Praėjus daugiau kaip šešiasdešimt metų nuo vieno iš žymiausių XX amžiaus ekonomistų Dž. M. Keyneso (John Maynard Keynes, 1883-1946) mirties, jo išdėstyti ekonomikos principai susilaukia vis didesnio atgarsio šiandieninėje vyriausybių ekonomikos politikoje.

Tiek JAV prezidento Obamos pasiūlytas ekonomikos stimuliacijos paketas, numatantis beprecedentes investicijas į šalies infrastruktūrą, tiek pasigirdę siūlymai kurti naują Bretton Voods sistemą, bei vis garsiau girdimi reikalavimai vyriausybėms imtis aktyvesnio vaidmens ekonomikoje, tai tik dalis priemonių, tiesiogiai susijusių su Keyneso pasiūlymais, siekiant įveikti ekonominius nuosmukius. Keyneso ekonominės teorijos prielaidos susiformavo pasauliui išgyvenant Didžiosios depresijos laikus, tad sąlyčio taškų su šiandienos situacija yra daug daugiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Didžioji depresija – keynesizmo prielaidos

Šiandieninė pasaulinė krizė, be akivaizdžių skirtumų, turi neabejotinų panašumų su XX amžiaus Didžiąja depresija – žlungantis pasitikėjimas finansinėmis institucijomis, sparčiai didėjantis nedarbas, socialinės įtampos ir kt. Iki pat Didžiosios depresijos laikų ortodoksine ekonomikos srove buvo laikoma klasikinė ekonomikos teorija, besiremianti laissez-faire principu. Būtent dabar, laissez-faire doktrinotos laikymasis įvardijamas, kaip vienas iš veiksnių, nulėmusių naujausią finansinę krizę.

Klasikinė ekonomikos teorija rėmėsi prielaida, kad šalims patiriant laikinus ekonomikos svyravimus, ekonomika pajėgi grįžti į pusiausvyros būseną ir įveikti šiuos nukrypimus be išorinio įsikišimo. Todėl iš esmės buvo laikoma, kad tik laisva rinka gali skatinti gamybos apimčių augimą bei nedarbo mažėjimą, o vyriausybės privalo nesikišti į ekonomikoje vykstančius procesus. Tik išlaikant šias sąlygas, ekonominė pusiausvyra susidarys esant visiškam užimtumui, o ilguoju laikotarpiu galimai pasitaikys tik dalinis nedarbas t.y. nedarbas, atisirandantis, kai žmogus keičia darbą. Šios prielaidos rėmėsi manymu, kad laisva rinka sulygins paklausą bei pasiūlą visose rinkose, laikant, kad kainos už prekes ir paslaugas, palūkanos bei darbo užmokestis yra lankstūs.

Pirmiausiai Didžiąją depresiją klasikai siūlė įveikti remiantis griežta biudžeto disciplina – būtinas visiškas biudžeto subalansavimas. Jų manymu, taip būtų taupomi ištekliai, ir nebūtų pagrindo įvedinėti papildomų apmokestinimo priemonių, siekiant padengti susidariusią skolą. Dar daugiau, valstybė aktyviai skolindamasi biudžeto deficitui finansuoti, sudaro papildomą paklausą finansiniams ištekliams. Savo ruožtu, didėjanti paklausa finansinėmis priemonėmis, didins jų kainas, o esant ribotiems ištekliams privatus sektorius bus priverstas konkuruoti su viešuoju-valstybiniu sektoriumi ir siūlyti didesnes palūkanas už tuos pačius išteklius, tokiu būdu pasireikštų privataus sektoriaus „išstūmimo efektas“.

Klasikai pasisakė, kad esant ekonominiam nuosmukiui, darbuotojai turi sutikti su mažesniu darbo užmokesčiu. Kadangi darbdaviai mokėdami mažesnį darbo užmokestį, galės kartu mažinti ir paslaugų bei prekių kainas. Mažėjančios kainos, sąlygos gaminamos produkciją didesnį patrauklumą užsienio rinkose, tokiu būdu didės prekių eksportas, kas tiesiogiai veiks šalies mokėjimų balansą. Dar daugiau, darbdaviai galėtų pasamdyti daugiau darbuotojų už tą pačią darbo jėgos kainą, nei prieš krizę (dėl mažėjančios darbo jėgos kainos). O didėjantis eksportas skatins darbdavius didinti gamybos apimtis, kas sąlygos didėjančią paklausą ir darbo jėgai. Tokiu būdu būtų sprendžiama bedarbystės problema krizės laikotarpiu.

Klasikų pasiūlyti krizės įveikimo principai, bent kaip atrodė tuo metu, praktikoje nebuvo veiksmingi ir atvedė tik į dar gilesnę recesiją. Šios krizės laikotarpiu subrendo visiškai kitoks požiūris, išdėstytas pačio Keyneso.

Keynesistinė revoliucija

Keyneso ekonominė teorija iš esmės rėmėsi klasikinės ekonomikos mokyklos kritika. Jo teorija sulaukė pasaulio pripažinimo po fundamentalaus veikalo „The General Theory of Employment, Interest and Money“, 1936 (Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija) pasirodymo, kuriame išdėstyti principai tapo šiuolaikinės makroekonomikos pagrindais. Ilgainiui Keyneso požiūris tapo dominuojančia ekonomikos teorijos srove.

Visų pirma Keynesas paneigė iki tol plačiai paplitusį požiūrį, kad laisva rinka, be išorinio įsikišimo, gali susireguliuoti ir pasiekti pusiausvyros būseną. Keynesas teigė, kad modernioje ekonomikoje, savireguliacijos mechanizmai gali ir neveikti, dėl egzistuojančių ir visuotinai įtvirtintų principų (pvz. minimalaus darbo užmokesčio, profsąjungų veiklos ir kt.), kurie iškraipo rinką. O nesant išorinio veiksnio, galinčio įtakoti ekonominius procesus, recesija gali užsitęsti ilgą laiką.

Lankstus darbo užmokestis, kaip manė Keynesas, realiai sunkiai įgyvendinamas, kadangi darbuotojai bei profsąjungos dės visas pastangas priešindamiesi užmokesčio mažinimui. Dar daugiau, kaip pagrindė Keynesas, darbo užmokesčio mažinimas, ekonomikos nuosmukio metu – netikslingas. Šią prielaidą Keynesas grindė tuo, kad darbuotojai, taip pat yra vartotojai, kurie kuria paklausą paslaugoms bei prekėms. Mažėjantis darbo užmokestis, mažina jų vartojimo apimtis, dėl šios priežasties mažėja paklausa prekėms ir paslaugoms, kas savo ruožtu veikia bendrąsias gamybos apimtis. O firmos reaguodamos į mažėjančią paklausą, turės imtis korekcinių veiksmų, pirmiausiai imsis mažinti darbo jėgą. O tai dar labiau gilina recesiją.

Taigi kokia išeitis, kai ekonomikoje neegzistuoja lankstus darbo užmokestis, kainos, o pati ekonomika nepajėgi sugrįžti į pusiausvyrą? Keynesas pateikė atsakymą – aktyvi vyriausybių intervencija į šalies ekonomiką. Tik vyriausybės, Keyneso nuomone, gali generuoti pakankamai didelius resursus, galinčius paveikti ekonominius procesus. O svarbiausia sritis, kurią turi įtakoti vyriausybės – visuminė paklausa, kadangi, priešingai nei manė klasikai, paklausa kuria pasiūlą. Kadangi ekonominę recesiją sukelia paklausos, o ne pasiūlos sumažėjimas.

Valstybinių darbų organizavimas (kelių tiesimas, mokyklų statymas ir t.t.), kaip manė Keynesas, tai ta priemonė, kuri gali paveikti šalies bendrąją paklausą. Analizuodamas valstybinių darbų įtaką, Kiensas pasinaudojo multiplikatoriumi. Pvz. valstybei organizuojant kelių teismą, didės paklausa ne tik kelių tiesimo paslaugoms, bet ir kitoms, šalutinėms priemonėms (kelių tiesimo įrankiams, technikos pervežimo, medžiagoms ir pan.). Šie ekonomikos sektoriai, norėdami aptarnauti padidėjusią paklausą, turės plėsti gamybą, kas sąlygos didėjantį darbo jėgos, žaliavų poreikį. Didėjantis užimtumas, didis namų ūkių pajamas, namų ūkiai gaudami didesne pajamas, daugiau vartos prekių ir paslaugų, kas sudarys tolesnę paklausą ir joms ir t.t. Tokiu būdu susidarys ekonominių procesų grandinė, tiesiogiai stimuliuojanti šalies bendrąją paklausą ir vedanti šalį iš nuosmukio.

Dar daugiau, vykdant intervenciją į ekonomiką, Keynesas ragino nebijoti biudžeto deficito. O siekis bet kokia kaina subalansuoti biudžetą, gali būti ypač žalingas, kadangi egzistuojančių lėšų gali pritrūkti kompensuojant nepakankamą vartotojišką paklausą. Klasikų nuogąstavimus, kad pinigų kiekis šalyje yra tolygus kainų lygiui (o tai tiesiogiai įtakotų infliacijos apimtį) Keynesas paneigė, kaip nepagrįstus, kadangi tik dalis lėšų yra skiriama vartojimui, o kita dalis – taupoma.

Anot Keyneso, taupymas nuosmukio laikotarpiu nėra optimalus sprendimas, kadangi tik dalis taupomų lėšų virsta investicijomis (klasikai teigė, kad taupymas dabar yra tolygus investicijomis) ir sugrįžta į ekonomiką. Siekis paveikti investicijų lygį, lanksčiomis palūkanų normomis nėra pats efektyviausias būdas. Keynesas neneigė palūkanų normų svarbos, bet nurodė, kad svarbiausias veiksnys skatinantis investicijas – pelno norma, kurią tikimasi gauti. Todėl ekonomikai esant nuosmukio cikle, tikėtina pelno norma bus nežymi, todėl net palūkanų normos mažinimas investicijų lygio iš esmės nepadidins. Čia vėl pagrindinis vaidmuo turėtų atitekti vyriausybei, kuri pasinaudojus investicijų multiplikatoriumi, manipuliacijomis fiskaline politika, priverstų ekonominius ciklus sugrįžti į pakilimo stadiją.

Keyneso teorijos principai buvo plačiai taikomi praktikoje, pradedant JAV, baigiant Europos šalimis. Tiesa, bėgant laikui, Keyneso šalininkai papildė ir koregavo pradinę teoriją, suformuodami neo-keynesizmo ekonominės minties srovę, bet esminės Keyneso prielaidos iš esmės liko nepakeistos.

Šiandienos iššūkiai

„Mes sukursime milijonus darbo vietų, investuodami į mūsų nacionalinę infrastruktūrą, didžiausią sumą nuo pat federalinės greitkelių sistemos sukūrimo 1950-aisiais.“ Būtent tokiais žodžiais būsimasis JAV prezidentas Barakas Obama pristatė savo ekonomikos gaivinimo planą. Tai keynesistinės ekonomikos principų įtvirtinimas. Esant nuosaikiai infliacijai, bei sparčiai didėjančiam nedarbo lygiui šalyje, toks pasirinkimas atrodytų natūralus, juk Keyneso teorija su praktiniais sunkumais susidūrė tik pasireiškus stagfliacijos fenomenui (t.y. kai šalyje dominuoja aukštas nedarbas bei aušta infliacija).

Obamos administracijos ekonomistai apskaičiavo, kad valstybei investavus į infrastruktūrą 100 mlrd. dolerių, pagal numatytą ekonomikos gaivinimo planą, ekonominis efektas sieks 160 mlrd. dolerių. O visas paketas turėtų sudaryti prielaidas 3-4 mln. naujų darbo vietų sukūrimui. Kaip argumentavo Džeredas Bernsteinas (Jared Bernstein), Obamos patarėjas ekonomikos klausimais, „jei mes dabar susiveršime diržus, tai pakartosime Didžiosios depresijos klaidas, dėl kurių Keynesas parašė savo Bendrąją teoriją.“

Tiesa, pasaulyje nėra bendro sutarimo ne tik dėl to, kokios antikrizinės priemonės butų efektyviausios, bet ir koks vaidmuo turi tekti vyriausybėms. Kaip antai Vokietijos finansų ministras Didžiosios Britanijos ketinimą sumažinti pridėtinės vertės mokestį prilygino „bukam keynesizmui“. O Obamos ekonomikos gaivinimo programa, kritiškų ekonomikos apžvalgininkų, buvo įvertinta, kaip „keynesistinė klaida“.

Šiam nepasitikėjimui pagrindo yra. Dar Miltonas Friedmanas (Milton Friedman, 1912-2006), atgaivinęs tikėjimą laisvosios rinkos principais, argumentavo, kad Keyneso pasiūlyta vyriausybės intervencinė ekonomikos politika, ne tik, kad nesumažina ekonomikos cikliškumų, bet juos dar labiau pagilina. Keynesas iš esmės neišskyrė skirtingų scenarijų tarp paklausos mažėjimo dėl monetarinių priežasčių, bei priežasčių neturinčių nieko bendro su monetariniais reiškiniais. Ši klaida nulėmė, kad neįvertinama tokia situacija, kai vartotojiška paklausa ir toliau mažėja, nepaisant to, kad vartotojai ir turi pinigų. Tokia klaida nulėmė eilę netinkamų sprendimų.

Džordžo Bušo administracijos įgyvendintas mokesčių naštos mažinimo planas (bendro plano vertė 168 mlrd. dolerių), kurio vienas iš pagrindinių tikslų buvo paskatinti didesnį vartojimą, iš esmės nepasiekė savo pagrindinio tikslo. Net ir turėdami didesnes įplaukas ir mažesnius mokesčius, JAV vartotojai neskubėjo leisti pinigų, kadangi vartotojai nereagavo į pokyčius iš karto (priešingai nei savo laiku manė Keynesas). Friedmanas įrodė, kad vartotojai įvertina ne tik esamą situaciją, bet ir tolimą ateitį. Todėl jei vartotojai mano, kad jų pajamos bus mažesnės ateityje, ar ateities ekonominė situacija yra neaiški, greičiausiai jie apribos savo vartojimą, net jei šiuo metu ir turi laisvų piniginių išteklių. Tokiu būdu, lūkesčiai tampa ypač svarbus veiksnys, įgyvendinant ekonomikos gaivinimo planus, numatančius mokesčių mažinimo bei vartojimo skatinimo priemones.

Keyneso skatintas valstybinių darbų organizavimas, kaip viena iš svarbiausių priemonių įveikti nuosmukį, šiandiena susiduria su vis didėjančiais sunkumais. Parengti tokius planus, kuriose būtų numatytos valstybinės investicijos į infrastruktūrą, trunka ypač ilgai, o dažnai pagreitinti šių procesų nebegalima. Todėl prarandamas palankiausias laikas, kai tokių planų įgyvendinimas galėtų duoti didžiausią naudą. Dar daugiau, pačių projektų įgyvendinimo fazė, gali užtrukti ne vienerius metus, o tada ekonomika jau gali būti sugrįžusi į normalinę būseną. Kas keltų pagrįstas abejones dėl lėšų panaudojimo efektyvumo.

Galiausiai, koncentruojant investicijas vienoje srityje, kitose jos turi būti atitrauktos ar sumažintos, todėl kyla griežtų prioritetų pasirinkimo klausimai, be to valstybei aktyviai investuojant, gali būti išstumtas privatus sektorius. Ypač šiandiena aktualus aspektas išlieka ir kapitalo nutekėjimas iš vienos šalies į kitą. Esant atvirai ekonomikai, nėra jokių garantijų, kad ūkio subjektų pajamos, gautos įgyvendinat antikrizinius planus ir kurių tikslas stimuliuoti vietinę ekonomiką, nenutekės į kitas šalis.

Keyneso pasiūlymai ekonomikos nuosmukį įveikti makro lygiu – vyriausybėms manipuliuojant biudžeto, mokesčių bei kredito politikos svertais, šiandienos vyriausybių ekonomikos programose išlieka svarbiais, bet ne vieninteliais, svertais. Ir galiausiai, ko turėtų išmokyti besikartojančios krizės bei besikeičiančios ekonominės teorijos, tai kad ekonomikoje nėra ir negali būti vieno vienintelio, visiems ir visada universalaus sprendimo būdo.

Views All Time
Views All Time
4922
Views Today
Views Today
1
0 0