Liūdnoji vilties šventė
|

Liūdnoji vilties šventė

Artėja dar vienos Sausio 13-osios metinės. Kaip jau įprasta, jas minėsime susiskaldę ir nesusitaikę. Oficialiuosius minėjimo renginius gaubs jau iki skausmo pažįstama veidmainystės aura. Bus nuoširdžių kalbų, bet pompastiškas kalbas apie tą dieną žuvusių didvyrių už Lietuvos laisvę sudėtą gyvybės auką rėš ir tie, kuriems toji diena iš tikrųjų nieko nereiškia. Kiti – pirmiausia sėdintieji Seime – vaidins jų įdėmiai besiklausantys, nors iš tikrųjų grumsis su savimi stengdamiesi neišduoti tokiomis valandėlėmis juos kankinančio begalinio nuobodulio. Naiviai jais piktintis ar juos smerkti iš esmės yra beprasmiška, nes jie yra savaip nuoseklūs – tiesiog nepajėgia suprasti šios dienos didybės ir prasmės. Sausio 13-oji jiems nieko nereiškė nei tada, nei dabar. Kaip nieko nereiškia ir pati atkurtoji Lietuvos valstybė. Visa Lietuva šių „tautos tarnų“ sąmonėje gyvuoja tik kaip jų kontroliuojamos ir tik jų poreikiams tenkinti skirtos didelės ėdžios. Dėl jiems visiškai nesuvokiamo, jų požiūriu, „naivaus“ ir net „savižudiško“ Sąjūdžio „bepročių“ atkaklumo ir pasiaukojimo be jokio ypatingo reikalo įprastą ir mielą „valstybės“ iškabą „LTSR“ pakeitė nauja – „Lietuvos Respublika“. Jai šokta „tarnauti“ net neturėjus minčių artinti šią iškabą prie tikrovės pripildant ją nauju tautinio ir valstybinio gyvenimo turiniu. Tokie skubiai išvertę kailius „tautos tarnai“, užuot kūrę valstybę, uoliai triūsė kurdami „dvi Lietuvas“, likdami kurti ir akli visur ir visada galiojančiai tiesai, kad valstybė be teisingumo yra tik plėšikų gauja. Jeigu jie nors kiek būtų įsimąstę į šią nesenstančią dar šv.Augustino išsakytą tiesą ir mėginę nors šiek tiek ja vadovautis, šiandien Laisvės gynėjų auka didelei visuomenės daliai neatrodytų tuščia ir beprasmė. O „tarnams“ nereikėtų veidmainiškai stebėtis, kodėl daug šalies piliečių vis dar jaučia ilgesį okupaciniam režimui, su kuriuo kovodami padėjo galvas Nepriklausomybės gynėjai. Taip pat nereikėtų propagandiškai piktintis, kodėl tarp jų tokia paklausi vakarykščių okupantų skleidžiama propaganda.

|

Švenčiame pasaulio lietuvių vienybės dieną

Suvienyti Lietuvą norėjo dar karalius Mindaugas. Dabar Pasaulio lietuvių vienybės dieną siekiama suvienyti po visą pasaulį išsibarsčiusius lietuvius. Užsienyje gyvenantys lietuviai įvairiais laikais teikė Lietuvai pagalbą: politinę, finansinę ir humanitarinę. Lietuvoje gyvenantys lietuviai 1990 metais turėjo įtakos Lietuvos nepriklausomybei atkurti, informuodami pasaulį apie rusų agresiją. Dabar Lietuvos užduotis – sudaryti sąlygas išeivijai aktyviau dalyvauti Lietuvos gyvenime, jaustis reikalingais tėvynėje. Lietuvių tautos vienybės ir tvirtybės simbolis – ąžuolas. Jį nuo seno lietuviai garbino kaip stiprybės, ilgaamžiškumo, galios simbolį. 1933 m. Steponas Darius ir Stasys Girėnas lėktuvu „Lituanica” išskrido iš Niujorko į Kauną, perskrido Atlanto vandenyną ir žuvo, liepos 17 d. lėktuvui nukritus Soldino miške (tuomet Vokietija, dabar Lenkija). Katastrofos priežastys nėra visiškai aiškios. Oficialiai pranešta, kad avarija atsitiko dėl audros ar motoro gedimo. Egzistuoja versija, kad lėktuvą pašovė vokiečiai, palaikę priešais. Lakūnai laikomi Lietuvos patriotais. Savo skrydžiu jie norėjo parodyti pasauliui, kad Lietuva nenusileidžia kitoms valstybėms. Žinią apie „Lituanica” skrydį po visą pasaulį tuomet išplatino telegramų agentūros.