Pasaulyje vyraujančios ekonominės tendencijos ir gausios finansinės manipuliacijos neleidžia abejoti – viešai deklaruojama kapitalizmo sistema peraugo į absoliučiai naują stadiją, kurioje nelieka ne tik jokios verslo etikos, bet ir pačių kapitalizmo pamatų, o visa tai traukia pasaulį į dar didesnį chaosą, – įsitikinęs Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas Rolandas Paulauskas.

– Jungtinėse Valstijose darkart užfiksuotos manipuliacijos tarpbankinių palūkanų normomis (LIBOR), du bankai – „Morgan Chase“ ir „Deutsche Bank“ – sumokės 148 mln. JAV dolerių baudą, o tyrimas vykdomas dar 20 bankų atžvilgiu, tačiau neabejojama, kad ir jų kaltė bus įrodyta. Bankai, beje, smarkiai ir nesipriešina bei sutinka sumokėti baudas be jokių teismų. Kodėl jau daugelį metų niekam nepavyksta sutramdyti bankų apetitų, manipuliuojant tarpusavio paskolom? Kodėl šioje srityje nepavyksta įdiegti skaidrios ir aiškios sistemos?

– Todėl, kad šiuolaikinė ekonomikos finansinė pusė yra absoliučiai unikalioje situacijoje, kurios dar nėra buvę pasaulio istorijoje. Tai ir absoliučiai beprotiškais kiekiais spausdinami pinigai, tai ir minusinės palūkanos, tai ir žmonių kreditavimas, nors daugeliui jų tokių kreditų dalinti tiesiog negalima, tai ir begalinis noras gyventi ne pagal galimybes… O tuomet patenki į tokią situaciją, kurioje nebėra jokios bendros linijos ir kuri yra iš principo nelogiška, todėl visi stengiasi ją išnaudoti savo naudai. Pasakykime aiškiai – iš esmės jokių taisyklių finansiniame pasaulyje nėra. Ir čia labai puikus pavyzdys yra Japonija. Pažvelkime į Japonijos centrinio banko suvestines ir pamatysime, kad per pastaruosius kelerius metus ten yra sukauptas toks kiekis skolų, kokių nėra buvę istorijoje. Tačiau kas čia įdomiausia? Japonijos jena šiandien yra visiškai niekuo nepadengtas pinigas, bet jie jį spausdina lopydami savo biudžeto skyles, o likusiais pinigais supirkinėja aktyvus visame pasaulyje. Vadinasi, japonai supranta, kad šita finansinė sistema ilgai netrauks, bet kol dar gali, pažeisdami bet kokią ekonominę finansinę logiką, jie stengiasi išpešti kuo daugiau naudos.

– Kitaip sakant, už tuščius spausdinamus popierėlius jie supirkinėja realų turtą? Nes popieriai išnyks, o turtas kažkokiu pavidalu vis tiek liks?

– Būtent, ir japonai yra pasaulio čempionai šioje srityje, netgi labiau nei Amerikos centrinis bankas, t.y. ta federalinė rezervų sistema. Šioje situacijoje visi žaidėjai supranta, kad toks procesas ilgai nesitęs, – vadinasi, kuo daugiau dabar „nurausi“ už tuos popierėlius, tuo daugiau turėsi ateityje. Juk jena pakankamai greitai sudegs, tačiau aktyvai liks – tai ir įmonių akcijos, ir žemės plotai, ir nekilnojamasis turtas ar iškasenos…

– Konkurencija šioje aktyvų pirkimo srityje turėtų būti nemenka, nes juk ir Kinija daro tą patį?

– Taip, bet čia yra didelis skirtumas. Kinija viską perka už JAV dolerius, kuriuos gauna už savo prekių eksportą. Kodėl jie tai daro? Nes už savo realų darbą jie gauna tuščius popierius, todėl lygiai taip pat suprasdami, kad visa tai ilgai netruks, stengiasi tuos popierius realizuoti, paversdami juos aktyvais. O japonai apskritai spausdina savo jenas iš oro. Tai yra lygiai tas pats, kaip ir spekuliacijos LIBOR, – visi žaidžia savo žaidimus, stengdamiesi išpešti, ką tik įmanoma, jau šiandien, nes rytoj gali būti vėlu… Nebėra jokios verslo etikos.

– Kalbant apie verslo etiką, naujas skandalas pučiasi Europoje: Vokietijos automobilių pramonės įmonės – „Volkswagen“, BMW, „Daimler“, „Porsche“ ir „Audi“ – įtariamos karteliniu susitarimu, siekiant dirbtinai išlaikyti kainas. Tyrimas, žinoma, tęsis ilgai, kai kurios kompanijos jau spėjo visa tai paneigti, tačiau klausimas čia rimtesnis: jeigu jau Vokietijos automobilių pramonė veliasi į tokius skandalus, tai ką galvoti apie likusį pasaulį? Juk mums Vokietija pristatoma kaip verslo skaidrumo etalonas…

– Čia istorija iš lygiai tos pačios serijos. Internete pilna nenupirktų „Volkswagen“ kompanijos automobilių nuotraukų, padarytų iš aukštai, – ten stovi milijonai nenupirktų automobilių. O kodėl jiems buvo reikalingas kartelinis susitarimas? Todėl, kad automobilių yra perteklius, jų pagaminama daugiau, negu įmanoma parduoti, tačiau kainos nuleisti jie negali, nes reikia išlaikyti darbo vietas, taip pat savo įtaką automobilių rinkoje. Ir vėl prasideda visokeriopos spekuliacijos, nes iš esmės visi automobilių koncernai yra bankrotai – jie tik naudojasi įvairių šalių mokestinėmis lengvatomis. Prisiminkime, kaip JAV koncernas „General Motors“ gavo valstybines dotacijas dar valdant Barakui Obamai (Barack Obama). Angelos Merkel vyriausybė mokėjo pinigus už tai, jeigu perki naują vokišką automobilį.

Prancūzijoje ir „Renault“, ir „Citroen“, ir „Peugeot“ seniai dotuojami iš šalies biudžeto, be to, ten ne tik automobilių pramonė išlaikoma dotacijomis – visos stambiausios Prancūzijos privačios kompanijos ir įmonės iš esmės yra dotuojamos valstybės. Jeigu valstybė to nedarytų, jos jau būtų bankrutavusios. Tai, apie ką čia šnekame, yra dar vienas šios visiškai supuvusios sistemos bruožas. Dėl to viskas taip ir vyksta, kol bus kažkoks didžiulis sprogimas ir teks stoti į visiškai kitokias vėžes.

– Galbūt būtent dėl to jau daug metų bandoma prastumti įvairias viršnacionalines sutartis, kad būtų užtikrinti transnacionalinių kompanijų pelnai? Juk net garsioje Transatlantinėje sutartyje užfiksuota speciali nuo valstybių nepriklausoma teismų institucija, į kurią kompanijos gali paduoti valstybes, jeigu jos negavo pelno, t.y. „buvo pažeisti teisėti lūkesčiai“.

– Suprantama, kad transnacionalinės kompanijos norėtų turėti sau pavaldžius teismus ir galutinai panaikinti pasaulio valstybių suverenumą. Žvelgiant iš jų pozicijų, jos visiškai logiškai elgiasi.

– Vadinasi, transnacionalinės kompanijos yra kur kas galingesni dariniai nei ištisos nacionalinės valstybės?

– Jau prieš daug metų savo ausimis girdėjau, kaip vienas didelės korporacijos vadovas, kalbėdamas apie Belgiją, pasakė: „Ką jūs čia dabar šnekate – mūsų biudžetas yra didesnis už Belgijos biudžetą, tai ką ta valstybė mums gali reguliuoti?“ Taip ir yra. Kapitalas yra susikoncentravęs į nedaugelio žmonių rankas, ir dabar jis, matydamas, kad iš visų pusių kyla grėsmė, mėgina visaip gelbėtis. Štai ir dabar po Ameriką vaikšto žmonės su plakatais „Occupy Wall Street“, ir ten užrašyti procentai: 1 prieš 99. Tai štai tie 99 procentai yra už jūsų gražaus gyvenimo ribų…

Stambusis kapitalas, aišku, ginsis kaip įmanydamas. Mes stebėsime tą kovą artimiausius 2-3 metus, o gal 10 metų. Beje, gyvename labai keistoje epochoje. Vakarų civilizacija esą gyvena kapitalizme, bet didžiausias paradoksas tas, kad kapitalizmo jau seniai nėra. Nes jeigu kas laikytųsi tradicinio kapitalizmo normų, tai ir visi automobilių koncernai jau būtų bankrutavę, ir bankai, kuriuos dabar nuolat reikia gelbėti, būtų sudegę, o pasaulis, ko gero, būtų sveikesnis, nes ir ekonomika būtų sveikesnė, vyrautų normali konkurencija. O dabar mes gyvename labai keistoje situacijoje – pusiau valstybinio, pusiau privataus verslo sąlygomis.

– Užsiminėte apie bankų gelbėjimą. Štai amerikiečių ekspertai nustatė, kad, pavyzdžiui, Veneto regiono bankus Italijoje dar teks „gelbėti“ mažiausiai 10 metų… Tai kaip įvardintumėte dabartinę sistemą, kurioje gyvename?

– Tai yra iš tos pačios serijos… Ar galima tai vadinti kapitalizmu? Aš dažnai dabar skaitau pasaulio spaudoje straipsnius apie „kapitalizmo krizę“… Priešingai, nuo klasikinio kapitalizmo dabar esame nutolę. Net nežinau, kaip tą sistemą įvardinti. Galbūt paranojiška… Tai yra tuščių pinigų, tuščių pažadų ir tuščių vilčių laikotarpis. Visa Vakarų civilizacija gyvena iš neuždirbtų pinigų, bet ir toliau nori taip gražiai gyventi, o čia dar pradėjo kilti Kinija su savo pretenzijomis, kyla ir kitas pasaulis. Tad vakariečiai bando „gesinti“ visus tuos, kurie kėsinasi į jų „gerovę“. Galima taip palyginti: viso pasaulio gerovė yra didelis pyragas. Jeigu kažkas suvalgo 40 proc. to pyrago, vadinasi, visiems kitiems lieka 60 proc. Kitaip sakant, jeigu nori daugiau valgyti, tai turi iš kažko atimti. Žmonės nesuvokia paprasto dalyko: antai pas mus dažnai sakoma, esą po kažkiek metų savo atlyginimais mes pavysime Vokietiją. Toks įspūdis, kad štai mums pasiseks, nueisime į mišką, rasime ten daugiau grybų ir viskas mums bus gražu. Bet jeigu mes norime pasiekti Vokietijos atlyginimų lygį, tai turime kažką ir pagaminti tokio, ką Vokietija jau ir be mūsų gamina. Vadinasi, vokiečiai jau turi to dalyko negaminti…

– Arba turime vokiečius nukonkuruoti savo produkcijos geresne kokybe ir mažesne savikaina?

– Na, taip. Tai aš ir sakau – tuomet vokiečiai to nebegamins ir pas juos kris atlyginimų lygis. Arba mes turime išrasti kažką tokio, ko pasaulis dar nežino. Tačiau net ir šiuo atveju, mums padarius tokius grandiozinius išradimus, pasaulyje yra ribotas pinigų, skirtų atlyginimams, kiekis. Jeigu kas nors pirks šį mūsų grandiozinį išradimą, vadinasi, liks mažiau pinigų vokiečių prekėms pirkti. Nejaugi kas nors gali sau leisti pagalvoti, kad vokiečiai tokiu atveju lauks ir žiūrės, kaip iš jų rankų sprūsta jų gerovė? Tad kai mūsų ekonomistai pasakoja, kada čia mes pavysime Vokietiją atlyginimais, tai jie visiškai ne ten ieško atsakymo…

respublika.lt

Rolandas Paulauskas
Žurnalistas, politinis ir visuomenės veikėjas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras.

Gimė 1954 m. rugpjūčio 6 d. Kretingoje.

1958–1962 m. gyveno Intoje.

1962–1964 m. mokėsi Kretingos pradinėje mokykloje.

1964–1972 m. Kauno 5-ojoje vidurinėje mokykloje.

1972–1974 m. studijavo Kauno politechnikos institute.

1972–1988 m. buvo įvairių muzikinių kolektyvų vadovas.

1988–1990 m. Vilniaus universiteto Kauno vakariniame fakultete.

1989–1991 m. laikraščio „Kauno aidas“ redaktorius.

1990–1996 m. Vilniaus universiteto Teisės fakultete.

1990–1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas.

1993–1996 m. Lietuvos televizijos visuomeninių programų direktorius.

„Nebuvau spaliuku, pionieriumi, komjaunuoliu, komunistu, bet buvau Kauno Sąjūdžio Tarybos nariu, Sąjūdžio Seimo nariu, Sąjūdžio Seimo politinės komisijos nariu. Esu Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. LR Aukščiausiojoje Taryboje pristačiau ir apgyniau nutarimą „Dėl Lietuvos konstitucingumo raidos“, kurio pagrindu atsirado dabartinė Lietuvos Konstitucija. Buvau vienas iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengėjų. Rengiau ir vedžiau pirmąsias Sąjūdžio laidas iš Kauno (1989–1990), LRT laidas „Kas geresnio, premjere?“, „Geltona. Žalia. Raudona“, Kauno TV „Kas geresnio, kauniečiai?“. Buvau pirmųjų Sąjūdžio renginių Kaune: Juodojo Kaspino dienos (1988 08 23), Tautinės vėliavos iškėlimo, iškilmių Vasario 16-ajai paminėti (1989–1990), scenarijaus autorius ir režisierius.“

Kelių dešimčių dainų („Pabudome ir kelkimės“ ir kt.) muzikos autorius.

„Kas mes – tarnai ar šeimininkai savo valstybėje?“ Išmokime pasirinkti, o ne paklusti. Lietuva – prioritetas, Europos Sąjunga – antrajame plane.

1988 m. lapkritį Sąjūdžio seime signataras Rolandas Paulauskas nebalsavo už Konstitucijos projektą, kuriuo numatytas Lietuvos suverenitetas TSRS sudėtyje.

1990 m. balandį Aukščiausiojoje Taryboje Rolando Paulausko ir jo bendraminčių dėka buvo užblokuota pateikta įstatymo pataisa, leidžianti parduoti žemę užsieniečiams. Tada gimė pardavimo šalininkų argumentas „žemės juk niekas neišveš“.

1992 m. pradžioje Rolandas Paulauskas Aukščiausiajai Tarybai pristatė ir apgynė nutarimo projektą „Dėl Lietuvos konstitucingumo raidos“. Šio nutarimo pagrindu buvo suburta Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto rengimo grupė, kurioje dalyvavo ir Rolandas Paulauskas. Šia Konstitucija vadovaujamės ir šiandien. Joje signatarui pavyko įtvirtinti garsųjį 47-ąjį straipsnį, apsaugantį Lietuvos žemę nuo pardavimo užsieniečiams.

1993 m. sukūrė televizijos filmus laidų ciklui „Kelionė į Ramuvą“.

1996 m. siekiant apsaugoti 47-ą straipsnį Konstitucijoje (į šį straipsnį nuolat kėsintasi), Rolandas Paulauskas su bendraminčiais inicijavo referendumą prieš žemės pardavimą užsieniečiams. Surinko 280 tūkst. parašų. Pritrūko vos 20 tūkst., kad Lietuvos žemė būtų apginta. Šių metų Žemės referendumas – ano referendumo loginė tąsa. Lietuvos žemę ir kitus suverenios Lietuvos atributus (valiutą, kalbą) Rolandas Paulauskas gynė visose savo radijo ir televizijos laidose.

1997–2000 m. UAB „Geltona“ reklamos projektų vadovas.

2000–2014 m. įvairių įmonių valdybos narys.

2009–2014 m. politinių diskusijų „Naktigonė“ rengėjas ir vedėjas.

Views All Time
Views All Time
7
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn