Kodėl JAV galima hiperinfliacija, mes jau rašėme ne kartą. Dabar pabandykime paneigti patys save – pagalvokime, kas įvyks, jeigu JAV prasidės hiperinfliacija ir kodėl jos JAV bandys išvengti.

Ekonominė šalių padėtis čia neturi reikšmės. Iš dalies todėl, kad kaip elgsis ar galėtų elgtis valiutos per JAV hiperį, pagrindinį vaidmenį vaidina jų integracija su valstijomis. Aiškinu euro pavyzdžiu.

Faktas, kad antroje 2010 – pirmoje 2011 metų pusėje JAV įvyks hiperinfliacija. Techniškai šitas procesas greičiausiai atrodys kaip fizinių ir finansinių aktyvų monetizavimas. T.y. FRS pinigus skirs specialiu tarifu per 4- 5 įgaliotus bankus visuotiniam finansinių aktyvų ir nekilnojamojo turto išpirkimui.

Kas gi atsitiks su tokiais finansiniais aktyvais, kaip obligacijos, kreditai ir t.t.? Jų vertė doleriais liks nepakitusi, bet dėl veržlios dolerio devalvacijos jų vertė kitomis valiutomis kris. O dabar pagalvokime, kaip tai atsilieps ES. Žymią euro zonos institutų finansinių aktyvų dalį sudaro Amerikos finansiniai aktyvai. Tikslaus skaičiaus aš, aišku, nežinau, bet jį galima nuspėti.

Viso finansinių aktyvų, kuriuos turėjo užsieniečiai, 2007 metų pabaigoje buvo 16,049 mlrd. $ ( 1 ). Iš jų 10,518 mlrd. $, t.y. 2/3, sudarė kreditai, depozitai, obligacijos ir kiti vertybiniai popieriai su fiksuotu nominalu, o taip pat debitiniai įsiskolinimai. Dar 3,108 $ sudarė korporacijų ir pajų fondų akcijos, ir 2,423 $ – tiesioginės investicijos. Manau, nedaug suklysiu, jei sakysiu, kad euro zonos subjektams priklauso apie 50% visų šitų aktyvų, t.y. apie 8 trln. $. Jeigu lygintume su finansinių aktyvų pasiskirstymu tarp JAV ekonomikos sektorių, tai Europos finansiniai institutai savo rankose sukaupė apie 5 trln. $ Amerikos finansinių aktyvų.

Patikrinkim kitaip. ECB ( 2 ) duomenimis, euro zonos finansiniai institutai 2007 metų pabaigoje turėjo finansinių aktyvų už 5247 eurų, arba apytiksliai 7,600 mlrd. $, 1,45 . Atsižvelgiant į tai, kad pasaulinė finansų rinka, neskaitant Amerikos ir Europos, ne tokia jau ir didelė, 5 trln. $ Amerikos aktyvų skaičius atrodo visai realiai.

To paties ECB duomenimis, konsoliduoti euro zonos finansinio sektoriaus aktyvai 2007 metų pabaigoje sudarė 22,331 mlrd. eurų. Iš jų tik 3,255 eurų teko Europos likvidiniams aktyvams, t.y. visų tipų vertybiniams popieriams. 5,247 eurų sudarė užsienio aktyvai, iš kurių apie 3,500 eurų – Amerikos. Likusi dalis – euro zonoje išduoti kreditai, pagrindiniai fondai, kiti mažai likvidūs instrumentai.

Pagalvokime, kas įvyks, jeigu JAV prasidės hiperinfliacija, ir doleris atpigs 5 kartus. Amerikos aktyvų vertė Europos finansinių institutų balanse kris iki 500-1000 mlrd. eurų. Trumpalaikiai nuostoliai sudarys 2,5-3,0 trln. eurų – 30-40 % visų likvidinių aktyvų, ir nuslėpti šių nuostolių niekaip nebus galima. Pasekmės?

-Visų Europos finansinių institutų akcijos akimirksniu krinta iki nulio. Atitinkamai prarandama galimybė pritraukti papildomą akcijinį kapitalą. Ir tai mes tik ką stebėjome Amerikos finansinių institutų pavyzdžiu.

-Visų bankų obligacijų vertė irgi krinta kelis kartus, o jų pelningumas šokteli dešimtimis procentų, nes visi bankai tampa techniniais bankrotais. Atitinkamai visi bankai akimirksniu ir visiškai praranda priėjimą prie rinkų ir tarpbankinio skolinamojo kapitalo – niekas tokioje situacijoje jiems neduos skolon.

-Nuvertėję vienų finansinių institutų akcijos ir obligacijos tampa trilijonais eurų kreditų kitų fizinių ir juridinių asmenų kituose finansiniuose institutuose užstatais. Tokiu būdu kreditų portfelių kokybė artėja prie niekinės, t.y. dabar grynųjų pinigų negalima gauti, net pardavus kreditų portfelius.

-Bankai bando realizuoti grynuosius, pardavinėdami turimus Europos ir užsienio likvidinius aktyvus, prarasdami jų biržų kainas. Kadangi tos pačios akcijos ir obligacijos sudaro žymią ir nefinansinių korporacijų dalį, tai kartu žlunga ir visų Europos korporacijų akcijų ir obligacijų kotiruotės. Europos fondų rinkų būseną geriausiai apibūdina žodis „Armagedonas“ – nominalus indeksų kritimas siekia 70-ųjų lygį.

Tokie globalūs procesai veda prie to, kad prasideda rimtos problemos su bankų mokėjimais, lėšų pervedimais, pinigų nuėmimu ar padėjimu į sąskaitas – bankai paprasčiausiai fiziškai nebeturi pinigų. O kai dar prie viso to prisideda ir televizijų naujienos apie epinius finansinių institutų nuostolius ir masinius korporacijų bankrotus, tai daro įspūdį ES gyventojams.

– Indėlininkai nedelsdami puola į bankus, pajų fondus, brokerių kontoras, draudimo ir pensijų fondus atsiimti savo indėlių, bijodami, kad gali nespėti nubėgti iki to laiko, kai jie oficialiai bankrutuos.

– Juridiniai asmenys bando pervesti dalį lėšų nuo savo sąskaitų į užsienio bankus – Šveicarijos, Britanijos, Japonijos ir netgi Rusijos.

Tokiomis sąlygomis visų iki vieno Europos finansinių institutų bankrotas neišvengiamas. Norint išvengti kolapso, vyriausybės imasi pirmųjų ekstremalių priemonių – nacionalizuoja dalį finansinių institutų, stabdo biržų darbą, įveda apribojimus pinigų nuėmimui nuo sąskaitų ir jų pervedimui į užsienį, kartu su ECB skiria kelis šimtus milijardų stabilizuojamųjų kreditų patiems stambiausiems bankams.

Veltui – finansinė skylė per daug didelė ir smarkiai plečiasi. Absoliučiai visos finansinės ir nefinansinės kompanijos atsiduria totalaus likvidumo deficito sąlygose, neskaitant to, kad jos jau visos techniniai bankrotai. Visos kompanijos ir fiziniai asmenys bando išplėšti kuo daugiau skolų iš savo skolininkų ir kaip galima ilgesniam laikui atidėti savo sąskaitų apmokėjimą. Kreditų rinka faktiškai baigia savo egzistavimą – kai tavo depozitai užšaldyti, tai sąskaitas apmoka tik klinikiniai degeneratai. Vartotojas savo poreikius mažina iki visiško minimumo, tuo smogdamas gamybai. Pinigų cirkuliavimas ekonomikoje praktiškai sustoja, nes nėra pinigų. Verslo aktyvumas akmeniu krinta žemyn. Spontaniškai pradeda atsirasti nebankinės atsiskaitymų rinkos – grynieji, barteriniai, vekselių ir kitokie, kaip jau buvo Rusijoje 1992 metais.

Ką daryti Europos vyriausybėms? Žiūrėti, kaip jų ekonomikos veržliai degraduoja, finansinė sistema deintegruojasi, o liaudis sparčiais tempais laukėja? Yra du veiksmų variantai. Pirmasis – totalus visos ekonomikos nacionalizavimas. Man atrodo, europiečiai tam dar nesubrendo – fašistinės karinės diktatūros ES atsiras apie 2013 metus. Antrasis variantas – visiškas finansinių aktyvų monetizavimas. T.y. reikia banaliai pradėti išpirkinėti iš bankų, korporacijų ir gyventojų bet kokius finansinius aktyvus už grynuosius pinigus pagal nominalą.

Obligacija? Nesvarbu kieno – štai tau gyvi pinigai pagal nominalą. Kreditų portfelis? Nesvarbu jo kokybė – štai tai nominali vertė. Akcija? Nagi paduokit ją šen „teisinga“ kaina. Taip bus galima per keletą dienų likviduoti skyles ir atkurti finansų sistemos ir ekonomikos funkcionavimą. Bet. Anksčiau euro zonoje buvo 50 trln. eurų finansinių prekių, kurios gyveno savo spekuliatyvų burbulinį gyvenimą, buvo keičiamos viena į kitą, susiurbdavo iš ekonomikos pinigų perteklių, ir niekam netrukdė. O dabar jos monetizuotos, paverstos grynaisiais. Be to, generuoti grynieji į šiuos finansinius instrumentus nė už ką nesugrįš. Kurgi galima padėti 50 trln. eurų grynųjų, jei ne į finansinius aktyvus? Pakišti po čiužiniu? Akivaizdu, kad jie ims smelktis į vartojimo rinką. Smelktis – reiškia, kad žmonės per porą savaičių truputėlį išleis prekėms – 2-3 % iš tų 50 trln. eurų. Vienas – kitas trilijonas. Infliacija iš vietos šoktelės metru. Nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog visi puls prekėmis versti pingančius pinigus.

Apytikslį įvertinimą pateikiau – 1000 %. Gal kiek mažiau. Gal daug daugiau. Bet kitų variantų praktiškai nėra, išskyrus karinį komunizmą ar fašistinę diktatūrą.

Dabar pagalvokite, kiek tai, ką papasakojau, liečia Rusiją?

NĖ KIEK. Kuriems velniams ožkai bajanas? Kam jiems velti rublį į hiperinfliaciją, jei tam nėra jokio realaus pagrindo? Tam, kad nuobodu nebūtų?

Rusų bankų balanse Amerikos ir Europos aktyvai sudaro tik šimtąsias procento dalis. T.y. jų paprasčiausiai nėra. Vietoje to yra 200 mlrd. $ rusų bankų įsiskolinimas Amerikai ir Europai, arba apie tiek. Atitinkamai, jeigu Amerika ir Europos Sąjunga jau rytoj nuskęs Atlanto vandenyne su savo doleriais ir eurais, tai rusų bankai ne tik kad nė kapeikos nepraras, bet faktiškai pasiliks sau visus pinigus, kuriuos gavo kaip kreditus iš amerikiečių ir europiečių. Iš laimės švęs mėnesį – ne trumpiau. O ką? Aš irgi džiaugčiausi, jei man veltui atseikėtų 5 trilijonus rublių.

Taigi, jeigu reiktų argumentų prieš hiperinfliaciją, tai aš teigčiau:

1. Aš įsitikinęs, jokios sąmoningos hiperinfliacijos JAV neplanuoja, nes visos neigiamos pusės su kaupu padengia tas teigiamąsias, kurių norėtų tikėtis JAV, jei sąmoningai planuotų paleisti hiperinfliacijos mechanizmą.

2. Galima JAV hiperinfliacija – tai JAV finansinės valdžios, įjungusios spausdinimo stakles, galimos politikos padarinys.

3. JAV ir FRS vadovai pamėgins išvengti hiperinfliacijos, jei pajus, kad reikalai atsiduoda degėsiais.

Taip pat paminėčiau šiuos žinomus faktus:

Pirma. Kai tik FRS vadovas Bernake pajus, kad defliacines tendencijas keičia infliacinės, jis ims vykdyti antiinfliacinę politiką, kad nors palaikytų tolygų Amerikos valiutos žemėjimą. Kodėl gi bus taip, o ne kitaip? Na, pirmiausia, visa tai įrašyta FRS įstatuose, kurie sako, kad FRS turi sekti, kad infliacija neviršytų leidžiamų normų. Ir hiperinfliacinis planas jau prieštarauja šiems įstatams. Kitu atveju, pažeidus įstatus, Obama gali paprasčiausiai nacionalizuoti FRS, apie ką kalba , kai sakoma, kad ir pati FRS turi pergyventi bankrotų stadiją.

Antra. Dabar visais šiais reikalais užsiima Pikoro komisija, kuri aiškinasi sukčiavimo, išperkant blogus įkaitinius raštus, atvejus, kurie buvo dažni Bušo administracijoje, ir, atrodo, FRS. Būtent todėl pats Obama ir sustabdė Plosono plano vykdymą, kai buvo išperkami tik tie blogieji aktyvai, kurie priklausė siauram asmenų ratui. O ir pats Obama jau pareiškė, kad „ prokurorui reikės tik kelis kartus paskambinti“.

Trečia. Prognozės, kad galų gale „atsiras kažkoks baltai apsirėdęs žmogus ir kairėn – dešinėn pradės dalinti pinigus“ vargiai realios. Prognozuotojai labai neįvertina Obamos kaip prezidento, sakydami, kad jis neturi savo klano, ir kaip asmenybė nieko nereiškia. Tą patį galvojo ir apie Putiną. Berezovskis galvojo, Chodorkovskis galvojo…o galų gale Putinas visus sukišo už diržo. Kur dabar Berezovskis ir kur dabar Chodorkovskis? Tas pats įvyks ir JAV, kai apsivogusius valdininkus veš kalėjimo karietoje.

Pateikėme du skirtingus pasaulinės krizės matymus. Nepriklausomai nuo to, kuris iš jų realus, ir net jeigu nei vienas, siūlome netikėti tais, kurie sako, kad štai greitai (rudenį, kitais metais ar pan.) krizė baigsis, nes ji nepasibaigs anksčiau kaip po 5-7 metų. Visuomet prisiminkite, kad tai ne finansinė krizė, o perprodukcijos krizė. Žinokite, kad artimiausiu metu prasidės,, prekybiniai karai“-užsienio kompanijos pradės lenktyniauti nuolaidomis, imsis žiaurių akcijų prieš konkurentus.

Dolerio likimas jau aptartas, o Europa euro gali atsisakyti. Bet apie tai mes dar turime (tiesa, labai mažai) laiko padiskutuoti ateityje.

Views All Time
Views All Time
2889
Views Today
Views Today
1
0 0