Aiškiaregiai

Apie Anykščiuose gyvenančią ir Anykščių poliklinikoje dirbančią akušerę Svietą Smertjevą sužinojau neatsitiktinai. Mane jau seniai domino informacija, kuri mus pasiekia per pranašus, aiškiaregius. Apie vieną tokią regėtoją iš Keturnaujienos – Anelę Matijošaitienę – esu susukęs filmą „APIE APREIŠKIMUS“. Vėliau sukurtame filme „Vilius Orvydas“ – prieš dešimt metų miręs žemaičių mistikas, skulptorius irgi kalba apie tai, kad jis girdi balsus iš aukščiau, kad bendrauja su atskrendančiomis iš Kosmoso kitų civilizacijų būtybėmis… Dabar kuriu filmą apie Anykščiuose gyvenančią Svietą, kuri besimaudydama Šventojoj kalbasi su undinėm, kuri, sugrįžus iš mirties pasaulio į šį, išsaugojo galimybę nesunkiai pereiti šią plonytę mus skiriančių pasaulių ribą… Kas tokie yra aiškiaregiai – ar tai pakrikusios psichikos žmonės, kaip mums KGB buvo įkalta sovietmečiu, ar tiesiog tai žmonės, regintys aukštesnę realybę, kurios mes nematome? Matyt, esama ir tokių, ir tokių… Tačiau tokie tekstai, kaip garsusis „Apreiškimas Jonui“ Biblijoje ar lietuvių poeto Oskaro Milašiaus apokaliptiniai regėjimai – tikinčiųjų žmonių pasaulyje vertinami kaip labai normalus reiškinys… Juk ir popiežius Jonas Paulius II neseniai važiavo į Fatimą Portugalijoj, padėkoti regėtojai Liucinai, kurios pranašystės perspėjo Šventąjį Tėvą ir apsaugojo ne tik jį, bet ir visą Pasaulį nuo ypač didelių sukrėtimų.

Rokiškio rajono Ilgalaukių kaimo gyventojas 64 metų Vidmantas Semėnas įsitikinęs, kad jei dabar būtų viduramžiai, jo žmona Nijolė degtų ant laužo kaip ragana. Tokios mintys vyrui į galvą ateina stebint, kaip sutuoktinė, įsitaisiusi prie virtuvės stalo ir uždegusi žvakę, pradeda bendrauti su mirusiųjų sielomis. Moteris ima pusstorį sąsiuvinį ir pieštuku pradeda rašyti tekstą, kurį, anot pačios N.Semėnienės, diktuoja su ja bendraujančios mirusiųjų sielos. “Neseniai jos man prisakė kreiptis į spaudą, kad galėtų visiems žmonėms pranešti – jei ir toliau gyvensime rūpindamiesi tik savo materialine gerove, žmonijos laukia krachas”, – sakė N.Semėnienė. N.Semėnienė supranta, kad jos bendravimas su mirusiaisiais iš šalies gali atrodyti keistokai. “Kartais pati pagalvoju, kad gal kraustausi iš proto arba bent jau taip gali apie mane pagalvoti kiti. Tačiau nieko nebegaliu padaryti – jei nuo bendravimo su dvasiomis bandau išsisukti, pradeda baisiai spausti krūtinę, dusinti. Tas negerumas tęsiasi tol, kol paimu į rankas pieštuką ir atsiduodu bendravimui su to reikalaujančia siela”, – pasakojo ilgalaukiškė.

Astrologė Regina Marcinkevičienė pagal žvaigždes spėjo, kad šie metai bus geri smalsiems, linksmiems žmonėms ir smulkiems verslininkams. Astrologė Nijolė Valaitytė-Volmer įsitikinusi, kad žmonės bus linkę ieškoti teisybės, o tai skatins konfliktų tikimybę. Nerimas, įtampa gali pradėti augti jau nuo kovo 21-osios, o rudenį galimas ir didelis karinis konfliktas. N.Valaitytė-Volmer spėja, kad šiemet suklestės socialiniai mokslai, seksis kūrybingiems žmonėms, vis stiprės vienovė tarp dvasios ir kūno, proto ir širdies, intelekto ir jausmų – tai Vandenio epochos ženklai. Baltiškųjų papročių tyrinėtojai teigia, jog seniau lietuviai nebuvo linkę į burtus. Visi spėjimai būdavo susiję su oru ir kitų metų derliumi. Savo ir artimųjų likimą spėdavo traukdami šiaudą – kieno ilgesnis, tas ilgiau gyvens. Į vandenį lašindavo žvakės vašką ir iš susidariusių formų skaitydavo savo gyvenimo simbolius arba degino popierių ir, stebėdami besirangantį ant sienos šešėlį, spėdavo, kas jų laukia. Anksčiau likimą skaityti padėdavo kiekvieno žmogaus intuicija, o ne burtininkai. Klaipėdietė būrėja Natalija mūsų miestui pranašauja sudėtingus metus. Tačiau jie bus palankūs mažas pajamas turintiems žmonėms – jos turėtų padidėti dėl valdžios teigiamo požiūrio ir įvairiapusės pagalbos. Anot Natalijos, Klaipėdos valdžia labai rūpinsis benamiais, biudžetinių įstaigų darbuotojais. Jokių didelių nelaimių klaipėdiečiams kortos nerodė.

Užsakytų žmogžudysčių, degančių bankų, prostitučių tranzito į Izraelį, visiško emocinio sutrikimo metais iš Lietuvos į Bulgariją nuolat vyko čarteriniai autobusai. Pas Vangą, pas Vangą! Patark, nuramink, pagydyk mano sužeistą sielą… Išsyk supratau, kad visi mano bendrakeleiviai yra bepročiai – vieni tiesiogine prasme, kiti jau beveik išprotėję iš skausmo, iš nerimo dėl dingusių artimųjų. Į sutartą išvykimo vietą prisistatė ir nelaukta moteriškė su vaiku. Ji pasakė neturinti pinigų kelionei, bet jai labai reikia, mat Balsas liepė jai vykti. Ar kas prieštarauja? Ne ne. Kas išdrįs prieštarauti Balsui?! Išvykome paėmę ir Zuikę su Zuikeliu.. Važiuoti autobusu į Bulgariją ir dar patį jos galą, visai prie Graikijos sienos, tai, aišku, irgi beprotybė. Du su puse tūkstančio kilometrų! Iš nuovargio svirduliavo visi, vaizdai pro langą atrodė vis keistesni, taip pat ir gido pasakojimai. Naktį važiuojant per Vengriją jis patarė nesistebėti vežimų gausa plente, mat sutemus visi vagys savo vežimaičiais traukia ieškoti nors kokio grobio nuskurdintame krašte.

Dar viena į skelbimą atsiliepusi moteris prisistatė būrėja-raganaite. Ji pasisiūlė tuoj pat atvažiuoti į namus – pagalbą atvežti. Užėjo šviesiaplaukė moteris, burianti Taro kortomis. Būrėja tikino, kad keletą kartų jai pavyko sužinoti teisybę apie dingusius žmones. Moteris stebėjosi, kodėl laikraščiuose žmonės spausdina dingusiųjų nuotraukas, jei pagalbos gali kreiptis ir į apdovanotuosius, galinčius bendrauti su aukštesnėmis jėgomis. Irena prisistačiusi būrėja ilgai žiūrėjo į ieškomojo nuotrauką ir ėmė mesti kortas. Moteris aiškino, kad šis žmogus dabar išgyvena krizę, savo nereikšmingumo jausmą, todėl nepaskambina artimiesiems. Pasak jos, po mėnesio ar dviejų jis duos žinią apie save ir atsiprašys už tylėjimą. Iškritusios kortos poniai Irenai rodė, kad vyriškis iš nuotraukos nepiktnaudžiauja jokiais svaigalais. Iš tiesų šis, dar gyvendamas Lietuvoje, garsėjo audringu gyvenimo būdu ir nevengė lengvų narkotikų. Taro kortos nerodė ir to, kad vaikinas iš nuotraukos yra gėjus. Būrėja vis pasakojo apie jį supančias moteris. Nepaisydama to, kad žurnalistės noras buvo sužinoti gyvas jis ar miręs, būrėja ilgai pasakojo apie vyriškio laukiančią karjerą. Baigusi būrimą ponia Irena paprašė 25 litų.

Aiškiaregės Lenos Lolišvili rėmėjams greičiausiai nepavyks sulaukti viešos Katalikų Bažnyčios “atgailos”. Prezidentui Rolandui Paksui artimos aiškiaregės Lenos Lolišvili rėmėjai atviru laišku kreipėsi į Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchus ir paprašė sustabdyti šiuo metu šalyje “vykstančią melo bei šmeižto kampaniją prieš šią moterį”. Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas Audrys Juozas Bačkis pareiškė, kad Bažnyčia nepasiduos tokiai provokacijai. Pasak vieno laiško iniciatorių, knygos “Gyvenimo link. Lenos Lolišvili fenomenas” autoriaus Rimanto Meškėno, tarp 261 kreipimąsi pasirašiusio asmens nėra žymių politikos ar visuomenės veikėjų. Tačiau, LŽ žiniomis, šį laišką, be kitų, pasirašė ir Mažeikių policijos komisaras Algis Markevičius, pastaruoju metu ne kartą pastebėtas aiškiaregės draugijoje. “Apmaudžiausia, kad Bažnyčios valdžia, įvardydama Lolišvili veiklą ir gebėjimus kaip šėtoniškus, suteikė su krikščioniškosiomis vertybėmis nieko bendra neturinčioms jėgoms moralinę teisę niekinti ir naikinti giliai tikintį žmogų”, – teigiama laiške. Pasak pasirašiusiųjų, Lolišvili atveju Bažnyčios vadovai ir ekspertai neištyrė tikros padėties, neišklausė nei liudytojų, nei smerkiamosios.

Į tiesiogiai transliuojamos Lietuvos televizijos laidos “Agentūra SOS” studiją skambinantys žiūrovai tikisi, kad jų kasdienes problemas tarsi burtininkė išspręs šios laidos vedėja Nijolė Oželytė. Buvusi aktorė ir politikė sovietmečiu domėjosi bioenergetika bei mistinėmis paslaptimis. “Agentūros SOS” vedėja lankėsi ir pas dabar išgarsėjusią, tačiau tuomet mažai žinomą aiškiarege vadinamą gruzinę Leną Lolišvili. Sovietiniais laikais N.Oželytė sako pažinojusi vieną Kauno gydytoją. Dabar jau mirusi moteris nei užkalbėdavo, nei kaip nors gydydavo rankomis, tačiau turėjo kažkokių galių, slopinančių skausmą. Dėl šios priežasties pas ją gimdyti plūsdavo moterys iš visos Lietuvos. Aktorė teigia, kad ta gydytoja išties buvo kažkokia nežemiška, nes “jos sode serbentų krūmai augo sulig obelimis, o rožės stiebdavosi iki namo antrojo aukšto”. “Savęs nemistifikuoju, tačiau objektyviai sutinku, kad vienas žmogus gali veikti aplinkinius stipriau, o kitas – silpniau, – “TV publikai” sakė N.Oželytė. – Prieš keliolika metų, “perestroikos” laikais, su tuometiniu savo vyru dailininku Sauliumi Vaitiekūnu buvome jauni, tačiau jau profesionalūs žiniuonys. Tiesa, savo sugebėjimų niekada netaikėme praktikoje, o tik žaisdavome namie, treniruodavome savo jautrumą. Laikėme save patyrusiais bioenergetikos vilkais, nes galėdavome pajusti, ar kitas žmogus yra geras, ar blogas.

Per naujojo Prezidento inauguracijos iškilmes jau nebe gandai patvirtino vieną keistą faktą, kad naujojo Prezidento aplinkoje neabejotinai svarbią vietą užims … aiškiaregė. Gerokai trikdė ir Prezidento patarėjo A. Medalinsko samprotavimai šia tema per Lietuvos televiziją – atrodo, kad ir Prezidento komanda yra gerokai apkerėta aiškiaregės žavesio! Išties, stebina tai, kad žmonės, kurie stojasi prie valstybės vairo, neparodė nė mažiausios nuovokos dvasiniuose (tikėjimo) dalykuose ir lengvai bei neatsakingai pasidavė ezoterinei sugestijai. Šį faktą “Skrynia” paprašė pakomentuoti brolį pranciškoną ARŪNĄ PEŠKAITĮ. Prezidento “kariaunoje” (ar šalia jos) vis randasi ekstrasensai, magai, pranašautojai. Taip pat ir tie, kurie remiasi “tik Biblija” ir savo tikėjmą laiko krikščionišku. Tokia yra ir Lena Lolašvili. Nieko naujo – Rasputinas Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II dvare taip pat save laikė ortodoksaliu krikščionimi. Ir tai jų sąžinės ar, “moksliškiau pavadinus”, vidinės refleksijos reikalas. Iš tikrųjų problema ne čia. Ne taip retai “dvaro pranašautojai” tampa įtakingomis, mažai kontroliuojamomis figūromis. Būtent jie – sąmoningai ar nesąmoningai – ima kontroliuoti “vadą” ir jo komandą.

V.Varlamovas gyvena Nižnij Novgorode ir dirba psichologu – užsiima vaikinų, grįžusių iš Čečėnijos, reabilitacija. Du kartus per mėnesį priima tuos, kuriems reikia jo pagalbos. Tarp jo klientų yra ir žymių politikų ir artistų. Tačiau savo veiklos V.Varlamovas nereklamuoja – netgi kaimynai nežino, kad greta jų gyvena Vangos mokinys… -Kaip Jūs patekote pas Vangą? Tai buvo 1990 metais. Liaudies medicinos asociacija nusiuntė mane pas bulgarų žiniuonius studijuoti gydymo žolėmis. O kursų pabaigoje aš nusprendžiau prasimušti pas Vangą ir įteikti jai dovaną – ikoną ir taurę. Privažiavau prie namo, o ten – eilė. Netgi pamatyti Vangą, dedančią į kibirą cukraus gabaliukus, kuriuos atnešdavo jos pacientai (aiškiaregės žodžiais, cukrus kristalizuodavo žmogaus energiją, ir paėmusi jį į rankas, ji patekdavo į vidinį paciento pasaulį), buvo nerealu. Bet staiga greta atsirado vyriškis, kuris šūktelėjo: ,,Ar yra čia ruselis ekstrasensas?”. Aš dėl visa ko pasakiau: ,,Yra!”. Mane nuvedė pas Vangą. Ji klausia rusiškai: ,,Kaip vertinate taikdarį?” -Kokį taikdarį? -Aš ne iš karto supratau, kad ji turi galvoje Andrejų Sacharovą, kuris buvo tremtyje Gorkyje (Nižnij Novgorode). Pakalbėjome apie Sacharovą. Ir štai ji pasiūlė: ,,Ar nori pasilikti pas mane?” Man net kojos sulinko! Aš net ir svajoti negalėjau apie tokią sėkmę!