… and look at this prepronominal funferal …The last word in stolentelling!  James Joyce, Finnegans Wake  

Kalbas apie globalizaciją, apie jos varžybų nugalėtojus ir nevykėlius gerokai pritildė globalinį kaimą ištikęs nelemtas „sunkmetis“, kuriam ir tinkamą vardą parinkti nelengva. Globalizacijos reiškiniams paaiškinti vartotos metaforos šiandien kursto ironiškų pašaipų pagundą. Štai dar užpernai neregėtais „proveržių“ šuoliais puikavęsis lietuviškas Baltijos tigras, Jungtinėse Amerikos Valstijose staiga užstrigus globalaus kapitalizmo finansiniam varikliui, virto susigūžusiu Betty Yurdin pasakos tigriuku arbatinuke.

Šiandien pasaulinėje žiniasklaidoje vis dažniau nuaidi kapitalizmo vėlę anapilin palydintys balsai, todėl nenuostabu, jog ir lietuviškoji tapo savotiška kapitalizmo budynių užstale: vieni senu žemaitišku laidotuvių papročiu suskubo užgerti į velionio pomirtinę gerovę, dėl ištikusios nelaimės kaltindami valstybę, kiti – nekantravo įkalti paskutinę, tegul ir istoriškai surudijusią, vinį į godaus išnaudotojo karstą. Taigi tariamus nelaimės ištiktuosius suvienijo bendras rūpestis – surasti budynių stalui gerai nupenėtą „atpirkimo ožį“, kuriam visų pirma privalu aplaužyti ragus jei ne už paties kapitalizmo politinę-ekonominę mirtį, tai bent už akivaizdų globalaus kapitalizmo sukeltą moralinį-filosofinį skandalą.

Pastebėtina, jog Lietuvos žiniasklaidoje, kaip ir kitur pasaulyje, duris į ekonominės krizės priežasčių  supratimą dažniausiai bandyta rakinti savotišku visrakčiu, stengiantis pasakyti paskutinį žodį byloje. Tačiau vadinamos „vieno rakto“ teorinės-kritinės prieigos netruko pasiekti politinį-moralinį akligatvį: priekaištaujantiems žvilgsniams tučtuojau nukrypus į JAV, viešuose ginčuose greta pasaulio finansinių rinkų krizės priežasčių bei pasekmių išsiaiškinimo politinės nesantaros, pasirodė ir vakarietiškuose visuomeniniuose-kultūriniuose neapykantos prietaruose įsišakniję kaltinamieji nuosprendžiai, išsakyti ne tik internetinės žiniasklaidos bevardžių „komentarų“ žodiniame purvyne, bet ir autoritetingų valstybės piliečių viešų pasisakymų švarraščiuose.

Šių ortodoksijų teigimu, ekonominio ir moralinio nuopolio kaltininkų piramidės viršūnei atstovauja tradicinė piktavalių mažuma, kurią sudaro, vieno iškilaus valstybininko žodžius priminus, bankuose susitelkę bei finansines šunybes krečiantys Amerikos žydai (iš žurnalisto A. Strakšio pokalbio su J. Veselka, politikos aktualijos.lt 2008 10 23). Tuo tarpu šios piramidės apačioje, cituojant kalbai jautraus mąstytojo viešus prisiminimus iš lietuvių kultūrinės bohemos gyvenimo, esti juodaodė, mokesčių mokėtojų pinigais sukrautus visuomenės bėdžių paramos aruodus tuštinanti, luoša apsimetanti, nepagydoma venerine liga serganti, vieniša daugiavaikė motina, be kita ko, vairuojanti Cadillac’ą tūkstantinėms valstybinėms pašalpoms savo „benkartams“ susirinkti (iš žurnalisto A. Jockaus pokalbio su A. Šliogeriu, valstietis.lt 2008 12 03). Bet ar iš tiesų nuoširdžiai tikima, jog pasaulinę finansinių rinkų krizę ir ekonominį sunkmetį galima paaiškinti nuorodomis į antisemitiškai apibrėžtą, tautų „kraują geriantį“, finansinį elitą ir/ar rasistiškai įsivaizduotą, nūdienos kapitalistinių valstybių visuomeninės gerovės programas ir fondus stekenantį, liumpenproletariatą?

Tokius politiškai neatsakingus ir visuomeniškai žalingus postringavimus nesunku viešai pasipiktinus nurašyti į moralinės vaizduotės paraštę kaip nevertus rimtesnio kritinio dėmesio. Tačiau panašios  paraštės, kaip perspėja istorinė atmintis, ypatingo ekonominio sunkmečio sąlygomis gali virsti pagrindiniais visuomeninio gyvenimo puslapiais politinių katastrofų dienoraščiuose. Nacionalistinė pagieža (risentimento) yra politiškai klaidingas ir visuomeniškai pavojingas atsakas į vadinamuosius „globalizacijos iššūkius“, ar į skelbiamą „kapitalizmo krizę“. Pasaulinės ekonominės krizės kaltininkų „etnizacija“ tėra tiesmukiški simboliniai linčo teismai, o ne atsakingi krizės priežasčių tyrimai ar sukeltų negerovių kritika. Iš tokių daigų patys sunkmečiai netrunka virsti kraštutinių ideologijų šiltnamiais. Tačiau populiarioje sąmonėje neapykantos purvą spjaudantis dvigalvis „sąmokslo teorijos“ slibinas yra gajus nūdienos Lietuvoje.

Akivaizdu, jog pastaroji ekonominė krizė ne tik finansiškai suvaržė ar net visiškai sužlugdė, bet ir skvarbiai demoralizavo ne vieną tarptautinio kapitalistinio pasaulio pilietį ar jų bendriją. Juk pačiam „laisvos rinkos“, arba Adam’o Smitho metaforą pasitelkus, „nematomos rankos“ kapitalizmui išgyventi staiga prireikė vadinamosios „šoko terapijos“ – biudžetinių piniginių švirkštų ir valstybinės slaugos bei priežiūros. Bankrutuojant didiesiems privatiems pasauliniams bankams bei kitoms finansinėms įstaigoms, bankrutuoja ir kai kurie juos aptarnavę „idėjų bankai“. Net ir Lietuvos laisvos rinkos institutui (toliau LLRI), šiam dešniąją politinę srovę bei didįjį verslą ginančiam lietuviškam „minties pabūklui“ (angl. think tank), derėtų kritiškai peržiūrėti skelbiamas kraštutinai libertariškas politines-ekonomines dogmas. Deja, šios viešosios minties įstaigos kritinę-analitinę galią ir toliau stingdo „laisvos rinkos“ manichėjiškas dogmatizmas (nematoma rinkos dešinė ranka vs anoniminė valstybės kairė ranka). Ir toliau dėl krizės išskirtinai kaltinama valstybė, tiksliau, Vakarų valstybių centrinių bankų, šių tariamų socializmo irštvų, ekonominė politika, o kartu ir politinio kairumo negalia „užsikrėtę“ bei asmeniškai už savo skleidžiamų kritinių idėjų visuomenines pasekmes neatsakingi Vakarų intelektualai.

„Kur nesukuriama laisvoji rinka, ten susikuria juodoji“, – beveik du Nepriklausomybės dešimtmečius įtikinamai skelbė LLRI šūkis. Tačiau šiandien paaiškėjo, jog globalizuoto kapitalizmo pačioje širdyje, bankininkystėje, ne vieną dešimtmetį talkinami valstybinių finansinio skyriaus „dereguliavimo“ politinių-ekonominių programų (ypač JAV, žemos palūkanų normos paunksmėje), bankai ir kitos finansinės įstaigos neatsakingai rizikavo spekuliuodami naujais finansiniais „įrankiais“ (sudėtingomis vertybinių popierių atmainomis ir pan.), taip sukurdami ekonomiškai pavojingą ir savigriovišką „šešėlinę“ bankų sistemą. Vakarų ekonomikos ir sociologijos klasiko Josepho A. Schumpeterio garsioji metafora, jog kapitalizmas yra „kūrybiškas griovimas“, t.y. nuolatinis „ekonominės struktūros revoliucionizavimas vidaus,  nepaliaujamai sugriaunant seną, nepaliaujamai sukuriant naują“ (Capitalism, Socialism, and Democracy, 1942), staiga liovėsi buvusi nūdienos rinkos ekonomikos teoretikų optimizmo ir intelektualinio šmaikštumo šaltiniu. Šiandien ne vienas savanaudiškumo etika grįsto kapitalizmo šalininkas sutrikęs pripažįsta, jog pastaroji pasaulinė ekonominė griūtis tikrai nėra kūrybiškai išlaisvinanti.

Pastarųjų kelių dešimtmečių rinkų „financializacija“, kada kapitalas iš vadinamosios „tikrosios“ ekonomikos (pvz., gamybos, prekybos) persikėlė į bankininkystę ir kitas finansines įstaigas, yra naujasis globalizuoto kapitalizmo istorinis pavidalas.  XIX amžiaus bei XX amžiaus pradžios kapitalizmo simboliu buvo fabrikas, o žengiant į XXI juo tapo bankas. Šis reikšmingas pokytis, be kita ko, turėjo didžiulę įtaką darbo nykimui Vakaruose, taip pat sudavė ekonominį smūgį viduriniosioms bei žemesniosioms visuomenės klasėms. Privataus pelno augimo laikotarpiu vyko atlyginimų sąstingis ar net jų mažėjimas. Tuo tarpu finansinės rinkos labai giliai įsiskverbė į plačiosios visuomenės gyvenimą. Pastarųjų dešimtmečių globalizaciją galime pavadinti „skolos ekonomika“. Ekonomiškai skola kaip tokia nėra blogybė. Skola gali skatinti ir dažnai skatina ekonominę plėtotę, tačiau tik tuo atveju, jei nėra didžiulio atotrūkio nuo „tikrosios“ ekonomikos. Tačiau „skolos ekonomikos“ esmė yra ta, jog neproduktyvi skola tapo didžiulio masto pasipelnymo šaltiniu. Sudėtingais finansiniais būdais (naujomis kapitalistinėmis „technologijomis“) palaikyti tokią skolą, ypač slepiantis nuo priežiūros ir kontrolės įgaliotinių, tapo nepaprastai pelninga. Tačiau taip reikalingų darbo vietų „skolos ekonomikos“ sąlygomis beveik nesukuriama.

Viena iš simbolinių nuorodų į pastarosios pasaulinės ekonominės krizės sukeltą demoralizaciją yra Alanas Greenspanas – ilgametis libertaras, rusų kilmės talentingos laissezfaire kapitalizmo filosofės bei rašytojos, ironiškai Kolektyvu vadinto bendraminčių ratelio steigėjos, Ayn Rand (Alisa Zinovjevna Rosenbaum) draugas ir bendražygis, aukščiausią ir reikšmingiausią valstybinį postą, JAV Federalinio rezervinių bankų sistemos vadovo kėdę, pasiekęs konservatyviųjų „laisvarinkininkų“ vidaus žmogus (angl. insider). Dar neseniai savo autobiografinėje knygoje skelbęs „(…) fundamentalų modernaus gyvenimo faktą: [jog] rinkos ekonomikoje auganti skola žengia koja kojon su progresu“ (The Age of Turbulence: Adventures in a New World, 2007), pernai rudenį JAV Kongrese A. Greenspanas buvo priverstas prisipažinti esąs ištiktas šoko, jog daugiau nei keturiasdešimt metų jam talkinusi pasaulėžiūra bei ideologija staiga liovėsi veikusi. Ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį, jog vienas galingiausių pasaulyje centrinių bankų daugelį metų (1987-2006 m.) buvo valdomas ne socializmo vertybėmis besiremiančio vyriausiojo reguliuotojo, bet kraštutinai („neo“-konservatyviai) apibrėžtų laisvos rinkos ekonominių bei politinių principų  nuoseklaus kūrėjo ir išpažinėjo, vykdžiusio finansinės rinkos „dereguliavimo“ valstybinę politiką.

Daugelį metų JAV libertarai skelbė, jog laisvos rinkos ir jos variklio, laisvos bankų sistemos, vidiniai veiksniai patys sureguliuos finansines spekuliacijas ir neleis joms įsisiautėti. „Ekonominė būtinybė laisvą bankininkystės sistemą priverstų numinti stabdį šiame pasileidusios spekuliacijos vyksme. Tokiu atveju, kreditai ir investicijos būtų griežtai sumažinti; bankai, padarę nepelningas investicijas, įmonės, kurios pasirodė nenašios, taip pat tie, kurie su jais turėjo reikalų, nukentėtų – tačiau tai ir būtų viskas; šalis kaip visuma nebūtų nusmukdyta“ – tariamai ekonomines depresijas sukeliančiai valstybinio planavimo „apšvietai“ laisvos bankininkystės „anarchiją“ priešino kitas Ayn Rand Kolektyvo veiklus narys (trumpą laiką buvęs pačios kapitalizmo filosofės neištikimas meilužis), Nathanielis Brandenas (The Objectivist Newsletter, 1962 m. rugpjūtis). Tačiau ar šiandien mūsų visų gyvenamas „sunkmetis“ palietė tiktai žiniasklaidoje minimus laisvos rinkos verslo „nevykėlius“?

Dešimtmečiams praūžus, panašiai laisvos rinkos savireguliuojančia „vidine logika“ pasitikėdamas, minėtuose viešuose prisiminimuose A. Greenspanas valstybinę finansinių rinkų priežiūrą įsivaizdavo kaip istorijos „paskenduolę“: „Gniaužianti priežiūra ir reguliavimas – dvidešimtojo amžiaus finansinis modelis – užtvindomas dvidešimtpirmojo amžiaus finansų apimties ir sudėtingumo. Tik veiklos rizikos ir verslo bei vartotojų apgavystės srityse dvidešimtojo amžiaus reguliavimo principas lieka nepaliestas. Ir toliau didžioji reguliavimo dalis bus nukreipta į užtikrinimą, jog greitai įsiplieskiantys, rizikingi sandėriai būtų finansuojami turtingų profesionalių investuotojų, o ne plačiosios visuomenės“. Pastaroji globali ekonominė krizė parodė, jog pelnas toliau liko privatus, o vadinamosios investicinės veiklos rizikos padaryti nuostuoliai ir žala – skandalingai suvisuomeninti. Nepaisydami filosofinio-moralinio skandalo, tikrieji nūdienos kapitalistai toli gražu nekapituliavo, tačiau savojo kapitalo gelbėjimui gana agresyviai ir įžūliai paprašė milžiniškos valstybinės piniginės paramos („auksinių parašiutų“). Juk kapitalistinę nuodėmę – milžinišką atotrūkį tarp rizikos ir pasekmių – išpirks plačiajai visuomenei taikoma „suveržtų diržų“ ekonominė politika, arba kapitalistinė askezė.

Tačiau ar iš tiesų laisvos rinkos ekonomikos priešas yra vienas – būtent valstybinis „įsikišimas“ į šalies ūkvedybą, ypač į finansų skyrių, o ne, tarkim, ilgalaikė ir gili pasaulinio masto ekonominė „depresija“, sukelta globalizuoto kapitalizmo istoriškai itin sudėtingų ir nevienareikšmių vidinių virsmų ir plėtočių, neišskiriant daugiaplotmių sąryšių tarp valstybinio ir privataus skyrių? Ir ar tikrai vadinamasis valstybinis „įsikišimas“, kaip būgštauja naujieji dešinieji ir libertarai, yra tie kapitalizmo kūną ir dvasią alinantys socialistiniai antidepresantai, arba pačią ekonominę depresiją sukeliantys ir palaikantys socialistinio kolektyvizmo nuodai? Panašu, jog Vakarų gerovės valstybės (kuri nesiliauja buvusi kapitalistine!) politinių-ekonominių  bei visuomeninių programų visuotinis atmetimas LLRI viešuomenės švietėjams ir toliau lieka visrakčiu tiek į vyriausybinių politinių-ekonominių programų kritiką, tiek į pasaulinių ekonominių krizių vienmatį supratimą bei itin supaprastintą jų paaiškinimą, tiek, pagaliau, į dešiniųjų politinių jėgų ir verslo bendruomenės ideologinį bei teorinį aptarnavimą.

JAV prezidentas B. Obama savo inauguracinėje kalboje pabrėžė, jog nesuvaldomai įsisukusiai rinkai reikalinga ją „serginti akis“. Tuo tarpu Vakarų, kaip ir Lietuvos, libertarų bei naujųjų konservatorių „minties pabūklai“, lyg Odisėjo nusmailintas kuolas, lieka nutaikyti į valstybinio Ciklopo akį. Ištikimiems anglosaksiškojo libertarizmo filosofinių principų bei ideologinių nuomonių skleidėjams Lietuvoje dėl pasaulinės finansinių rinkų krizės ir toliau išskirtinai kaltinant valstybinę pinigų spaustuvę (tariamai legalų pinigų padirbinėjimą), finansinėse rinkose reikšmingai pasipelnęs, tačiau kartu visuomeniškai reikšminga tarptautine pinigine labdara pilietinės padėkos nusipelnęs, George’as Sorosas neseniai yra pripažinęs: „Faktas, jog valstybės įsikišimas visada yra įdingas, rinkų nedaro tobulomis. (…) Finansinės rinkos nebūtinai krypsta pusiausvyros link; paliktos savo pačių išmonei, jos linksta žengti į euforijos ir nevilties kraštutinumus. Dėl šios priežasties jos nėra paliktos savo pačių išmonei; jos buvo pavestos finansinėms valdžioms, kurių darbas yra jas prižiūrėti ir reguliuoti“ (The Crash of 2008 and What it Means, 2009, p. 94). Tad ar tikrai, išdūrus valstybiniam Ciklopui akį, laisvą rinką tariamai valdanti „nematoma ranka“ taps akylesnė?

Lietuvos libertarai valstybės įsikišimą į teoriškai laisvą rinkodarą visada pateikia grasinančio socializmo kritikos akiratyje. Socializmo kaip „gerovės“ valstybės radikaliu įsikūnijimu yra laikoma Tarybų Sąjunga. Tuo tarpu vakarietiškos „gerovės“ valstybės nuo TSRS valstybinio pavyzdžio skiriasi ne esme, bet lygiu. Žlugusi ir nebeegzistuojanti tarybinė imperija LLRI viešųjų kritikų tekstuose iškyla kaip savotiška astronominė juodoji skylė, nematomas ir grėsmingas visų „gerovės“ valstybių, kurių branduolys – centrinis bankas, – pražūtingos traukos centras. Tačiau tokios kritikos patys pamatai yra nepagrįsti. Visų pirma laikyti TSRS visų nūdienos vakarietiškųjų (kapitalistinių) „gerovės“ valstybių provaizdžiu ar teorinio palyginimo pagrindu nėra teisinga. Pati Tarybų Sąjunga vargu ar buvo vakarietiškoji „gerovės“ valstybė par excellence. Antra, šiandieninių vakarietiškųjų „gerovės“ valstybių (ir ne tik jų) centriniai bankai nėra ir nebuvo socializmo kūrinys, tačiau be atsakomybės už nacionalinės valiutos stabilumą ir pinigų tiekimą, buvo įsteigti kapitalistinių finansinių rinkų kraštutinumams reguliuoti bei finansinėms krizėms sušvelninti. Jie yra savotiška  kapitalizmo ekonominė gelbėjimosi liemenė (angl. life vest).

Tarybinio socializmo baubas pasitelkiamas ir visuomenės moralizacijai. Be laisvos rinkos konkurencingumo iškreipimo remiant vadinamąsias „strategines“ bei nenašias šalies ūkio šakas ir šitaip mažinant verslo veiksnumą, vakarietiškųjų „gerovės“ valstybių didžioji blogybė, pasak Lietuvos „laisvarinkininkų“, yra ta, jog jos kuriama piliečių gerovė ir apsauga mažina piliečių atsakomybę už jų pačių gyvenamą gyvenimą, už darbą ir pajamas. Paramos programomis valstybė demoralizuoja tiek pilietinius, tiek šeimos santykius, paversdama žmogų ekonomiškai nesavarankišku, priklausomu, tiesiog valstybinio iždo nepadoriu švaistūnu. Pati valstybė tariamai tampa „savanoriškų skurdžių“ Misericordia, arba gailestingos globos namais. Skurdo problema, jei ji apskritai kritiškai sprendžiama, yra visuomet įtraukiama į etinį-moralinį, o ne politinį-ekonominį analitinės kritikos akiratį. „Kodėl žmonės nenori ir kodėl negali įsigyti tiek lėšų, kad galėtų patenkinti savo minimalius poreikius ir nesijaustų skurdžiais?“ – prieš kelerius metus retoriškai klausė talentinga LLRI ideologė („Laisvoji rinka“, 2002 m. Nr. 2). Vadinasi, skurdžiais iš tikrųjų „nesama“, skurdas tėra subjektyvus, t. y. skurdžiais iš tiesų tik „jaučiamasi“ vartojimo prekių gausos akivaizdoje. Remiantis tokiomis ekonominėmis „įžvalgomis“ nelieka nieko kita, kaip tiktai kaltinti moraliai neatsakingos daugumos vartotojiškumą, įklampinusį žmones į skolas ir šitaip sukėlusį ekonominę krizę (pastarųjų nuomonių žiniasklaidoje netrūko).  Tuo būdu „laisvarinkininkų“ sukuriama vakarietiškų „gerovės“ valstybių istorija tampa Vakarų žmogaus visokeriopos degradacijos istorija.

Žinoma, agresyvus valdiškos biurokratijos kišimasis į verslą dažniausiai skatina tiek valdžios, tiek verslo korupciją. Valdžią būtina kritikuoti, o dar svarbiau – demokratiškai ją reguliuoti bei kontroliuoti. Didieji Austrijos ekonominės mokyklos teoretikai, tokie kaip LLRI  idėjinės tvirtovės tėvai pagrindėjai Ludwigas van Mises ir Friedrichas von Hayekas, valstybinio „įsikišimo“ į ūkvedybą teorinę kritiką skleidė tikros totalitarinių valstybių (smurtu sukurto kolektyvizmo) grėsmės  akivaizdoje. Tuo tarpu Lietuvos „laisvarinkininkai“, dažniausiai sekdami anglosaksiškųjų libertarų ir naujųjų konservatorių pavyzdžiu, plėtoja pergalės Šaltajame kare svaiguliu grįstas „įsivaizduotas konstrukcijas“, apie kurių nekritiško vartojimo pavojų virsti „klaidingais silogizmais“ yra perspėjęs pats Ludwigas von Mises: „Tik negailestinga savikritika gali apsaugoti žmogų nuo strimgalvio kryčio į šiuos bedugnius gelmenis“ (Human Action, 1949 m.). LLRI švietėjai, dešiniųjų politinių pažiūrų visuomenės kritikų talkinami bei remiami, bet kokią, o ypač sisteminę, kapitalizmo kritiką,  pasmerkia kaip politinio kairuoliškumo visuomeninę „ligą“, pastarąją įrašydami į atgrąsią politinės-ekonominės bei visuomeninės-kultūrinės tvarkos griovėjų paraštę, arba savotišką kairumo „ligos“ izoliatorių.

Tačiau LLRI švietėjų ideologinis savivaizdis ne visada atitinka jų pačių kasdienius darbus bei įsipareigojimus. Neatsispirsiu pagundai pateikti pavyzdžių. Vienas buvusių LLRI vadovų, ne kartą viešai pareiškęs nuoširdų pasididžiavimą nesusitepimu politinių kompromisų bei politinės rinkodaros spalvomis, 2003 m. rugsėjo pabaigoje, kartu su tuometinio JAV „imperinio“ gynybos sekretoriaus Donaldo Rumsfeldo pakrikštytos „Naujosios“ Europos „struktūrinių reformų“ architektais, iškeliavo į tik ką amerikietiškųjų „protingųjų“ bombų išsprogdintą „Naujųjų“ Artimųjų Rytų sostinę Bagdadą skleisti idėjų apie „protingą pinigų politiką“ bei apie tai, kaip iš tironijos pereiti į laisvos rinkos demokratiją (Laisvoji rinka, 2003 m. Nr. 3), tuo patvirtindamas, jog kapitalistinei industrijai gyvybiškai reikalingų žaliavų rinkos valstybinis-imperinis kontroliavimas nėra jau toks ekonomiškai (ir moraliai) blogas valstybinis „įsikišimas“, ypač kada imperinis karas finansuojamas plačiosios visuomenės (akivaizdžiai, „į skolą“). Vakarų valstybių imperinės politikos pavidalų kritika Vakarų libertarų valstybinio panoptikumo („serginčios akies“ įsikišimo)  moralizuojančiose dekonstrukcijose yra  įtemptos „tylos zona“. Žinoma, bet kokias kritines sąsajas tarp JAV generolų pakrikštytos „šoko ir baimės“ (angl. shock and awe) karo strategijos, taikytos  Irake, ir  politinių-ekonominių „šoko terapeutų“ apsilankymo šioje šalyje (panašiai, kaip ir tarp globalizuotos ekonominės krizės trintuko bei laisvos rinkos „struktūrinių/sisteminių reformų“ pieštuko) laikyti visuomenei pavojinga marksistinio kairumo liga yra ideologiškai daug pelningiau.

 

Bet ar XIX amžiaus imperinę „atvirų durų“ politiką siekiantis šių dienų „neformalus“ vakarietiškas imperializmas libertarų kritinio dėmesio išvengia tik dėl  marksistinės nuodėmės baimės? XIX  amžiaus tariamai taikaus užjūrio rinkų atvėrimo proveržių akiratyje (angl. open door policy) marksizmas gimė kaip imperiško kapitalizmo ribų atskleidimo ir jam alternatyvios tvarkos (sistemos) numatymo klausimas. Pačiam Karlui Marxui akademiškai hipotetinių geopolitinių bei ekonominių sistemų kūrimo nebepakako. Marksistinė kritika gimė kaip įsitraukimas į kovą su egzistavusia politine-ekonomine sistema. Tačiau istoriškai Tarybinės totalitarinės imperijos susikūrimas, jos vykdytas prievartinis visuomeninimas bei ideologizuotas sukarinimas jei nepalaidojo, tai bent reikšmingai apribojo marksistinį imperatyvą keisti politinę-ekonominę kapitalizmo sistemą. Kapitalistiniuose Vakaruose marksizmas tapo viena populiarių, dažniausiai akademinių, globalizuoto kapitalizmo kritikos galimybių.

Tuo tarpu Vakarų naujiesiems konservatoriams bei libertarams pašaukti komunizmo vaiduoklį, lyg legendinį džiną iš ideologiškai sandarios lempos, tapo metodologine išmone, itin parankia grindžiant didžiąją „vaizduotės konstrukciją“ – nepaprastai vaisingą priešpriešą tarp laisvos rinkos „nematomos rankos“ ir jai priešinamos valstybės „serginčios akies“, tarp laisvo bei asmeniškai atsakingo laisvos rinkos žmogaus ir jam priešinamo moraliai bei politiškai nuodėmingo „socialistinio parazito“, tarp „laisvarinkininkų“ politinės-ekonominės „šoko terapijos“ ir jai priešinamos laisvąją rinką paralyžiuojančios ekonominės „depresijos“, tarp kapitalistinės laisvės ir socialistinės vergovės. Kaip galime įsitikinti, idėjinių šaudmenų tokiems „minties pabūklams“ nepristigs. Svarbu, kad prašovę akį jie įstrigtų valstybės smegeninėje.

Kvietimai pasinaudoti tariamai „ištikusia“ pasauline ekonomine krize  (JAV Kongrese A.Greenspano pavadinta „kartą amžiuje (nutinkančiu] kreditų cunami“) įgyvendinant viešai (demokratiškai) menkai aptartas ilgalaikes bei plačios apimties „struktūrines reformas“, pastaruoju metu vis dažniau paskelbiamas lietuviškuose politiniuose pareiškimuose. Tačiau ekonominės krizės nėra gamtinės nelaimės, todėl „buldozerinės“ („šoko ir baimės“?) įstatymų kūrimo  laikais piliečiams ypač svarbu veikliai dalyvauti respublikos reikaluose, iš galios hierarchų pareikalaujant  viešumo ir atsakomybės. Tai turėtų būti vienu iš kertinių politiškai ir moraliai įsipareigojusios lietuviškos protesto kultūros akmenų. Pilietinis dalyvavimas politinėje veikloje nesibaigia balsadėže. Kiekviena pažanga nėra savaiminė ir neišvengiama duotybė, – ji priklauso nuo žmogiškųjų pastangų ir pasirinkimų.

Būtini vieši, žinantys ir reiklūs svarstymai apie siūlomas „struktūrines reformas“, jų ilgalaikį politinį-ekonominį ir visuomeninį poveikį. Lietuvos „laisvarinkininkų“ ideologija pagrįsta ir Seimo įstatymu šiemet patvirtinta švietimo sistemos reforma daugelį paliko abejoti, ar aukštasis mokslas Lietuvoje netaps tik pinigais pasiekiama privilegija, o aukštojo mokslo siekiantieji – „skolos ekonomikos“ įkaitais? Kaip prieš kelerius metus atviravo LLRI vyresniuoju analitiku buvęs dabartinis teisingumo ministras, „(…)  rinkos mechanizmai [asmeninės santaupos, banko paskolos ir pan. – V. Š) neužtikrina, kad aukštasis mokslas bus prieinamas visiems, kuriems jo reikia. Tačiau šiuo atveju tenka prisiminti paprastą tiesą, kad bet kokios gėrybės visada yra mažiau nei reikia (priešingu atveju gėrybė nebūtų gėrybė). Tikrasis klausimas – kas turi spręsti, kokias gėrybes paaukoti vardan aukštojo mokslo, kieno gėrybės turi būti aukojamos ir kas turi gauti aukštąjį mokslą“ (Laisvoji rinka, 2003 m. Nr. 01). Tačiau ar didžiąja dalimi nusavinus (privatizavus) piniginius vartus į aukštąjį mokslą ir tuo pagrindu išlaisvinus (liberalizavus) aukštojo mokslo įstaigų varžytines (konkurenciją), iš tiesų bus pasiekta dabartinio švietimo ir mokslo ministro skelbiama aukštojo mokslo kokybė, lieka atsakyti Lietuvos jaunimui. Beje, dėl jaunimo pasipriešinimo švietimo pervarkos įteisinimo skubotumui, Lietuvos švietimo ūkvedys, itin kruopščiai rinkdamasis žodžius, pareiškė: „Esame atviri kritikai. Man tik keista, kada gulamasi pjautuvu ir kūju (išskirta mano, – V. Š.) prieš reformą iš esmės, ją blokuojant. Kai geresnių sprendimų ieškoma dialogo metu, noriu tik pasakyti ačiū“ (Bernardinai.lt 2009 04 08). Tačiau ar pilietinis-politinis dialogas yra idėjinių šalininkų ir pasekėjų, pasiryžusių kryžiumi gulti už naująją reformą, nuolankus susitarimas?

Lietuviškąjį kapitalizmo tautinį pavidalą kuriantys valstybininkai ir jų talkininkai dažnai visuomeninės sutarties siekia išnaudodami vadinamųjų „nacionalinių interesų“ politiką. Pats demokratijos modelis dažniausiai yra apibrėžiamas šių interesų, kaip tariamos daugumos valios, terminais, o ne, tarkim, žmogaus teisių apibrėžtimis (o būtent pastarosios įkvėpė pasipriešinimo tarybinei imperijai kultūrą). Tačiau „nacionaliniai interesai“ dažnai yra ne kas kita, kaip politinės bei ekonominės įtakos grioveliai, kuriais teka šios politinės-ekonominės sistemos galingųjų bei turtingųjų didelės galios bei pelno įplaukos. Puikus to pavyzdys Lietuvoje – skandalingai pagarsėjęs „nacionalinis investuotojas“  AB „Leo lt“ arba valstybės įteisinti biudžetiniai įgaliojimai, kurti elektros energijos tiekimą privačiomis rankomis. Beje, šios „teisinės“ monopolijos  bruožų turinčios, todėl ir „prigimtinius“ laisvosios rinkos „dėsnius“ iškreipiančios, akcinės bendrovės patarėju ekonominiais klausimais tapo vienas LLRI vyresniųjų ekspertų. Vadinasi, kritikuoti „teisines“ monopolijas (arba valdžios įteisintas privilegijuotas milžiniško privataus pelno galimybes) yra viena, o jas ideologiškai aptarnauti – kita. Nevykusi AB „Leo lt“ steigtis padėties Lietuvos energetikos srityje gelbėjimui dar kartą parodė, jog verslumas nebūtinai turi būti sąžinigas, jei jis yra pakankamai įstatymiškai nepriekaištingas, o iš kito vargo ir bėdos pelnytis nėra jau taip nežmogiška, jei tai sukuria nemažą pavienio asmens nuosavybinę gerovę.

Budynių užstalės raudas galima rypuoti iki paraudonavimo (!), pirštu baksnojant į padarytas žaizdas ir kitas negeroves. Tačiau patį globalizuotą kapitalizmą laidoti yra per anksti, net jei pastaroji finansines rinkas ištikusi pasaulinė krizė „numarino“ kai kurias kapitalistines utopijas. Lietuvoje pastaroji ekonominė krizė visiškai nereiškia libertarinių ir neokonservatyvių politinių-ekonominių programų saulėlydžio. Atvirkščiai, kitur Vakarų pasaulyje vystant, Lietuvoje Miltono Friedmano ekonominės filosofijos idėjų darželis pavyzdingai žydi. Todėl tariamų kapitalizmo duobkasių, visų dirbančiųjų ir darbą praradusių, galios šaltinis turėtų būti ne bejėgis trypčiojimas aplink moralinėje vaizduotėje išsikastą šios politinės-ekonominės sistemos kapaduobę, bet drąsi ir veikli politinė-pilietinė sąmonė, didžių pokyčių metu nuolat dalyvaujanti viešųjų reikalų sprendime, taip pat – pilietinė valia, iš valdžios įgaliotinių pareikalaujanti atsakingos politinės kultūros (prisimintinas K. Marx’o raginimas „išsiaiškinti reikalus su savo pačių buržuazija“). Tuo tarpu Lietuvos politiniam-piniginiam „elitui“ privalu atsiminti, jog gilinama atskirtis tarp jų ir visų kitų visuomenės klasių gali iš tiesų virsti jų pačių pastangomis išsirausta politine kapaviete.

Views All Time
Views All Time
2655
Views Today
Views Today
1
0 0