Tiems, kurie išgyvena ekonominės krizės laikus, veikiausiai atrodo, jog žlunga jų pasaulis. Jiems atrodo, jog žlunga visa kapitalistinė sistema. Tačiau kapitalizmo krizės nėra išskirtiniai įvykiai, veikiau jie yra neatskiriama normalaus kapitalistinės visuomenės funkcionavimo dalis.

(James Fulcher „Kapitalizmas“, 2004)

Globalinio atšilimo nebus!

Ar pamenate visai neseniai kilusią isteriją dėl globalinio atšilimo? Klimatas keičiasi, keičiasi įtakotas žmogaus ir tai veda mus į didžiules katastrofas. Padažnėję uraganai, tornadai, potvyniai, sausros ir kitos gamtos anomalijos, dykumėjimas, rūšių nykimas, vandens lygio kilimas, vandens stoka ir maisto kainų kilimas, bei įvairios kitos negandos greitu metu žadėjusios nusinešti ne milijonus, o net milijardus žmonių gyvybių, staiga dingo. Drąsiausieji teigė, kad apskritai žmonija gali išnykti. Ir visa tai dabar atšaukta. Viskas – globalinio atšilimo nėra.

Anksčiau kasdien girdėjome, kad klimatas keičiasi, skaičiavome savo ekologinį pėdsaką, raginom net savo namiškius rūšiuoti šiukšles, kad tik sumažinti tą nelemtą CO2 ir staiga – viso to nebėra. Kasdien visa media tik klykė į kokį pavojų patekome, o dabar ši tema tapo visai nesvarbi. Balsas.lt štai dar išspausdino vieną žinutę apie tai, kad neva ledynai tirpsta greičiau nei tikėtasi (bet ir tai yra sena informacija), o daugiau nieko. Ničnieko.

Kas gi toks galingas, kad pranoko globalines pasaulines katastrofas ir išstūmė jas iš eterio? Kas gali būti baisiau už ekologines katastrofas, nusinešiančias milijonus žmonių gyvybių, už pavojų išnykti visai žmonijai? O pasirodo toks dalykas yra. Tai – pinigai.

Dabar pasaulį užvaldė nauja isterija – globalinė finansų krizė. Nesvarbu, kad mums gresia žūti katastrofose. Svarbiausia, kad galime netekti pinigų ar dar blogiau – darbo. Milijonai žmonių gali netekti darbo. Nedarbas gali išaugti iki 25 %! Va, čia tai katastrofa. Turtas nuvertės! Siaubas, tai blogiau už mirtį!

Kartais pasaulis jaučiasi gerai. Tada jis pradeda šnekėti apie vertybes, apie jausmus, apie gyvybę, gamtą. Atsiranda netgi tokių, kurie teigia, kad „už pinigus laimės nenupirksi“ arba „ne viskas yra parduodama.“ Bet štai maža ekonominė krizelė ir apie vertybes nėra nė ko šnekėti. Pinigai yra didžiausia vertybė, o jų netekimas, net ir mažos dalies yra didžiausia tragedija. Galima netekti proto, sąžinės, jausmų, galima išduoti draugą, bet finansų krizei abejingų negali būti.

Finansų krizės pasaulį krečia nuolatos

O štai Fulcheris ir kiti ekonomistai sako, jog krizės yra neatskiriama normalaus kapitalistinės visuomenės funkcionavimo dalis. Krizės privalo vykti. Kaip gi be jų? Jos vyksta nuolatos.

Štai per paskutiniuosius 30 metų buvo 9 didžiulės finansų krizės: 1980 Lotynų Amerikos skolos krizė; 1989-91 JAV santaupų ir paskolų krizė; 1990 Japonijos turto kainų burbulo sprogimas; 1992-93 valiutos krizė Europoje; 1994 Meksikos skolos krizė; 1997-1998 Azijos finansų krizė; 1998 Rusijos finansų krizė; 2001-2002 Argentinos ekonomikos krizė; 2008 pasaulinė finansų krizė.

Vienos krizės didesnės, kitos – mažesnės. Jos vyksta viena po kitos ir kartais sunku pasakyti, ar tai vienos valstybės vidinė krizė, ar kitais metais ji padaro įtakos kitoms valstybėms ir tai jau galima laikyti bendra globaline krize. Neginčijamų globalinių krizių taip pat būta. Turbūt garsiausioji yra vadinamoji Didžioji depresija, prasidėjusi JAV ir palietusi visą pasaulį. O tai visai neseniai buvo – apie 1930 metus.

Po šios pasaulinės krizės ekonomistai nusprendė, kad ekonomika vystosi ciklais ir nuolatos pakilimai ir krizės kartojasi. Nieko nuostabaus. Kitaip sakant – norma. Taip ir turi būti.

Tad kogi mes taip stipriai iš proto kraustomės, jei taip ir turi būti? Juk tai ir yra kapitalizmo vystymasis. Taip ir turi būti. Po krizės ateis labai staigus pakilimas, po to vėl krizė, o po jos vėl pakilimas. Reikia tik sėkmingoje vietoje padėti pinigus ir jie ne sumažės, o tik padidės.

Štai čia ir problema. Žmonės nežino kur padėti pinigus, kad krizės metu gautum pelno. Teisingiau – daugelis žmonių nežino. Štai šitų žmonių (o tai yra beveik visi planetos gyventojai) turtas ir nuvertėja. Štai jie ir kenčia. O keleto žmonių, kurie žino kur padėti pinigus krizės metu turto vertė pakyla.

Iš tikrųjų krizė aukščiausiame lygmenyje yra valdomas procesas. Tiesiog kažkas persistumdo savo kapitalus į kitą vietą, apsikeičia kapitalus, išgrynina slaptus pinigus ar nusibraukia skolas. Tačiau apie tai kitą kartą. O šiandien mums svarbu tai, jog krizės vyksta nuolatos ir jos užgožia ne tik moralės, dorovės, vertybių klausimus, bet netgi žmonijos išlikimo klausimą.

Žmonės, kurių krizė nepaliečia

O pasaulyje yra žmonių, kurių krizė nepalietė? Kaip tai? Juk tai pasaulinė krizė, ji paliečia kiekvieną, netgi skurdžiausius rajonus, kurie neva su pinigais mažai kuo susiję. O krizė labiausiai ir paliečia skurdžiausius rajonus. Kapitalistinė ekonomika yra piramidinis modelis. Finansiniai srautai teka iš apačios į viršų. Viršūnėlės turi didžiulį rezervą ir krizę pajaučia paskutinės. JAV, Europa turi didžiules atsargas, nesvarbu, ar tai sandėliuojami grūdai, ar turtas sukauptas ilgalaikių materialinių gėrybių pavidalu. Visa tai yra kapitalas, kurį galima bet kada transformuoti į pinigus ir įgyti kitų gėrybių. Afrika, skurdžios Azijos tautos to neturi. Jos augina pasėlius kasmet ir augina jas stipresnėms kapitalistinėms šalims. Trečiojo pasaulio šalyse pasodinama labai daug. Afrika niekada nebadautų, jei valgytų tai, ką užsiaugina. Tačiau beveik visa produkcija nukeliauja į turtingesnes šalis, o trečiosios šalys gauna už tai pinigų ir toliau sau ramiai badauja.

Pinigai, pasirodo, ir Afrikoje yra pinigai. Jie yra svarbiau ir už maistą, ir už gyvybę.

Įsivyravus tokioms vertybėms, kas nenorėtų, kad finansų krizė jo nepaliestų? O pasirodo yra tokių žmonių, kurių krizė neliečia. Apie juos jau rašiau anksčiau. Tačiau dar kartą pakartosiu:

Didžioji depresija ketvirtojo dešimtmečio pradžioje palietė ir Ramiojo vandenyno salas, keletą metų rarojiečiai neturėjo jokių pajamų. Kituose pasaulio kraštuose nedarbas buvo didelė ir tragiška problema. Tačiau rarojiečiai nė kiek nenukentėjo. Kai pasibaigė miltai, kava, galetai ir troškinta jautiena, jie vėl pradėjo gyventi taip, kaip kadaise gyveno jų ainiai – valgė žuvį, paukščius, šaknis, kokoso riešutus. Ir pasidarė tik sveikesni. (B.Danielsonas „Laimingoji sala“, p. 76)

Puiku! Štai kaip reikia gyventi, kad finansų krizės tavęs nepaliestų. Taigi išeitį turime. O kodėl taip negyvename? Na, pagalvokim, jie – linksmi, džiugūs, laimingi, nieko jiems netrūksta. Juk ir mes norim būti linksmi ir laimingi. Ar labiau norime pinigų? Visgi labiau norime pinigų. Gal tos primityvios tautos mums ne autoritetas? Gal reikia, kad laimės kelią parodytų koks nors mūsų kapitalistinės sistemos žmogus? O tokių pavyzdžių taip pat yra.

Štai makleris, sėkmingai dirbęs JAV vertybinių popierių biržoje NASDAQ. Na, jis tai jau tikrai išmano kas yra pinigai ir kaip jų gauti. Gal jo paklausysime? Jis gi – autoritetas. O štai ką jis sako:

– Sėkmingai prekiavau biržoje, bet pastebėjau, kad nesu laimingas, todėl prieš penkerius metus viską mečiau ir pradėjau vienuoliauti sename apleistame vienuolyne.

Puiku! Išmanantis žmogus pasakė, kad geriau jau vienuolio gyvenimas, nei biržos maklerio. Tad ką pasirinksim?

Na, vienuoliu vėlgi niekas nenori būti. Vat, kad taip gyvenimo būdą tokį, kad ir modernus būtum, ir nepaliestų krizės.

O pasirodo ir tokių žmonių yra. Įvairiose pasaulio vietose kuriasi paprastų žmonių gyvenvietės, kurie nori gyventi nepriklausomai nuo naftos kainų. Jie perka žemes ir statosi modernius namus, kuriems energiją tiekia modernios technologijos – saulės, vėjo jėgainės. Jie augina daržus ir stengiasi viską pasidaryti patys. Galima daržų ir nesiauginti, tada teks šiek tiek dirbti, bet vis tiek galėsi išsaugoti savo nepriklausomybę nuo dujų ar naftos tiekėjų. Tokių gyvenviečių aprašymų galima rasti internete pagal raktinius žodžius „sustainable ecovillage“ (save išsilaikančios ekogyvenvietės).

Visus tris variantus vienyja tai, kad žmonės pasirinkę tokį gyvenimo būdą yra tikri tinginiai. Taip, jie dirba. Bet tas jų darbas yra visai kitoks. Išsiauginti sau pomidorą ar pasistatyti namą iš vietinių medžiagų yra visai kas kita, nei dirbti keletą metų ir paskui pasamdyti ką nors kas tau pastatys namą ar išaugins pomidorą. Tiek pomidorą, tiek namą tu gali gauti už realią kainą, t. y. už tiek, kiek jis iš tikrųjų turi kainuoti. Už pačią pigiausią kainą, be jokių tarpininkų. Juk jei namą nori pirkti iš kitur, tai įsivelia tarpininkai, kurie už savo darbą nori pasiimti tam tikrą dalį pinigų.

Šiandieninė rinka manipuliuoja netikrais pinigais (kreditai, vekseliai, akcijos, fjūčersai ir pan.), kurie suteikia galimybę šiandien naudoti pinigus, kuriuos uždirbsime tik po keleto metų. Rinka gali įsitempti ir pasiūlyti šiek tiek pigesnius pomidorus ar namus, tačiau po to būtinai prasidės atgalinis procesas – finansų krizė.

Tinginiai neįtempia rinkos. Jie ima pomidorus už realią kainą. Tačiau be tarpininkų. Todėl prekė būna ir pigi, ir saugi, ir neužtraukia finansų krizės grėsmės ant tinginio galvos. Kadangi tinginiai gyvena nepriklausomai (sustainable), tai ir naftos, dujų, pipirų ar kiti tiekėjai negali monopolizuoti rinkos ir užkelti kainų.

Mano draugui prasidėjus krizei sumažino atlyginimą. Beje, Airijos statybininkams irgi sumažino atlyginimus. Grįžta dabar vyručiai atgal į Lietuvą. O štai nedirbančiam tinginiui niekas negali reguliuoti kainos, niekas nesumažins atlyginimo, nes jis tiesiog nedirba.

Pasaulyje yra daug tingaus gyvenimo būdo pavyzdžių. Tereikia išsirinkti sau tinkamą ir ateisiančios krizės jūsų nebepalies.

Views All Time
Views All Time
2252
Views Today
Views Today
1
0 0