Obelų miltligė

Sukėlėjas – obelinė miltė (Podosphaera leucotricha (Ell. et Ev.) Salm.). Pažeidžia lapus, žiedynus, ūglius, rečiau obuolius.
Miltligės požymiai matomi jau žiemą arba anksti pavasarį. Pažeisti pumpurai būna ilgesni už sveikuosius, papurusiais žvyneliais, grublėtu matiniu paviršiumi. Jie sprogsta vėliau arba visai neišsprogsta.

Ryškiausiai liga matoma vaismedžiams sulapojus – jauni ūgliai ir žiedai būna aptraukti baltu valkčiu, o lapai – smulkūs, siauri, į viršų užsirietusiais pakraščiais. Vėliau tokių lapų kraštai paruduoja ir jie per anksti nukrinta. Apnikti žiedai atrodo žalsvi, storesniais žiedkočiais, vainiklapiai mėsingi, smulkūs, siauri, greitai džiūsta ir byra. Pažeisti ūgliai silpniau auga, žiemą nušąla.

Per vasarą grybas plinta konidijomis, o sukėlėjo grybiena žiemoja pumpuruose. Pumpurams skleidžiantis grybas apninka lapų ir žiedų užuomazgas. Labiausiai liga plinta, kai sausi ir šilti orai. Pirminė infekcija mūsų klimato sąlygomis būna gegužės mėnesį, paprastai negausi, antrinė – birželio pabaigoje. Labiau serga azoto trąšomis pertręšti sodiniai. Miltligei plisti įtakos turi ir veislių jautrumas ligai.

Apsauga. Anksti pavasarį išgenėkite obelų ūglius su miltligės pažeistais pumpurais. Ramybės metu ir per vegetaciją purkškite fungicidais.

Obelų ir kriaušių rauplės

Sukėlėjas – obelinis rauplėgrybis (Venturia inaequalis (Cooke) Aderh.) ir kriaušinis rauplėgrybis (Venturia pirina Aderh.).
Rauplės pažeidžia lapus, vaisius, užuomazgas, ūglius, kai kada ir žiedus. Didžiausią žalą padaro vaisiams. Pavasarį arba vasaros pradžioje obelų viršutinėje lapų pusėje, kriaušių – apatinėje lapų pusėje atsiranda apvalių, neryškiais kontūrais, juosvai žalių, vėliau paruduojančių aksominių dėmelių. Jos didėja ir tankėja. Lapai ir užuomazgos dažnai per anksti nukrinta.

Ant vaisių rauplių dėmelės būna apvalios, iš pradžių pilkšvai rudos, vėliau žalsvai juodos, ryškių kontūrų. Dėmelių vietoje odelė sukamštėja ir, vaisiui augant, kartais sutrūkinėja. Anksti apsikrėtę vaisiai būna smulkūs, kartais deformuoti, greitai apsikrečia kitomis ligomis ir supūva. Rauplėtų ūglių žievė būna rudai dėmėta, sutrūkinėjusi. Ūgliai būna storesni, blogai auga, dažnai nudžiūsta. Pavasarį, kai vidutinė paros temperatūra pasiekia apie 9°C ir būna drėgnas oras, aukšliasporės pasklinda ir apkrečia lapus bei ūglius. Vasarą plinta konidijomis, palankiomis sąlygomis išsivysto 9 konidijų generacijos. Žiemoja rauplėgrybio grybiena šakutėse, nukritusiuose lapuose, per žiemą išsivysto periteciai su aukšliais.

Konidijos sudygsta, kai yra 20-25°C optimali temperatūra. Tokioje temperatūroje inkubacijos periodas trunka 5-14 dienų. Konidijos plinta su lietumi, jas išnešioja vėjas ir vabzdžiai.

Rauplėms plisti įtakos turi veislių jautrumas ligai.

Apsauga. Sodinant sodą, svarbu atsižvelgti į veislių jautrumą rauplėms, kad būtų galima veiksmingiau panaudoti apsaugos priemones. Išgenėkite rauplėtas šakutes. Rudenį giliai užarkite į tarpueilius nukritusius lapus, išpjaustykite rauplėtus ūglius, ramybės metu vaismedžius ir lapus pomedžiuose apipurkškite karbamidu, vaismedžius išgenėkite. Per vegetaciją purkškite fungicidais.

Obelų paprastasis vėžys

Sukėlėjas – paprastasis raudonspuogis (Nectria galligena Bres.).

Pažeidžia obelų, kriaušių, liepų, uosių kamienus, šakas, pūdo obuolius. Jaunos šakutės ir ūgliai nudžiūsta. Gali sukelti obuolių puvinį. Serganti žievė parausta, džiūdama įdumba, koncentriškai sutrūkinėja, susidaro pilkšvi kauburėliai su netaisyklingomis kreminės spalvos karputėmis. Ant stambesnių šakų ir kamienų atsiranda gilios, rumbuotos žaizdos. Pasitaiko ir kita vėžio forma, kai ant šakų atsiranda ne žaizdos, o įvairaus dydžio išaugos, gumbai, kurių vidus esti išpuvęs. Žiemoja grybiena ir periteciai.

Obelys dažniausiai užsikrečia rudenį per šakučių randus, atsiradusius nukritus lapams. Į storesnes šakas ir kamieną vėžio sukėlėjas patenka per mechaninius sužalojimus. Ir aukšliasporės, ir konidijos labiau plinta drėgnu oru. Paprastojo vėžio sukėlėjams nereikia šilumos, jo sporuliacija prasideda anksti pavasarį, kai oro temperatūra šiek tiek aukštesnė negu 0°C. Grybas gali vystytis nuo 2 iki 30°C. Ne visos obelų veislės vienodai atsparios paprastajam vėžiui.

Apsauga. Svarbu apsaugoti vaismedžių kamienus nuo sutrūkinėjimo, todėl anksti pavasarį arba iš rudens juos būtina balinti. Išpjaustykite ir sunaikinkite pažeistas šakutes, o žaizdas aptepkite. Šakose esančias žaizdas, jeigu jų negalima išpjaustyti, reikia dezinfekuoti ir aptepti. Nugenėtų arba sužalotų vaismedžių žaizdas nedelsdami aptepkite sodo tepalu ar aliejiniais dažais. Negenėkite drėgnu oru. Dažniausiai obelys užsikrečia rudenį per šakučių randus, atsiradusius nukritus lapams, todėl tuo laiku labai svarbu nupurkšti fungicidais. Žaizdoms gydyti galima naudoti ir kitas priemones. Išvalykite žaizdą iki sveikos medienos, užtepkite ją molio, karvių mėšlo (1:1) ir 2 proc. fungicido skiediniu, paskui apriškite maišine medžiaga. Žaizdas valyti ir pradėti gydyti geriausia anksti pavasarį. Ant vegetacijos metu fungicidais purškiamų medelių rečiau atsiranda vėžinių žaizdų.

Obuolių rudasis puvinys

Sukėlėjas – sodinė monilija (Monilinia fructigena (Aderh. et Ruhl.) Honey) arba slyvinė monilija (Monilinia cinerea Bonor.).

Pažeidžia obelų, kriaušių, slyvų žiedus, lapus, ūglius ir vaisius. Laikomas žalingiausiu iš visų vaisių puvinių. Ant apsikrėtusių vaisių atsiranda nedidelė ruda, apskrita, kiek įdubusi puvinio dėmelė, suminkštėja audiniai. Dėmelė greitai apima visą vaisių. Paviršiuje atsiranda gelsvai rusvos arba pilkšvos dulkingos karputės. Jos būna išsidėsčiusios koncentriškais ratais – tai sodinė monilija, arba pakrikai – tai slyvinė monilija. Kai kurie ant vaismedžių supuvę obuoliai sudžiūsta ir virsta mumijomis, kurios kybo iki kitų metų. Jose grybas peržiemoja. Vaisiai užsikrečia per rauplių, vabzdžių, paukščių ar mechaniškai sužalotas vietas. Vaisiai apsikrečia per žaizdeles, o jeigu liečiasi supuvęs ir sveikas obuolys, gali apsikrėsti ir per nesužalotą odelę. Nutrūkus obuolio koteliui taip pat lieka žaizda. Apimtas ligos vaisius greitai pūva ir sode užkrečia gretimus susiliečiančius vaisius. Į sandėlius šis puvinys patenka su vaisiais iš sodo ir plinta laikymo pradžioje, nes žema temperatūra ligos vystymąsi sulėtina. Sandėlyje, kur tamsu, vėsu, ne per drėgna, supuvę vaisiai neturi karpučių ir pasidaro ne rudi, bet juodi. Jie nesuskystėja, bet būna kamščio konsistencijos ir sveikų vaisių paprastai neužkrečia.

Ant karpučių esančias konidijas platina vėjas, lietaus lašai arba vabzdžiai perneša ant sveikų vaisių.

Grybas vystosi gan greitai, kai šilta (24-28°C) ir drėgna (75-80 proc. santykinė drėgmė). Inkubacijos periodas trumpas – 3-5 dienos. Praėjus 8-10 dienų nuo apsikrėtimo, pradeda formuotis fruktifikacijos organai. Per tankiai susodinti ir menkai vėjo prapučiamuose sklypuose augantys medžiai – palanki vieta ligai plisti. Rudajam puviniui plisti įtakos turi ir veislių jautrumas ligai.

Apsauga. Būtina rinkti ir naikinti vaisių mumijas. Purkškite fungicidais ramybės metu ir per vegetaciją, ypač formuojantis vaisiams. Žieminių veislių obelis purkškite rugpjūčio mėnesį, kad vaisių puviniai neplistų sandėlyje.

Obelų filostiktozė

Sukėlėjas – obelinis lapadėmis (Phyllosticta mali Prill. et Del.) ir Briardo lapadėmis (Phyllosticta briardi Sacc.).

Pažeidžiami obelų lapai. Tai viena iš dažniausių lapų dėmėtligių. Vasarą abiejose lapo pusėse atsiranda rusvų, apskritų ar kampuotų, ryškiais kraštais dėmelių, jų centras šviesesnis. Viršutinėje lapų pusėje dėmelėse būna tamsiai rudi, juodi taškeliai – piknidžiai. Labai dėmėtų lapų asimiliacinis paviršius sumažėja, mažiau gaminama organinių medžiagų, todėl vaisiai subręsta smulkesni ir prastesnės kokybės. Žiemoja nukritusiuose lapuose. Daugiausia žalos padaro drėgną vasarą, nes smarkiau pažeisti lapai anksti nukrinta. Liga pasirodo vasaros pradžioje ir progresuoja iki pat rudens. Intensyviausia sporuliacija būna drėgnu oru. Sporas platina vėjas, lietaus lašai, vabzdžiai.

Apsauga. Rudenį giliai užarkite į tarpueilius nukritusius lapus. Ramybės metu ir per vegetaciją purkškite fungicidais.

Obelų antraknozė

Sukėlėjas – obelinis svylagrybis (Gloeosporium malicorticis Cordley). Pažeidžia obelų, kriaušių kamienus, šakutes, o sandėliuose – obuolius. Labai pavojinga medelynų ir jaunų sodų liga. Dažniausiai jaunų vaismedžių šakų pažastyse pastebimos nekrozinės, tamsiai rudos dėmės, kurios apjuosia šakutes ir ūglius, o šie greitai nudžiūsta. Kartais atsiveria žaizdos, susiformuoja iškilimai. Pažeistuose audiniuose randami sukėlėjo vaisiakūniai, kurie čia ir peržiemoja.

Antraknoze obelys apsikrečia per mechaniškai pažeistą, žaizdotą kamieno žievę, nudegimus, dažniausiai pavasarį ir rudenį, ypač kai drėgna. Liga plinta per visą vegetaciją. Sukėlėjas vystosi, kai temperatūra nuo 4 iki 30°C, bet optimali apie 20°C.

Apsauga. Vegetacijos metu purkškite fungicidais. Pastebėję ligos požymių medelynuose, pakartotinai purkškite sisteminiais fungicidais. Ligotus sodinukus išbrokuokite. Pažeistas žievės vietas išvalykite, dezinfekuokite ir aptepkite sodo tepalu ar aliejiniais dažais.

Dr. Alma VALIUŠKAITĖ
LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTAS

Views All Time
Views All Time
9657
Views Today
Views Today
1
0 0