Regis, praėjo tiek nedaug laiko – vos dešimtmetis… 1998-ųjų rudenį vienam dienrašty skaitytojus raminau, jog „krizė“ – tai, paraidžiui verčiant, tiesiog „lūžis“. Po tokių lūžių būna kitaip, būna nauja.

Drąsiausieji jau tada nepasidavė panikai, ir tiesiog kartojo – „krizė Rusijoje privers Lietuvos verslininkus persitvarkyti, išmokti dirbti su Vakarų rinkomis.“ Taip ir įvyko, todėl gana sparčiai įveikus nuosmukį Lietuvos ekonomika greitai užsėdo ant nematyto ekonominio augimo lokomotyvo. Ot, kaip puikiai atspėjo! 🙂 (Juokauju, žinoma – ne atspėjo, o tiesiog numatė, žinojo).

Po krizės – nors ir tvanas?

Dabar labai pasigendu (tiek valstybiniu mastu, tiek daugelio bendrapiliečių veiduose) tos perspektyvos, tos vizijos. Ko mums siekti, ko mokytis iš krizės? Atrodo, kad visos intelektinės pajėgos sutelktos į tai, kaip išgyventi krizę. O va apie tai, kas bus po to, kai juntamai pereisim į tą kitą lygį, kol kas atsisakoma apčiuopiamai mąstyti ir kalbėti. Na, kas bus tada? Kas? „Tvari plėtra“ globalinio atšilimo akivaizdoje? Tolesnis žygis ES vidurkių link? Cha. Ką numato, apie ką svajoja krizės įveikimo strategai? (Na, gal duokim laiko – palūkėkim ir pamatysim, ką nauja valdžia išgalvos.)

O gal vis dėlto verta pripažinti, kad jau niekada nebus taip, kaip buvo? Cituoju „Newsweek“, kurio iškalbingą neseno rusiškosios laidos numerio viršelį matote šalia: „JAV bankai grįžo į tokią būseną, kokioje buvo prieš prasidedant Didžiąjai depresijai“.

Ne – „krizinei“ isterijai!

Bet tvirtai žinau – tai ne mano krizė (turiu savo tikslus gyvenime, ir gyvensiu taip, kaip noriu gyventi, o ne taip, kaip „lieps“ Statistikos departamentas su savo BVP rodiklių abrakadabra). Gal tai Jūsų krizė? Gal verčiau irgi ne, mielas skaitytojau – tik nuo Jūsų priklauso, kiek giliai į bendrą isteriją pasinersite.

Liūdni veidai prekybos centruose, o dar kokie liūdni, patikėkite, vienintelio lietuviško „investicinio banko“ kontorose…

Pirmas klausimas atėjus į senokai sutiktų bičiulių kompaniją: „na kaip, krizė jaučiasi?“. Pagūžčioju pečiais – ir susilaukiu nusivylusių grimasų (suprask, „ką – nesijaučia? Nuvylei! Na kaip gi tu toks nesolidarus?“). Nelengva nepasiduoti masinei psichozei…

Esu tvirtai įsitikinęs: geriausia pamoka iš anos (1998-2000) krizės – surasti teigiamą šios krizės pusę ir tą „teigiamybę“ nuosekliai artinti. Na, kažkokį aspektą (kaip anais laikais „perorientavimąsi nuo Rusijos į Vakarus“), atveriantį Lietuvai naują raidos etapą. Gal paprasčiau būtų nustoti visomis išgalėmis seną pasmerktą bakūžę gesinti – ir visas jėgas sutelkti naujam namui statyti.

O kai turi tikslą, jo nuoširdžiai sieki – anksčiau ar vėliau iki jo nueisi. Kaip tik ta tema – smagus Pauliaus B. straipsnis, kurį verta paskaityti vien tam, kad išsilaisvintume nuo to įkyraus dudenimo apie artėjančias bėdas…

Views All Time
Views All Time
2584
Views Today
Views Today
1
0 0