) ir turėjo išsidėstyti tarp pilies bokštų. Dvariškis Kristupas Skulimovskis kaip idealią proporciją Radvilai siūlė 52 uolekčių ilgį ir vartus abiejuose cekhauzo galuose. Pastatas turėjo būti funkcionalus kritiniais atvejais: pavyzdžiui, kilus gaisrui iš labai ilgos patalpos būtų sudėtinga išgabenti inventorių. Cekhauzą statė valstiečiai. 1613 m. cekhauzo darbai turbūt buvo baigti, nes jame jau buvo išdėliota ir parengta amunicija. 637 m. restauruojant pilį cekhauzui vėl skiriama labai daug dėmesio. Su vokiečiu staliumi Jokūbu Šidaku sudaryta atskira sutartis dėl cekhauzo remonto. Stalius turėjo dalį pilies arklidžių paversti cekhauzu. Matyt, 1625 m. švedai buvo sugriovę senąjį cekhauzą, todėl prireikė statyti naują. Stalius turėjo išlyginti įlinkusias ąžuolines arklidės sienas, po stogu įrengti dvi užrakinamas ir saugias slėptuves, pataisyti langus. Minėtus darbus jis privalėjo atlikti per du mėnesius.