Leisgyvė sistema: kaip kapitalizmas nuvažiavo nuo vėžių (I)

capitalism Straipsniai.lt

Praėjus šešeriems metams po JAV banko „Lehman Brothers“ katastrofos, industrializuotas pasaulis kenčia nuo Japonijos sindromo. Augimas – minimalus, neatmestina dar vieno kracho galimybė, o praraja tarp turtingųjų ir vargšų nesiliauja augusi. Ar globali ekonomika gali pasikeisti? Atsakymo į šį klausimą ieško Vokietijos savaitraštis „Der Spiegel“.

Naujas madingas terminas pastaruoju metu išpopuliarėjo viso pasaulio konferencijų salėse ir auditorijose. Jį galima išgirsti Pasaulio ekonomikos forume Davose, Šveicarijoje ir kasmetiniame Tarptautinio valiutos fondo (TVF) susirinkime. Bankininkai juo prikaišioja savo prezentacijas, politikai jį naudoja, norėdami palikti įspūdį debatuose.

Šis terminas – „įtraukimas“. Juo nurodoma į savybę, kurią industrinės Vakarų valstybės baigia prarasti: galimybę didžiausiam visuomenės sluoksnių skaičiui gauti naudą iš ekonominės pažangos ir dalyvavimo politiniame gyvenime.

Straipsniai 1 reklama

Dabar šis žodis naudojamas net ir išskirtinio pobūdžio susitikimuose. Šių metų gegužę maždaug 250 turtingų ir ypač turtingų asmenų, tarp kurių buvo tokios garsenybės, kaip „Google“ direktorių tarybos pirmininkas Ericas Schmidtas ir „Unilever“ vadovas Paulas Polmanas, susirinko pilyje šalia Londono, kur sielojosi dėl to, kad šiuolaikiniame kapitalizme mažesnių pajamų klasės gauna per mažai. Buvęs JAV prezidentas Billas Clintonas dėl to kaltino „nelygų galimybių pasiskirstymą“, o TVF vadovė Christine Lagarde kritikavo finansinius skandalus, kurių pastaraisiais metais buvo labai daug. Susitikimo organizatorė –  investuotoja ir bankininkė Lynn Forester de Rothschild sakė, kad yra susirūpinusi dėl socialinio glaudumo ir pastebėjo, jog piliečiai nebepasitiki savo vyriausybėmis.

Žinoma, nebūtina sudalyvauti konferencijoje apie „įtraukiantį kapitalizmą“, kad suprastum, jog pramoninės valstybės turi problemą. Kai prieš 25 metus griuvo Berlyno siena, Vakarų liberali ekonominė ir socialinė tvarka atrodė priartėjusi prie nesustabdomo maršo į triumfą. Komunizmas žlugo, politikai visame pasaulyje liaupsino nereguliuojamas rinkas, o JAV politologas Francis Fukuyama pranašavo istorijos pabaigą.

Šiandien niekas nebekalba apie nekliudomo kapitalo judėjimo privalumus. Dabartinė problema yra „sekuliari stagnacija“, kaip ją pavadino buvęs JAV iždo sekretorius Larry Summersas. JAV ekonomika nebeauga nė pusės tiek, kiek augo XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Japonija tapo Azijos ligoniu, o Europa skęsta recesijoje, kuri pradėjo stabdyti ir Vokietijos eksporto mašiną bei grasinti gerovei.

XXI amžiaus kapitalizmas yra netikrumo kapitalizmas, kaip tai dar akivaizdžiau tapo praėjusių metų spalį. Tereikėjo kelių nuviliančių JAV prekybos rodiklių, ir staiga rinkos puolė žemyn visame pasaulyje – nuo Amerikos obligacijų iki naftos prekybos. Neveltui neramumai paveikė ir obligacijas šalies, kuri jau seniai buvo nervingumo rodiklis – Graikijos. Finansinėse ataskaitose šis įvykis pavadintas „momentiniu krachu“.

Besibaigiant amunicijai

Kad ir kur pažvelgsi – politikai ir verslo lyderiai šaukiasi naujų augimo iniciatyvų, tačiau vyriausybių ginklų sandėliai jau tušti. Milijardai, išleisti ekonomikos skatinimui po finansų krizės, sukūrė kalnus skolų labiausiai išsivysčiusiose valstybėse, kurios dabar nebeturi lėšų naujoms programoms.

Centriniams bankams amunicija taip pat baigiasi. Jie palūkanų normas nustūmė arti nulio ir išleido šimtus milijardų, pirkdami valstybių obligacijas.  Tačiau šie pinigai pumpuojami į finansų sektorių ir realios ekonomikos nepasiekia.

Japonijoje, Europoje ir JAV įmonės beveik neinvestuoja į naują techniką ar fabrikus. Užtat kyla kainos pasaulinėje akcijų, nekilnojamo turto (NT) ir obligacijų rinkose. Tai pavojingas pigių pinigų, o ne tvaraus augimo pučiamas burbulas. Tarptautinio atsiskaitymų banko ekspertai daugelyje sričių jau įvardino „susirūpinimą keliančius ženklus“, kurie gali sukelti krachą. Vakarai ne tik kuria naujas rizikas, bet ir sunkina konfliktus savo pačių valstybėse. Kai darbuotojų atlyginimai nekyla ir tradiciniai taupymo būdai neduoda beveik jokios naudos, turtingesnės klasės – tie, kurie didžiąją dalį pajamų gauna iš to, kad leidžia savo pinigams jas uždirbti – pelnosi kuo puikiausiai.

Remiantis tarptautinės Bostono vadybos konsultavimo įmonės Globalaus turto ataskaita, 2013 metais visame pasaulyje privatus turtas augo maždaug 15 proc. – beveik dvigubai greičiau nei 2012 metais.

Šie duomenys atskleidžia pavojingą sutrikimą kapitalizmo variklyje. Bankai, investiciniai fondai ir investicinės bendrovės anksčiau užtikrindavo, kad piliečių santaupos bus transformuotos į technologinę pažangą, augimą ir naujas darbo vietas. Šiandien jie organizuoja socialinio turto perskirstymą iš apačios į viršų. Vidurinė klasė taip pat buvo paveikta neigiamai: jau daugelį metų vidutines pajamas gaunančių žmonių gerovė prastėjo, o ne gerėjo.

Harvardo ekonomistas Larry Katzas teigia, kad JAV visuomenė tapo panaši į deformuotą ir nestabilų gyvenamąjį namą: mansarda viršuje vis auga ir auga, žemutiniai aukštai perpildyti, vidurinieji pilni tuščių butų, o liftas nustojo veikęs.

Ekonominė atskirtis auga

Nenuostabu, kad žmonės nebegali iš sistemos gauti daugiau. Remiantis Allensbacho instituto apklausomis, tik vienas iš penkių vokiečių tiki, kad ekonominės sąlygos Vokietijoje yra sąžiningos. Beveik 90 proc. jaučia, jog ekonominė atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų yra vis platesnė ir platesnė.

Šia prasme kapitalizmo krizė tapo demokratijos krize. Daugelis tiki, kad šalys valdomos nebe parlamentarų ar vyriausybių pareigūnų, bet bankų lobistų, kurie, siekdami išsaugoti savo privilegijas, naudoja savižudžių sprogdintojų logiką: arba jie yra išgelbėjami, arba su savimi į mirti nusitemps visą sektorių.

Akivaizdu, kad ši situacija sustiprina kairiųjų pažiūrų ekonomistų, tokių, kaip pasiskirstymo kritiko Thomas Piketty, argumentus. Tačiau net ir laisvosios rinkos šalininkai pradėjo naudoti tokius terminus, kaip „1 proc. visuomenė“ ir „plutokratija“. Vyriausiasis „Financial Times“ apžvalgininkas Martinas Wolfas kapitalo rinkų paleidimą nuo saito vadina „sutartimi su velniu“.

Jie – ne vieninteliai. Net ir sistemos vidaus žmonės kupini abejonių. Niujorke galima rasti banko analitiką, kuris pyksta ant bankų, Šveicarijoje – verslininką, kuris reikalauja didesnių mokesčių, Vašingtone – konservatyvų politiką, kuris prarado tikėjimą konservatoriais, Frankfurte – bankininką, kuris prieštarauja Europos aukščiausiajai monetarinei institucijai.

Visi jie perteikia gilų nerimo jausmą, o kai kurie netgi šiek tiek maištauja.

Jei tarp pasaulio bankų analitikų yra roko žvaigždė, tai jo vardas – Mike`as Mayo. Liesas finansų ekspertas labai mėgsta ryškius kaklaraiščius ir nepriekaištingai pasiūtus kostiumus, jis gali vienu ypu padaryti 35 prisitraukimus ir mėgsta, kai žmonės jį vadina „įmonių vadovų žudiku“.

Ginklai, kuriuos M. Mayo nešasi į mūšį, gražiai išrikiuoti 15-ame Niujorko dangoraižio aukšte: skaičių pilni JAV bankų sektoriaus tyrimai, kai kurie net batų dėžės storumo, atskleidžia tiek daug, kad net yra įsiutinę tokius industrijos milžinus, kaip „Citigroup“ vadovas Sandy Weillas ar Stanas O’Nealas, kol pastarasis dar vadovavo „Merrill Lynch“. Pagyrimo žodžiai iš M. Mayo lūpų rinkose sutinkami džiugiai, bet, kai jis siūlo parduoti, kainos virsta žemyn.

M. Mayo domisi ne kuriuo nors sektoriumi atskirai, bet visa Vakarų ekonomine sistema. Karlas Marxas bankus vadino „labiausiai dirbtinu ir labiausiai išvystytu produktu, kada nors sukurtu kapitalizmo“. Austrų ekonomistui Josephui Schumpeteriui bankai buvo progreso, kurį jis vadino „kūrybine destrukcija“, garantai.

Tačiau finansinės institucijos šio vaidmens nebeatlieka jau seniai. Prieš finansų krizę jie buvo nepagrįsto skolų augimo, kuris sukėlė griūtį, skatintojai. Dabar, nors ir susikoncentravę į savo padarytos žalos ištaisymą, jie varžo atsigavimą. „Paskolų išdavimas turėjo būti šešis kartus greitesnis, nei buvo, – sako M. Mayo, – bankai daugiau nebėra augimo varikliai.“

M. Mayo žodžiai atspindi jo 25 metų patirtį šioje srityje. Jo karjera primena amerikiečių trilerių autoriaus Johno Grishamo scenarijų: jaunas herojus kovoja su mafiją primenančia sistema.

Jam buvo beveik 30 metų, kai atvyko į Volstrytą, vietą, kurią jis matė, kaip tiek ekonominės, tiek moralinės kapitalizmo viršenybės simbolį. „Visada turėjau tokį įspūdį, – sako M. Mayo, – kad banko vadovu turėtų būti kiek įmanoma etiškas ir doras pilietis.“

Bet kai skolinimo ekspertas M. Mayo dirbo gerai žinomiems žaidėjams, kaip UBS ar „Prudential Securities“, jis greitai suprato, kad už žėrinčių JAV finansų industrijos fasadų slypi melo ir korupcijos praraja. M. Mayo sutiko žmones, kurie rekomendavo pirkti technologijų įmonių, su kuriomis patys buvo susiję, akcijas. Jis matė, kaip aukštas pareigas užimantys vadovai kreipė lėšas į savo kišenes per bendrovių susijungimus. Ir jis sutiko banko vadovą, kuris savo banką sujungė su skolintoju Floridoje tik dėl to, kad mėgo ten irkluoti.

M. Mayo labiausiai neramino tai, kad jo darbdaviai jį baudė už tai, jog jis dirbo savo darbą – rašė kritiškas bankų analizes. Savo darbo „Lehman Brothers“ neteko, nes sumažino finansinės institucijos, su kuria „Lehman“ norėjo imtis verslo, kredito reitingą. „Credit Suisse“ jį atleido už tai, kad jis rekomendavo parduoti daugumos JAV bankų akcijas.

Tik sprogus NT burbului, industrija prisiminė šį įžūlų banko analitiką, kuris artėjančią nelaimę matė dar tada, kai tuometinis „Deutsche Bank“ vadovas Josefas Ackermannas skelbė 25 proc. pelningumo projekciją. „Fortune“ jį pavadino 1 iš 8 žmonių, kurie pastebėjo artėjančią krizę. JAV Kongresas jį iškvietė duoti parodymus.

Šiandien M. Mayo rengia analizes Azijos maklerių grupei CLSA, ir jos vis dar atrodo kaip ataskaitos iš krizės zonos. Centriniai bankai skolintojus išlaikė gyvus su žemomis palūkanų normomis, o vyriausybės privertė juos priimti papildomo kapitalo ir susitaikyti su tūkstančiais puslapių naujų reguliavimų. Vis dėlto M. Mayo yra įsitikinęs, kad „paskatos, kurios sukėlė problemas… vis dar egzistuoja“.

Didžiausių bankų vadovai ir vėl uždirba tiek pat, kiek gaudavo prieš krizę, nors vyriausybės turėjo didelę dalį tų bankų išgelbėti. Pagrindiniai bankai nesusitraukė, kaip buvo planuota, bet tapo dar didesni.

Views All Time
Views All Time
245
Views Today
Views Today
1

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

2 + 5 =