Kol pasaulines finansų sostines krečia finansų krizės karštinė, jų gyventojai nenusimena, bet nuolat ieško alternatyvių vertybių. Galbūt dabar pats tinkamiausias metas įsigilinti į tai, kas jaudina, kam niekada nerandame laiko.

Londone priešpaskutinį spalio savaitgalį „Sonic Arts Network“ kartu su „BBC Radio 3” pristatė eksperimentinės muzikos festivalį. Šis renginys remiasi vokiečių kompozitoriaus avangardisto ir elektroninės muzikos pionieriaus Karlheinco Štokhauzeno kūriniu „Aus Sieben Tagen“ („Iš septynių dienų“). Avangardinės muzikos festivalyje dalyvavo daugiau nei 20 atlikėjų. Festivalio režisierius – Antonas Lukoševieze – festivalio metu vadovavo gausiam atlikėjų būriui, tarp kurių ir žymus lietuvių kvartetas „Twentytwentyone“, ne kartą pasirodęs Lietuvos „Jauna Muzika“ ir kituose progresyviuose festivaliuose.

Ypatinga griūvančios Wilton salės atmosfera

Londono „Cut & Splice“ festivalis – pirmas radikalios elektroninės muzikos ir garso meno festivalis, vykstantis pačioje neįprasčiausioje vietoje. Festivalio organizatoriai pasirinko atmosferišką ir ypatingai seną muzikinę salę „Wilton Music Hall“. Pastate, atrodo, nuo senų laikų nepaliestos nei durys, nei sienos, nei viena laiptų atrama. Senovė alsuoja iš kiekvieno kampo. Čia 1850-aisiais ir 1860-ais, buvo atliekamos operos, klasikinės uvertiūros, šokiai, choralai. Vėliau pastate buvo atliktas pirmasis kankano šokis, tokie pasirodymai suburdavo į pastatą net 1500 žmonių. Ypatingo dėmesio „Wilton Music Hall“ susilaukdavo kai „Covent Garden“ atlikėjai vėlai vakare atlikdavo arijas. Vėliau pastatas, po savo globėjo sero Wiltono mirties, atiteko Metodistų bažnyčiai. Per antrą pasaulinį karą čia buvo bažnyčios bendruomenės slaptavietė, vėliau salė tarnavo kaip sandėlys. Pastato likimas buvo neaiškus, jis buvo pasmerktas nugriovimui. Už pastato išlikimą kovojo ir teikė paramą Laurence Olivier, Peter Sellers, Rory Bremner, Liza Minelli. Nepaisant paramos, pastatas ilgą laiką buvo izoliuotas, nenaudojamas ir pamirštas. Tik dabar pastatas atsargiai atveria duris įvairiems renginiams, ir kviečia iki 300-ų žiūrovų (didesnis žmonių kiekis pavojingas) į savo sales, laukdamas didelių atstatymo darbų.

Stokhauzeno ir jo „Aus den Sieben Tagen“

Tuo tarpu, šiuolaikinės avangardinės muzikos korifėjai būrėsi ypatingame pastate sudalyvauti CUTNSPLICE festivalyje, skirtame Stokhauzeno kūriniui “Aus den Sieben Tagen“ (Iš septynių dienų), sukurtam 1968-aisiais metais. Tai yra vienas iš kūrinių, apie kurį dažniau kalbama, nei jis yra atliekamas. Tai specifinių tekstų serija, skatinanti įvairius muzikos kūrybos būdus, išdėstantis kūrybos taisykles.

Pirmasis keturių dienų trukmės kūrinys „Auksinės dulkės“ atliekamas dviejų vienas nuo kito atskirtų izoliuotų atskiruose kambariuose atlikėjų. Remdamiesi kūrinio tekstu, keturias dienas atlikėjai turi kuo mažiau judėti, kalbėti ir valgyti. Ketvirtos dienos vakare du atlikėjai išeina iš kambarių ir vyksta tiesiai į muzikinę salę sugroti kūrinio. Kadangi tai pati festivalio pradžia, ir visi žino sąlygas, kuriomis bus grojama, tvyro neįtikėtina įtampa. Atlikėjai Matthew Knowles ir Neil Luck sukuria trapų ambientinį pasirodymą gitarai ir pianinui.

Antrasis kūrinys „Connection“ (lt. ryšys) atliekamas grupės pučiamųjų instrumentų, pučiant orą į atbulą pusę ar net plekštelint liežuviu. „Meeting point“ (lt. susitikimo vieta) kūrinį išlieka balso meistrai Maja Rajtke su Phil Minton bei gitaristas Seth Josel. Atlikėjai manipuliuoja savo balsais ir sukuria vientisą transo būseną, pustonius ir natas susiliejančią į vieną garso upę.

Dalyvavo ir lietuvių kvartetas

Lietuvių kvartetas „Twentytwentyone“ nariai, vadovaujami Artūro Bumšteino, pirmieji ateina į sceną laikydami nešiojamuosius kompiuterius atlikti kūrinio „Unlimited“. „Twentytwentyone“ ypatingi tuo, kad dažniausiai interpretuoja ar reinterpretuoja grafinius vaizdus ir simboliais užrašytą muziką. Jie groja tiek praeito, tiek šio amžiaus kompozitorių muziką, tai užkoduota ir jų pavadinime. Kvartete groja Londone studijuojanti garso menininkė smuikininkė Lina Laplelytė, Antanas Dombrovskij, Vilius Šiaulys, ir kvarteto įkūrėjas Artūras Bumšteinas. Laptopų kvarteto (antras grupės „Twentytwentyone“ pavadinimas) muzika sukelia vibracijas ir savitą aritmiką pasitelkdami kiekvienas savo kompiuterį ir kontrolerį, viską sujungdami į vieną garso liniją. Lina Laplelytė tarsi paslapčia įjungia ir smuiką, atskleisdama smuiką kaip noise muzikos dalyvį.

Idėjų generatorius Artūras Bumšteinas nepasitenkina vien tik garsų kūryba. Festivaliui jis sukūrė video instaliaciją „High and Low“ (lt. aukštai ir žemai). Instaliacijoje Artūras sudėliojo video koliažą iš savo ir tėčio ir savo ir mamos pokalbių ir asmeninių nuotraukų.

Pirmosios festivalio dienos pabaigai – ovacijų lietus

Penktasis kūrinys, pavadinimu „Night Music“ (lt. nakties muzika) savo dinamika ir energija pranoksta didžiulių orkestrų garso jėgą. Buvęs Berlyno „Maria am Ostbanhof“ direktorius ir didžėjus Marc Weiser elektroniškai supynė kitų savo bendraminčių garsus – štai jo kompanionas Reinhold Friedl grojo pianino klavišais ir stygomis pianino viduje. Būtent Reinold Friedl yra ištobulinęs skambinimą pianino vidumi ir sukūręs „Inside Piano“ terminą.

Vėliau sekė kūriniai „Downwards“ (lt. žemyn) ir „Intensity“ (lt. intensyvumas), atliekami visų atlikėjų. Rinktinė Londono publika buvo sužavėta ir laukė sekančios festivalio dienos, kad galėtų vėl pasinerti į efemeriškų garsų pasaulį.

Pasak renginio organizatorių, 2007 gruodžio mėnesį mirusio Karlheinzo Stockhauseno vardas daugeliui asocijuojasi su 20-ojo amžiaus muzikos avangardu. Tačiau, kaip atsitinka meno vizionieriams, žiniasklaidoje dažniau yra komentuojamas jų gyvenimo būdas, kaip kad Stockhauzeno sraigtasparniai bei aštrūs pasisakymai tarptautiniais klausimais. Labai retai kada suteikiama proga patirti pačius kūrinius, jie dažniau minimi tik kaip tam tikra meno istorijos nuoroda. Taip atsitiko su Johnu Cage ir su Josephu Beuysu.

Views All Time
Views All Time
1953
Views Today
Views Today
1
0 0