Kaip ir visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje ima slopti verslininkų optimizmas vertinant savo finansines galimybes. Tačiau globalūs finansų rinkų iššūkiai bei Lietuvos ekonomikos sunkumai vienus verslininkus užgrūdina, skatina ieškoti netradicinių išeičių ir kūrybiškesnių sprendimų, kiti tuo tarpu išeitį mato ieškodami įstatymo spragų. Šiuo laikotarpiu pastebima tokia tendencija, kad vis daugiau verslininkų delsia grąžinti skolas, kreditoriaus pinigus naudojant apyvartinėms lėšoms, savo finansinėms problemoms spręsti ar net asmeniniams poreikiams tenkinti. Tuo atveju, kai kreditoriai kreipiasi į skolininkus dėl vėluojančių atsiskaitymų, skolininkai kaip pagrindinį motyvą dažniausiai nurodo tai, kad neturi pinigų, o kaip vieną iš pagrindinių priežasčių – delsiama, nes jiems yra skolingi jų produkcijos pirkėjai. Kaip taisyklė, tuo grindžiami ir tie atvejai, kai nenorima mokėti, t.y. sąmoningai vengiama atsiskaityti.

Disponavimas kreditorių pinigais

Anot „Skolų išieškojimo biuro“ direktoriaus A. Čelkono, nė viena įmonė nėra apsaugota nuo finansinių sunkumų, todėl šiuo laikotarpiu derėtų būti itin budriems: sunkmečiu išlieka tie, kurie sugeba geriausiai ir greičiausiai prisitaikyti prie sparčiai kintančios verslo aplinkos. O kaip didžiausią grėsme Lietuvos ekonomikai įvardijame nepatikimas įmones, kurios piktybiškai vengia vykdyti savo finansinius įsipareigojimus kreditoriams. Tokių įmonių sąraše pirmauja UAB „Transvalma“, UAB „Autojudra“, UAB „Audina“, UAB „Statybų verslas“, UAB „Anvita Auto“, VŠĮ „Klasikos projektai“, UAB „Taupūs sprendimai“, UAB „Juodgiris“, UAB „Litlotas“, UAB „Vilnius investment group“.

Sutrikę atsiskaitymų srautai sukelia nepatogumų ne vienai bendrovei. Ypač priklausomos nuo pastovių piniginių aktyvų yra statybų bendrovės.

Anot Lietuvos statybininkų asociacijos atstovo spaudai Juozo Stražnicko, vis dažniau tenka girdėti apie tokią verslininkų strategiją, kai skolos piktybiškai negrąžinamos tam, jog būtų galima disponuoti kreditoriui negrąžintais skolos pinigais, pavyzdžiui laikyti terminuotuose indėliuose. Tačiau dažniausiai šį reiškinį lydi priežasčių grandinė. Rangovui sutartu laiku neatsiskaito užsakovas, pastarasis lieka skolingas subrangovui, statybos gaminius tiekiančioms įmonėms ir pan.

Pasirodo, patekus į situaciją, kai įsiskolinama keletui ar keliolikai kreditorių, galima dar ir pasipelnyti. Skolininkai, užuot grąžinę pinigus kreditoriams, laiko juos terminuotuose indėliuose, taip siekdami išspręsti savo problemas neimdami kredito banke. Vienas pavyzdžių Lietuvos antstolių garbės teismo pirmininkas V. Stungurys, kuris įtariamas neteisėtai pelnęsis, laikydamas savo sąskaitose iš skolininkų išieškotas lėšas. Ikiteisminio tyrimo duomenimis nuo 2003 metų V. Stungurys gavo 235 tūkst. litų palūkanų, pervesdamas beveik 5 mln. iš skolininkų išieškotų litų į savo vardu atidarytas sąskaitas ir laikydamas terminuotuose indėliuose. Tik pasibaigus indėlių terminui antstolis, o jis prilyginamas valstybės tarnautojui, pervesdavo pinigus kreditoriams, tačiau gautas palūkanas pasilikdavo sau.

Į klausimą, kas skatina taip elgtis, Mykolo Romerio universiteto Verslo teisės katedros vedėjas doc. dr. E. Baranauskas atsakė: „Didėjančias piktybinio vengimo grąžinti skolą tendencijas, būdamas ne tik dėstytoju, bet ir advokatu – praktiku stebiu jau keletą metų. Atsakymas paprastas – ekonominė nauda. Paprastai skolininkas laiku negrąžintus pinigus naudoja apyvartinėms lėšoms ir taip gauna naudą išvengdamas kredito banke. Jam nereikia teikti bankui kredito grąžinimo užtikrinimų, mokėti už turto vertinimus, jo įkeitimus ir pan. Viena iš tai skatinančių priežasčių – žinojimas, kad civilinė atsakomybė faktiškai bus mažesnė ar bent tokia pati kaip ir mokėtinos bankui palūkanos ir kitos išlaidos kredituojantis. Taigi šis atsakomybės ir sutaupytų kreditavimo išlaidų santykis yra toks, kad nemažai skolininkų renkasi civilinę teisinę atsakomybę, o ne banką.

„Net jeigu sutartyje neaptartas netesybų klausimas, verslininkai palūkanų, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, gali reikalauti remiantis Lietuvos įstatymais. Tarkim Civilinis kodeksas numato šešių procentų dydžio metines palūkanas. Deja, skolininkų jos tikrai nedrausmina: nė vienas Lietuvos bankas šiuo laikotarpiu už tokias palūkanas kreditų neteikia.“ – teigia „SIB“ direktorius A. Čelkonas.

Nemokumo grandinė

Dar visai neseniai kreditavimas ir skolintų pinigų kiekis didėjo labai sparčiai. Didžioji dalis ekonomikos buvo paremta skolintais pinigais, o kadangi ,,neatsiperkančių“ paskolų dalis buvo nedidelė, bankai visų ekonomikos sektorių atstovams siūlė liberalias kreditavimo sąlygas. 2008 metų sausio 1 dienos duomenimis, paskolos privačioms įmonėms sudarė 54,3 proc. bankų klientams suteiktų paskolų portfelio. Šiandien, sumažėjus vartotojų perkamajai galiai ir įmonių pelnui, išaugo paskolų ir kreditavimo rizika. Bankai jau kurį laiką stipriai apribojo skolinimą eiliniams klientams, įmonėms, investuotojams ir vieni kitiems. Netolimoje ateityje skolinimo sąlygos bus dar griežtesnės, o paskolos – ne tik sunkiai prieinamos, bet ir brangesnės. Tokia bankų politika nepalanki Lietuvos verslininkams. Net negavę paskolos verslininkai linkę apie tai nutylėti, nes rinkai tai būtų signalas apie įmonės turimas finansines problemas, taigi – ir apie mažėjantį jos patikimumą.

Svarbu paminėti, kad įmonei gali kilti finansiniai sunkumai ne tik tais atvejais, kai ji yra tiesiogiai nemoki, bet ir dėl kitos įmonės (užsakovo, generalinio rangovo) mokėjimų sustabdymo ar pastarosios įsiskolinimo. Visi šie veiksniai įtakojo tai, jog negavusios kreditų iš banko, įmonės nebeįstengia apmokėti savo skolų kreditoriams. Tokiu būdu formuojasi tendencija, kai visi vieni kitiems skolingi.

„Lėtėjanti ekonomika turi neigiamos įtakos klientų galimybėms laiku atsiskaityti su kreditoriais, o tai lemia skolininkų grandinės susidarymą, mat viena įmonė laiku neatsiskaičiusi su partneriais, gali neigiamai paveikti jų mokumo galimybes. Tokiu būdu net sąžiningai verslą plėtojantieji asmenys gali nugrimzti į skolų liūną“ – teigia A. Čelkonas.

Teismas – ne išeitis

Piktybinių skolininkų negąsdina ir teisminiai procesai, priešingai, tai jiems suteikia daugiau laiko disponuoti kreditorių pinigais. O kol pradedamos skolos išieškojimo procedūros ir įsibėgėja teisminis procesas, užaugusios palūkanos papildo nesąžiningų verslininkų kišenes.

„Mūsų įstatymai (Civilinis kodeksas ir Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas) numato piniginių įsipareigojimų nevykdymo pasekmes, t.y. 6 metinių procentų ir 7 procentų plius VILIBOR (vidutinė tarpbankinė palūkanų norma, kurią bankai pageidauja (pasiruošę) paskolinti lėšų kitiems bankams), tačiau tokios palūkanos, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, matyt, nedrausmina skolininkų. Nepakankamai drausmina skolininkus ir sutartimis nustatomos netesybos – baudos ar delspinigiai“ – teigia E. Baranauskas.

Be to Lietuvos teismų sistema nepasitikintys verslininkai retai kreipiasi dėl skolų išieškojimo į teismines institucijas. Skolų išieškojimo biuro atlikta apklausa rodo, jog dauguma respondentų labiau pasitiki skolų išieškojimo bendrovėmis (55,6 proc.). Į teismą kreipiamasi tik kraštutiniais atvejais, t.y. tuomet, kai išnaudotos kitos galimybės. Verslininkams aktualūs lojalūs santykiai su klientais, o kreipiantis į teismą, rizikuojama juos negrįžtamai prarasti. Tokią respondentų poziciją įtakoja ir finansinės išlaidos, skirtos teismo procesui. „Teismo, kurį inicijavo kreditorius, išlaidas turi apmokėti pats kreditorius. Tai ir žyminis mokestis, ir advokato išlaidos ir daugelis kt. Turint galvoje, jog neretai kreditorius (dėl jam neatiduotų skolų) pats yra atsidūręs sunkioje finansinėje padėtyje, teismo išlaidos jam atrodo bauginančiai“ – pasakoja „SIB“ direktorius A. Čelkonas.

Statistikos departamento duomenimis bankrutuojančių įmonių skaičius nuolat auga, o skolas išieškančios bendrovės jau šiomis dienomis sulaukia vis daugiau besikreipiančių verslininkų, siekiančių atgauti skolas. Viena iš klientų antplūdžio priežasčių yra ta, jog skolų išieškojimo bendrovės, priešingai nei teismas, daugeliu atveju vadovaujasi sėkmės mokesčiu, kuris imamas tik išieškojus skolą. Be to kreipdamosis į teismines instancijas įmonės sugaišta daug laiko ir praranda apyvartines lėšas, kurios galėtų būti naudojamos įmonės veiklai plėtoti.

Pasak A. Čelkono, verslininkai baimindamiesi dėl didelių nuostolių vis į savo įmonės veiklos strategiją įtraukia skolų išieškojimo bendrovių paslaugas. A. Čelkonas akcentuoja, jog labai svarbų pasirinkti profesionaliai dirbančią įmonę, mat verslininkai, susigundę mažais įkainiais už žadamą skolos išieškojimą, vietoj išieškotos skolos laikui bėgant patiria dar didesnių nuostolių. Nuo to, su kuo bendradarbiausite, priklausys, ar po pusmečio turėsite išaugusius nuostolius, ar sėkmingai išieškoję skolą toliau plėsite įmonės veiklą.

Norint pakeisti tokią tendenciją, kai skolos pinigais imama disponuoti, užuot grąžinus juos kreditoriui, būtina sugriežtinti sutartinius įsipareigojimus, tobulinti atsiskaitymų tvarką, ugdyti verslo subjektų atsakomybę ir vadovų profesinę etiką.

Views All Time
Views All Time
717
Views Today
Views Today
1
0 0