Atleidimo galia

Artėja diena, kuomet visi skubėsime į šiltus, jaukius namus prie gausiais valgiais apkrauto Kūčių stalo. Susirinksime su pačiais brangiausiais mums žmonėmis, džiaugsimės vienas kito draugija ir stengsimės užmiršti visas nuoskaudas, kurias patyrėme. Bandysime atleisti vieni kitiems. Artėjant pačioms gražiausioms metų šventėms, pakalbėkime apie atleidimo procesą ir šio procesą galią bei jėgą. Kada jau galima pasakyti, jog mes atleidome mus įžeidusiam žmogui? Literatūroje ir kasdieniame gyvenime galima aptikti du pagrindinius atleidimo apibrėžimus: atleidimas kaip nepelnyta meilė (toks atleidimo supratimas yra labiau būdingas krikščionybei) ir atleidimas kaip nesmurtinis santykis. Atleidimas nėra paprastas užmiršimas, kuomet mes tiesiog išstumiame iš mūsų atminties lauko tai, kas mums yra nemalonu ir nepriimtina. Paprastai užmiršimo metu veikia įvairūs gynybos mechanizmai, tokie kaip neigimas, idealizacija, išstūmimas. Tuo tarpu atleidimas – tai yra aktyvus procesas, kurio metu vyksta teigiama energijos transformacija. Atleidimu taip pat negalima vadinti ir įvairias manipuliacijas, kuomet mes siekdami kažkokios naudos sau ar dėl baimės apsimetami atleidę kažkam. Atleidimas yra sudėtingas procesas, kurio metu keičiasi emocijos, motyvacija, o dažnai ir elgesys. Šeimos terapeutas T.D. Hargrave pasiūlė labai įdomų atleidimo proceso modelį. Remiantis juo, atleidimo procesas apima keturias tarpines stotis.