Kad Boratas nėra tik šiaip atsitiktinė Lietuvai asmenybė, neseniai perskaičiau viename interneto forume. Pasirodo, jog šaunių kazacho nuotykių Amerikoje autorius, filmo „Borat: Cultural Learnings of America for Make Benefit Glorious Nation of Kazakhstan“ herojus gali būti daugiau susijęs su Lietuva, nei su parodijuojama Kazachija. Mat Borato personažo Sacha Baron Cohen prosenelis yra gimęs Kaune. Kiek čia tiesos, kol kas sunku pasakyti. Mat žydų Cohen pavardė yra plačiai paplitusi po pasaulį, gali būti, kad tai yra tik sutapimas, panašiai kaip ir su S. Palin, bandžiusia kartu su McCain prasibrauti į Amerikos politikos olimpą. Netgi garsaus dainininko Bob Dylan šaknys taip pat lietuviškos – vieni proseneliai kilę kažkur nuo Kauno, o kurį laiką gyveno Ukmergėje.

Galbūt prisiminęs savo šaknis tolimojoje Lietuvoje Boratas sukurptų dar vieną filmą, šį kartą apie Borato nuotykius mūsų tėvynėje. Siužetų tikrai atsirastų ne ką mažiau nei Amerikoje, būtų iš ko pasijuokti – ir iš valdžios sprendimų, iš visokiausių fobijų, keistų tradicijų, politikų veiksmų ar visuomenėje įsigalėjusių stereotipų, o gal dėl lietuviškų šaknų galėtų įsijausti į naujuosius prezidentus?

Gal visuomenė šį litvaką komiką galėtų pasamdyti eiti prezidento pareigas? Panašiai kaip ir samdomi juodaodžiai krepšininkai (Lietuvos krepšinio federacijos pirmininko V. Garasto dėl prasto jų žaidimo netyčia pramintų „juodašikniais“), kurie „kelia“ Lietuvos krepšinio lygį mūsiškiams išvykstant į užsienį. Jeigu reikės, ir Konstituciją galima pakeisti ar šimtą kitą įstatymų, panašiai kaip priimant sprendimus dėl naujos atominės elektrinės.

Dabartiniam Prezidentui iki kadencijos pabaigos jau visai nedaug beliko. Gaila, bet Prezidentas, bent jau man toks įspūdis susidarė, dėl gilėjančio ekonominio nuosmukio nesiėmė ryžtingų veiksmų, palikdamas viską spręsti naujai koalicijai. Norėčiau pridurti, kad toks jo vaidmuo valstybės valdyme tęsėsi per visą jo valdymo laikotarpį – mažai kam jis trukdė, mažai kišosi, tad ir pasitikėjimo visuomenėje reitingas pats aukščiausias. Kaip vienoje juokų laidoje jį pavaizdavo, bene jei norėjo išreikšti savo pyktį ar prieštaravimus, geriausiu atveju galėjo pagrasinti savo „trept, trept kojele“.

2009 m. įvyksiantys nauji Prezidento rinkimai iškels naujų veidų Lietuvos politikoje. Šalia jau žinomų politikos veikėjų tarp kandidatų vis dažniau minimos Europos Sąjungos komisarės Dalios Grybauskaitės bei bankų analitiko Gitano Nausėdos, daugeliui pažįstamo Vygando Ušacko, kurį laiką buvusio Lietuvos Respublikos ambasadoriumi JAV, pavardės. Bet čia, kaip ir prieš kelioliką metų, vėl iškyla vadinamoji šlepečių („tapkių“) problema – pagal LR Konstituciją kandidatas turi paskutiniais metais gyventi Lietuvoje, tuo tarpu D. Grybauskaitė šiuo metu reziduoja Briuselyje, o V. Ušackas kurį laiką praleido diplomatinėse tarnybose JAV bei Jungtinėje Karalystėje. Darbas užsienyje, nors ir oficialiai atstovaujant Lietuvai, gali sutrukdyti kandidatuoti. Tačiau viskas įmanoma. Daug kas prisimena dabartinio Prezidento Valdo Adamkaus „šlepečių“ bylą, jam kandidatuojant į prezidentus. Tuomet po teismų jam buvo leista dalyvauti rinkimuose, įrodžius, kad V. Adamkus kelis metus buvo registruotas Šiauliuose (juose laikė savo „šlepetes“), o kasdienį ryšį su Lietuva, nors ir gyvendamas tuo metu užsienyje, įrodinėjo nuolat skambindamas ir bendraudamas telefonu su tautiečiais Tėvynėje. Man tuo metu atrodė keista, kad tokiu būdu galima įrodyti gyvenimą kitoje šalyse. Tą patį galėtų teigti ir D. Grybauskaitė ar V. Ušackas – juk jie kasdien įvairiomis technologinėmis priemonėmis palaikė ryšį su Lietuva, o ir nemanau, kad kur nors ir jų šlepetės nesivoliojo. O gal tokiu būdu galima būtų paremti visų šiuo metu užsienyje gyvenančių lietuvių kilmės asmenų klausimą dėl dvigubos pilietybės?

Nauji metai – nauji lapai.

Pasaulyje benzinas ir dujos, kitos gamtinės žaliavos pinga, o Lietuvoje šildymas, elektra, benzinas ir dujos brangsta. Ir tai ne tik dėl padidintų mokesčių ar akcizų, bet dėl monopolinių kompanijų nesiskaitymo su vartotojais. JAV jau seniai vyktų tokių firmų boikotai, o Lietuvoje visuomeninės akcijos labai negausios. Keista buvo stebėti, kai Seimas vienu mostu panaikino lengvatas maisto produktams, spaudai bei knygoms. Beje, dėl knygų buvo priimtas sprendimas, kad lietuvių (Lietuvoje gyvenančių) autorių knygas apmokestinti viena kaina, užsienio rašytojų – jau kita. Valdžia ateityje planuoja atsisakyti ir kitų lengvatų, tačiau niekaip neišdrįso įvesti mokesčio lošimo namams, nekilnojamajam turtui ar net firmų automobiliams. Dar daugiau, dosnia ranka atseikėjo milijonus Valdovų rūmų statyboms bei šventiniams fejerverkams.

Naujuosius metus sutikau visur išreklamuotoje tūkstantmečio šventėje Katedros aikštėje. Buvo prigrasinta, kad vykdami į Vilniaus širdį miesto gyventojai ir svečiai turės praeiti specialius apsaugos postus, kur bus tikrinami, ar nesineša alkoholio, fejerverkų. Deja, po renginio aplink visur po kojomis mėtėsi šampano, ir ne tik, buteliai. Tiesa, petardų minioje niekas nelaidė. Tačiau pati programa, užsakyta (kaip organizatoriai teigė) dar ne krizės laikotarpiu, nuvylė. Tiek šventinis „Spragtuko“ miuziklas, tiek ir garsaus vokiečių menininko Hofo šviesos, fejerverkų ir muzikos spektaklis. Beje, kainavęs „viso labo“ vieną milijoną eurų…, kuris taip ir išlėkė į orą. Gražu, kai Vilniaus katedra nušviečiama įvairiausiomis spalvomis, tačiau šventinis fejerverkas didesnio įspūdžio nepaliko. Amerikietiški ar rusiški per televizorių stebėti fejerverkai buvo daug įspūdingesni ir visai be pompastikos, be pasivadinimo „Europos kultūros sostine“ ar Lietuvos vardo tūkstantmečio ambicijų. Juokas ima iš kai kurių „meniškų“ renginių, skirtų „kultūros sostinei“. Ir ačiū Dievui, kad sunkumų prispausta Lietuva negali skirti visos planuotos sumos kultūros programoms. Vietoj pseudomeninių projektų (o gal tiesiog drąsiai pasakysiu – kultūrinio šlamšto) kultūros sostinė geriau būtų paruošusi gerą istorinę knygą apie Vilnių ir kultūrinį Vilniaus gyvenimą anglų kalba. O gal tą turėtų daryti istorinio „tūkstantmečio“ minėtojai. Gaila, kad tas istorinis tūkstantmetis prasideda žmogžudyste – blogais darbais nužudžius misionierių Brunoną, garsėjame jau tūkstantį metų. Kitaip niekas tos Lietuvos dar kelis šimtus metų nebūtų nė linksniavęs. Ne veltui aktorius ir režisierius M. Gibson svajoja sukurti filmą apie iki dantų apsiginklavusius lietuvius, vaikščiojančius Santa Monica pakrante, taip ir tykančius ką nors nužudyti. Vadinasi, tai mūsų genuose. Tiesa, iki žydų šlovės dar vienas tūkstantmetis.

Išsisklaidžius fejerverko dūmams reikia sugrįžti į realybę. Kol kas neaišku, kiek šventiniai sprogimai pakenkė pačiam Katedros pastatui (apie plyšius Katedros sienose jau ne kartą diskutuota žiniasklaidoje). Baiminamasi, kad įtrūkimai, atsiradę Katedros sienose dėl šalia vykdomų Valdovų rūmų statybų, po švenčių dar labiau padidės ir gal greitai reikės uždaryti Katedrą remontui. Vieną statom, kitą griaunam. Juk vienas šalia kito stovintys pastatai tikrai nesižiūri ir nedera. Istoriškai jau buvo susiklostę, kad viename Gedimino prospekto gale buvo Katedra, o kitame – Seimo pastatas. Dabar viskas sujaukiama.

Nauja dainuojanti revoliucija persimetė ir į Seimą. Menininkų gripo virusas greitai plinta. Seimo pirmininko Valinsko (liaudyje jau praminto Kvailinsku) partiečiai iš šoumenų partijos nesibodi per šventinį laikotarpį koncertuoti įvairių firmų šventiniuose vakarėliuose, esą jie šias sutartis yra sudarę dar prieš tampant Seimo nariais. Niekam neįdomios valdžios vyrų įkurtos firmos ir firmelės, suplakti valstybiniai ir privatūs interesai, už kuriuos niekas nebaudžia, nes nėra rimtos kontroliuojančios įstaigos, kovojančios su švaistymu ar korupcija.

O kaip p. Valinskas? Jis jau pabuvo Boratu – deja, tik labai trumpam, kvailino visuomenę tol, kol atsisėdo į politiko kėdę. Ką gi, lauksime naujo Borato.

Views All Time
Views All Time
1566
Views Today
Views Today
1
0 0