Niekas nebetiki, kad ateis geri laikai. Auganti ekonominė krizė vis dažniau lyginama su Didžiąja depresija. Ir tam yra pagrindo. Dar daugiau, dabartinė krizė gali pernokti 1929-1933 metų įvykius, kurie taip sukrėtė kapitalistinį pasaulį.

Po pasaulinio biržų kracho jau prasidėjo galinga bankrotų, gamybos stabdymo ir atleidimų banga. Ir ši audra tik augs.

Kokia krizės priežastis ir kaip tą krizę įveikti? Iš buržuazinių laikraščių, televizijos kanalų, žurnalų (netgi pačių protingiausių) to sužinoti neįmanoma. Daugiausia, ką jums paaiškins, tai kad kaltos JAV, daugelį metų vykdžiusios beprotišką ekonominę politiką. Tarsi ekonominė politika prie kapitalizmo galėtų būti ne beprotiška, tarsi ji galėtų apsieiti be spekuliacijų, machinacijų, rizikingų avantiūrų, anarchijos, pelno vaikymosi bet kokia kaina. Visi šie dalykai – tai ne kažkokie šalutiniai reiškiniai, o pati kapitalistinio gamybos būdo esmė. Todėl dabartinė krizė buvo visiškai neišvengiama.

Iš tikrųjų JAV netgi smarkiai atidėjo visuotinės krizės pradžią. Jau daug metų pasaulinė ekonomika auga daugiau dėl Amerikos skolos augimo, tiek valstybinės, tiek ir privačios. Taip, Amerika gyvena į skolą, tačiau dėka to veikė fabrikai Pietryčių Azijoje, dėka to laikėsi žaliavų kainos, nuo ko pūtėsi Rusijos ekonomika. Suprantama, kad augimas į skolą negali būti amžinas. Ir dabar jam atėjo galas. Tačiau jei ne ši Amerikos politika, tai krizė būtų prasidėjusi jau seniai.

Tikroji krizės priežastis yra kapitalistinės gamybos stichiškumas ir anarchija, kapitalistiniai visuomeniniai santykiai, kurie nepavaldūs žmonėms ir yra jiems svetima išorinė jėga. Mechanizmai, sukeliantys krizes, gerai žinomi nuo Markso laikų. Viena vertus, kapitalistai bando maksimaliai išplėsti rinkas, pagaminti ir realizuoti kuo daugiau prekių, kita vertus, patys pažeidžia rinkos plėtros galimybes maksimaliai ribodami liaudies masių atlyginimus. Tačiau juk liaudies masės yra pagrindinis galutinis vartotojas, dėka kurio vyksta ekonomikos augimas. Tokioje situacijoje įvyksta vadinamoji kapitalistinė perprodukcija, kai prekė daugiau negali būti realizuojama. Rinkos tampa užgrūstos prekėmis, pradeda smukti kainos, dėl ko griūna visa spekuliatyvinė finansinė piramidė. T.y. krizės šaltinis yra ne biržoje, o realioje gamyboje ir vartojime. Kada su šia gamyba viskas gerai, kada ji gerai vystosi ir duoda pelną, tada akcijų kainos greitai auga. Šis augimas daug kartų padidinamas spekuliacijomis. Dėka šio augimo imami vis nauji ir nauji kreditai. Tačiau kai gamyba sustoja dėl prekių pertekliaus, „netikėtai“ paaiškėja, kad akcijų kainos ne tik daugiau negali kilti, tačiau ir buvo siaubingai pervertintos gerais laikais. Biržoje prasideda smarkus kritimas, kurį visuomenė laiko krizės pradžia ir priežastimi. Viskuo kaltina spekuliantus, kurie „perkaitino rinkas“. Tačiau esmė ne juose. Tai, kas šiandien vadinama finansine krize, iš tikrųjų yra bendra sisteminė kapitalistinių visuomeninių santykių krizė.

Dabartinė krizė, kaip žinia, prasidėjo nuo Amerikos hipotekos. Akivaizdu, kad tai taipogi perprodukcijos krizė. Vaikantis pelną hipotekos rinka buvo plečiama tiek, kad liaudies masės, kurios yra pagrindinis ir galutinis vartotojas, daugiau negalėjo apmokėti hipotekos. Tačiau jų skolos hipotekos kompanijoms buvo jau daug kartų įskaičiuotos, paverstos vertybiniais popieriais ir perparduotos. Todėl, kai staiga paaiškėjo, kad milijonai žmonių negali laiku susimokėti, ėmė krėsti visą grandinę iki pat stambiausių bankų. Tokiu būdu postūmiu krizei tapo perprodukcija būsto rinkoje. Prie to negalima pamiršti, kad kapitalistinė perprodukcija visai nereiškia, kad kiekvienas žmogus turi gerą stogą virš galvos. Tai reiškia tik tiek, kad gamybos plėtra sustojo dėl mokios paklausos nebuvimo, dėl to, kad žmonės šiuo atveju negali nupirkti tokio kiekio namų.

Taipogi reikia pridurti, kad dabartiniame gamybinių jėgų išsivystymo lygyje kapitalistinė perprodukcija yra beveik chroniška daugumoje pramonės šakų.

Markso žodžiais tariant, krizė yra gamybinių jėgų sukilimas prieš vystimąsi stabdančius gamybinius santykius. Krizė rodo, kad sukurtos gamybinės jėgos reikalauja jau visuomeninio-planinio, o ne rinkos valdymo. O tam savo ruožtu būtina gamybos priemonių valstybinė (o toliau ir visos liaudies) nuosavybė. Būdinga, kad aštrios krizės laikotarpiu netgi buržuazinės vyriausybės priverstos imtis rimto valstybinio įsikišimo, pradėti nacionalizacijas kaip vienintelį išsigelbėjimo būdą.

1929-1933 metais tarybinė planinė ekonomika nepajuto Didžiosios depresijos, tuo tarpu kai JAV pramoninė gamyba nusmuko daugiau nei 50 proc., o nedarbas viršijo 25 proc. Panaši situacija buvo ir kitose išvystytose kapitalistinėse valstybėse.

Neišvengiamos prie kapitalizmo ciklinės perprodukcijos krizės planinėje ekonomikoje tiesiog neįmanomos, kadangi tarp gamintojo ir vartotojo nestovi rinka. Visas pagamintas produktas prie socializmo iš anksto priklauso visuomenei ir ji gali jį pilnai suvartoti. Vietoj nematomos ir aklos rinkos rankos, socialistinėje ekonomikoje viešpatauja protinga visuomenės jėga, išreikšta planiniuose organuose. Perėjimas prie socialistinės ekonomikos šiandien ne graži svajonė, o atkaklus laikotarpio reikalavimas, ir apie tai žmonėms dar sykį primena prasidėjusi krizė. Socializmas – tai objektyvi būtinybė, ir ši būtinybė būtinai prasiskverbs į žmonių sąmonę.

Nepaisant socialinių sunkumų, krizė vis dėlto ne pats blogiausias laikas. Juk vyksta tai, kas neišvengiama ir būtina. Buržuazinis pasaulis griūna dėl jo paties pagimdytų prieštaravimų, kurie gali būti išspręsti tik socializmo keliu. Neveltui 1857 metų lapkričio 13 dieną, krizės Anglijoje metu, kai sproginėjo bankai, užsidarinėjo fabrikai ir tūkstančiai darbininkų buvo išmetami į gatvę, Marksas laiške Engelsui rašė: „Nors aš pats jaučiu finansinį nepriteklių, tačiau nuo 1849 m. nesijaučiau taip jaukiai, kaip šio kracho metu“. Engelsas jam atsakė, kad „vykstant šiam visuotiniam krachui“ jis jaučiasi „nepaprastai žvalus“. Jo manymu, krizė turi „pakaitinti gyventojų mases. Tada proletariatas suduos smūgį geriau, su didesniu nusimanymu ir labiau suderintai“. Engelso žodžiams pats laikas išsipildyti. Dabartinė kapitalizmo krizė gali ir turi tapti paskutinė.

Views All Time
Views All Time
3188
Views Today
Views Today
1
0 0