Mobiliuoju telefonu vėl gavote žinutę, kad, jei per tam tikrą laiką neapmokėsite sąskaitos, Jūsų telefonas bus išjungtas? O gal Jums jau yra tekę patirti, ką reiškia, kai namuose išjungiama elektra ar dujos?

Jei nors į vieną iš šių klausimų atsakėte teigiamai, ar Jūs jau skolininkas? O gal tiesiog esate aplaidus, užmaršus, išsiblaškęs ar labai užimtas? Kuris žmogus jau yra skolininkas, o kuris – dar ne? Kur riba tarp aplaidumo ir piktybiško nenoro mokėti už paslaugas? Kodėl mūsų visuomenėje atsiranda „skolininko“ kategorija? Į šiuos ir kitus klausimus mums pamėgins atsakyti UAB „Skolų išieškojimo biuras“ projektų vadovas Kęstutis Petraitis ir psichoterapeutas Aidas Gytenis Giedraitis.

Kodėl tampama skolininku?

Dažniausiai žmonės tampa skolininkais dėl asmeninių savybių, dėl individualios vertybių sistemos. Kartais žmogus, turintis tam tikrų principų, pasižymintis tam tikromis savybėmis negali pritapti visuomenėje ir laikytis jos nustatytų normų. Psichologinės savybės vėliau lemia socialines problemas. Pvz., dėl tam tikrų charakterio bruožų žmogui sunku įsidarbinti ar išsilaikyti toje pačioje darbovietėje ilgesnį laiką.

Tai lemia pinigų stygių. Kai trūksta lėšų elementariems kasdieniams poreikiams patenkinti, psichologinė žmogaus būklė dar labiau pablogėja, ir socialinių problemų nuo to tik daugėja. Toks žmogus ilgainiui nusivilia visa jį supančia aplinka, kaltina visus iš eilės, savo nelaimių priežasties ieško kituose, bet ne savyje.

Dauguma skolininkų, kaip taisyklė, gyvena ne pagal savo išgales. Pvz., vienu atveju trijų asmenų šeima gyvena erdviame bute, nors realiai negali jo išlaikyti, o kitu atveju tokia pat šeima gyvena vieno kambario bute, tačiau tvarkingai moka mokesčius. Šis pavyzdys rodo, kad skolų kaupimąsi dažnai nulemia žmonių pasirinktos vertybės – gyventi erdviai ir patogiai, bet būti nuolat skolingam, ar gyventi ankštai, bet sąžiningai ir ramiai – pagal galimybes.

Kas tampa skolininkais?

Psichoterapeuto Aido Gytenio Giedraičio teigimu, skolininkais Lietuvoje dažniausiai tampa pagyvenę žmonės, nusivylę socialinėm permainom, įvykusiom Lietuvai atgavus nepriklausomybę. „Neretai skolos lapelis būna tarsi antausis tam, kuris ilgai aukojosi dėl visuomenės gerovės, o dabar yra paliktas skursti. Toks žmogus jaučiasi esąs apgautas, nes tiesos, kuriomis jis tikėjo, pasirodė esančios netikros. Todėl jis kaltina bet ką, tik ne save, dėl susidariusių skolų. Toks žmogus paprastai aktyviai domisi politika ir yra pagiežingas valdžiai, jis jaučiasi esąs auka, o sąskaitos už komunalines paslaugas byloja apie socialinę neteisybę“, – aiškina A. G. Giedraitis.

Darbo praktika rodo, jog didžioji dalis pensininkų vis dėlto moka už komunalines paslaugas. Dauguma mūsų turime pensininkus tėvus ar senelius. Žinoma, jie gyvena ne prabangiai, tačiau taupo, deda centą prie cento ir susimoka už butą. Anot jo, didžioji dalis pensininkų yra ligoti, turi invalidumo grupę. Tačiau ne visi apeliuoja į savo socialinę padėtį. Tai, kad pensijos šiuo metu yra mažos, vaistai brangūs ir pan., nesuteikia teisės nemokėti už butą. Reikia tiesiog realiai įvertinti situaciją ir savo galimybes.

Taigi pensinis amžius ar invalidumo grupė nėra pagrindiniai rodikliai. Didelę dalį skolininkų sudaro darbingo amžiaus žmonės, gyvenantys ne pagal išgales, arba tiesiog piktybiškai nemokantys už paslaugas.

Skolininkus galima suskirstyti į kelias kategorijas:

  • vienišos motinos, negaunančios alimentų iš buvusių sutuoktinių;
  • darbingo amžiaus vyrai, išlaikantys šeimą iš minimalios algos (gali būti ir atvirkštinis variantas: vyras – bedarbis, o šeimą iš minimalių pajamų išlaiko moteris);
  • sergantis ir negalintis dirbti žmogus, gyvenantis vien iš invalidumo pašalpos;
  • pensininkas (dažniau moteris), iš pensijos išlaikantis visą būrį kartu gyvenančių vaikų ir anūkų.

Galimos ir kitokios skolininkų grupės, tačiau čia išvardintų pasitaiko daugiausia.

Ar visi skolininkai piktybiški?

Pats žodis „skola“ jau kelia neigiamas emocijas. Jis susijęs su tam tikrų įsipareigojimų nevykdymu, visuomenės nustatytų taisyklių neigimu ar pažado kitam žmogui netesėjimu. Psichoterapeutas A. G. Giedraitis teigia, jog skolos nemokėjimas yra vienas iš būdų (kartais nesąmoningas) protestuoti. Anot jo, nemokėdamas skolos, žmogus jaučiasi įvairiai – kartais kaltas, kartais paranojiškai priešiškas aplinkai. Tačiau, pasak psichoterapeuto, bet kuriuo atveju žmogus jaučia didelę itampą.

Galimi dviejų tipų įsipareigojimai:

  • Žmogaus įsipareigojimai visuomenei. Yra tam tikros taisyklės, visuomenės nustatytos normos, kurių privalu laikytis. Tam ir yra pasirašomos sutartys, kuriomis įsipareigojama už konkrečius darbus, paslaugas ar prekes atsiskaityti iki tam tikros datos. Kai žmogus šių įsipareigojimų nesilaiko, bando „nukelti“ atsiskaitymo terminus ar iš viso išvengti mokėjimo, jis tampa skolininku.
  • Žmogaus įsipareigojimas kitam žmogui. Šiuo atveju pats skolinimasis ir skolos grąžinimas ar negrąžinimas laiku yra dviejų žmonių susitarimo reikalas. Skolintojas gali reikalauti grąžinti skolą laiku, arba gali vertinti situaciją atlaidžiai – atidėti skolos grąžinimo terminą.

Piktybiškus skolininkus galima suskirstyti į dvi kategorijas: žada mokėti, bet nemoka, arba net nežada to daryti. Tie, kurie žada mokėti, bet nemoka, dažniausiai savo pažadais stengiasi atitolinti tas priemones, kurios prieš juos gali būti panaudotos. O tie, kurie net nežada mokėti, gali būti dviejų tipų – nežada mokėti, nes žino, kad negalės padengti skolos dėl esamos finansinės padėties; arba nežada mokėti, nes tiesiog nenori arba leidžia sau to nedaryti.

„Įsivaizduokite vienišą daugiavaikę motiną, gyvenančią valstybei priklausančiame bute ir išlaikančią savo gausią šeimyną vien iš pašalpų, gaunamų už vaikus. Ji nemoka mokesčių ir jaučiasi esanti teisi. Tačiau būna ir taip, kad nuvykę nurodytu adresu skolų išieškotojai randa ką tik suremontuotą būstą miesto centre, kurio šeimininkų skolos už komunalines paslaugas siekia kelis tūkstančius“, – aiškina K. Petraitis.

Anot jo, nors šie atvejai, rodos, visiškai skirtingi, tačiau galima teigti, kad ir vienas, ir kitas yra piktybiški skolininkai. Žinoma, žmogus negali iš anksto nuspėti tokių dalykų kaip liga, nelaimė. Natūralu, kad gali taip atsitikti, jog staiga susirgęs ar patyręs traumą žmogus, gaunantis mažas ar vidutines pajamas, kurį laiką gali „gyventi skolon“, tačiau vis dėlto jis nėra atleidžiamas nuo mokesčių. Todėl pagal galimybes reikėtų juos mokėti.

Būna taip, kad kurį laiką dėl ligos nemokėjęs mokesčių žmogus ir toliau „vilkina“ skolą, ir liga tampa savotišku pasiteisinimu, priedanga, pradedama piktnaudžiauti savo padėtimi, apeliuoti į socialinę padėtį. Kur yra riba tarp nuoširdumo ir apsimetinėjimo, labai sunku pasakyti. Į žmogų juk neįlįsi.

Psichoterapeutas A.G. Giedraitis teigia, kad dažnai iš kelių alternatyvų pasirenkama būti skolininku. Toks pasirinkimas neretai traktuojamas kaip problemos sprendimas. Pvz., vienas iš sprendimo būdų įsiskolinusiems už komunalines paslaugas yra buto pakeitimas į mažesnį. Tačiau dažnai žmonėms, ypač vyresnio amžiaus, sunku iš esmės keisti savo gyvenimą. Neretai gyvenamąją vietą pakeitę pagyvenę žmonės ima dažniau sirgti, lėčiau sveiksta, neprisitaiko prie naujos vietos. Jų blogą savijautą lemia ir tai, jog nutrūksta ryšiai su kaimynais, todėl jie tampa vieniši. Žinodami tokias gyvenamosios vietos pakeitimo pasekmes arba iš anksto nusiteikę, kad pasikeitimai bus susiję su neigiamomis emocijomis, skolininkai linkę verčiau kęsti skolą nei ryžtis ką nors keisti, nes „kiek čia beliko gyventi“…

Išvada: jei Jūs pavėlavote apmokėti sąskaitą, tačiau vėliau tai padarėte; jei Jus ištiko nelaimė, užklupo liga, pareikalavusi didelių neplanuotų investicijų, ir dėl to negalėjote susimokėti už butą, bet stengiatės pagal išgales skolą grąžinti, ir pan., Jūs nesate piktybiškas skolininkas. Tačiau nuo tada, kai imsite nemokėti mokesčių sąmoningai, tapsite priklausomas nuo skolos, kuri nuolat augs, Jums prigis „piktybiško skolininko“ vardas.

Gyvenimo būdas – skolininkas

Yra tokių žmonių, kurie nuolat kam nors skolingi – skolinasi iš vienų, kad atiduotų kitiems, ir taip be galo… Buvimas skoliningu tampa tokio žmogaus gyvenimo būdu. Tokie žmonės paprastai dėl savo skolų mina įvairių instancijų laiptus, rašo raštus, laiškus – tai tampa jų kasdienybe, beveik darbu.

Skolininkų laiškai

Anksčiau ar vėliau ateina ta diena, kai duomenys apie skolininką yra perduodami skolų išieškojimo bendrovei. Paprastai žmonės tol „tempia gumą“, kol gauna laišką, įspėjantį, kad esama skolos, ar net sulaukia skolų išieškotojų vizito. Po tokių priemonių žmonės skambina į skolų išieškojimo bendrovę, kartais net atvyksta, taip pat rašo laiškus.

Taip žmonės tikisi atitolinti skolos grąžinimo terminą. Anot K. Petraičio, dažniausiai tai rodo nenuoširdų rūpestį savo turima skola. Pvz., visų laiškų turinys yra labai panašus – čia išvardinami visi faktai, kodėl žmogus nemoka skolos: invalidumo grupė, bedarbystė ir pan. „Sunku pasakyti, kada situacija yra tikrai labai sunki, o kada laiške išvardinti faktai yra daugiau priedanga, noras sukelti gailestį ir pan.“

Laiškus daugiausiai rašo moterys. Laiškuose žadama atsiskaityti, išmokėti skolą dalimis, kartais net atsiunčiami grafikai, kuriuose nurodoma, per kiek laiko, kokiomis sumomis bus mokama skola. „Žinoma, mes skaitome, analizuojame gautus skolininkų laiškus, kaupiame juos savo duomenų bazėje, esant sunkiai padėčiai stengiamės padėti žmogui. Pvz., gal jis turi nekilnojamo turto ar žemės, kurią gali parduoti ir grąžinti skolą. Taip pat mes tarpininkaujame, padedame žmogui pasikeisti butą, kurio jis negali išlaikyti, į mažesnį“, – sako K. Petraitis.

Skolų išieškotojas – psichologas?

Skolų išieškotojai turi gerai išmanyti psichologiją. Iš tiesų skolos atsiradimo priežastys pirmiausia yra psichologinės, ir tik paskui jos tampa socialinės. Skolų išieškotojams ypač svarbu mokėti įsiklausyti, suprasti skolininką ir, jeigu įmanoma, padėti jam. „Įvertinę skolininko galimybes, žinodami realią situaciją, ieškome priimtiniausių ir abiem pusėm palankiausių sprendimų. Svarbu, kad žmogus suprastų, jog gyvendamas skolon, jis pirmiausia kenkia pats sau, ir pagal galimybes spręstų savo problemas.“

Išieškant skolas labai praverčia derybų įgūdžiai. Kaip sėkmingų derybų pavyzdį, projektų vadovas pasakoja situaciją, kai UAB „SIB“ padėjo Kauno miesto gyventojui pensininkui, kurio skola už šilumos energiją siekė 3,5 tūkst. litų. UAB „SIB“ pasiūlė šiam Kauno miesto gyventojui padėti atgauti pinigus už žemę Lazdijų rajone ir tokiu būdu padengti skolą. Minėtas Kauno miesto gyventojas pasakojo jau trečius metus minantis valstybinių institucijų koridorių laiptus, norėdamas atgauti pinigus už žemę, tačiau nesėkmingai. Pasirodo, nemokėdamas už šilumos energiją, Kauno miesto gyventojas tokiu būdu bandė atkreipti į save dėmesį. Tarpininkaujant UAB „SIB“ pinigai už žemę buvo atgauti, ir skola už šilumos energiją padengta.

Views All Time
Views All Time
1746
Views Today
Views Today
1
0 0