Bedarbystė – rinkos prakeiksmas ar kontrolės mechanizmas?
Pradėkim nuo svarbiausio: ar galima pragyventi neturint darbo. Tai filosofinis klausimas. Priklauso nuo to, kas ir kaip nori gyventi. Aš klausimą kiek sukonkretinčiau – ar galima nedirbti ir gerai gyventi? Juk mus domina ne tiek biologinis, kiek socialinis problemos aspektas. Taigi pradėkime nuo tuo, kad idėja nedirbti ir gerai gyventi nusako kapitalizmo esmę. Tą svajonę jau įgyvendino 1% Žemės gyventojų, priklausančių turtingiausiems oligarchų klanams, kontroliuojantiems 80% gamybos priemonių ir Žemės išteklių. Nei jiems patiems, nei jų palikuonims nereikia dirbti, kad gyventų kaip dievai. Jų darbas, netgi jei jie dirba turi kitokį pobūdį, yra nukreiptas į padėties įtvirtinimą, savo kontrolės sustiprinimą ir į galutinį tikslą –totalitarinę diktatūrą žmonijai. Priversti visus dirbti, kad patys valdytų – logiškai užbaigta kapitalisto svajonė. Kasdieniniame gyvenime dauguma mūsų netgi nesusiduria su tokio rango „veltėdžiais”, mus supa kur kas „smulkesnės žuvys”, tačiau jų principas tas pats – priversti dirbti kitus, kad patys galėtų mėgautis laisvu laiku ir aukštu vartojimu, galėtų vystyti ir tenkinti kito lygmens poreikius. Tegul dirba kiti – tai yra mes su jumis. Dirba ir už tai dėkoja likimui bei darbdaviui. Štai kodėl jie, smerkdami vienų (darbininkų) norą dirbti mažiau arba nedirbti visai, garbina kitų protą bei verslumą, leidžiantį jiems gyventi nedirbant, ir neįžiūri čia jokios veidmainystės, sudarančios kapitalizmo esmę.