Absoliuti meilė

Atkarpa – tai tiesės dalis, vedanti iš taško A į tašką B. Viskas kaip ir aišku. Jeigu A – tai tu, o B – tai jis, reiškia niekur nepasiklysi, kiek kartų pieštuku brauktum tą liniją ar ryškintum. A visada suranda B. Jeigu tik kada nors šalia, plokštumoje, neišnyra C. Ir tuomet viskas iškart tampa neaišku. Plokštumas ima raižyti išprotėję vektoriai. Jeigu vieną rytą gerai nusiteikusi tavo ranka ima ir surizikuoja nuslysti tiesiai prie C – tai jau trikampis. Net jeigu atkarpa nuo A iki C kol kas vos matoma, ir atrodo lengvai, vienu trintuko brūkštelėjimu nutrinama.Tik jeigu ilgai braižai į ten ir atgal – linija pasidaro tokia pat ryški, kaip ir nuo taško A kad iki taško B buvo… Net jeigu bandai slėpti ją ar neigti vadindama savo trumpalaikiu kaprizu ar akimirkos užgaida. Tik keista, kartais taip nutinka, kad vieno kaprizas tampa kito užgaida. Nes labai jau svaigu aplink. Iš taško A – į tašką C, iš taško C – atgal į B. Ir taip kampais kampais blaškaisi, nes tiesiai jau negali. Šiam meilės trikampiui egzistuoti lemta tol, kol nebus tavo gyvenime vietos kitam – absoliučios meilės trikampiui. Tik absoliuti meilė retai pasitaiko. Kaip retai gamtoje pasitaiko absoliučios spalvos. Yra daugybė atspalvių ir niuansų, kuriuos fiksuoja išlavinta menininko akis. Ir visi mes desperatiškai bandome būti menininkais net jeigu gamtos neduota.