2008 m. antrojoje pusėje JAV finansų sektoriuje prasidėjusi ekonominė krizė apėmė visą pasaulį. Ji nebuvo netikėta, kaip pasaulio oligarchija ir valstybių valdžios bando įteikti, nes Vakarų šalių ekonomikos jau iki krizės rodė nuosmukio požymius. Dar daugiau – matėsi sisteminės klaidos. Didysis kapitalas lobo ir išnaudojo visas sistemos silpnybes iki galo, ko pasekoje „pritrūko“ pinigų. Todėl tik įvykus krizei JAV prezidentas Dž.Bušas „suprato“, kad kalta sistema ir nepriežiūra. Tiesa pasakius, Vakarų kapitalistines ekonomikas cikliškai ištinka krizes, po kurių koreguojamos ir tobulinamos priemonės šalinančios (dalinai) kapitalizmo ydas. Valstybės, kurios nedaro atitinkamų sisteminių reformų, ilgainiui sustoja arba netgi smunka. Laisvosios rinkos sąlygomis ekonominių krizių išvengti – neįmanoma, nes kapitalistinis ūkis yra stichiškas ir neplaningas. Bet įmanoma sušvelninti recesiją. Valstybių valdžios privalo pasirūpinti, kad kuo tolygiau ir racionaliau krizės kaštai pasiskirstytų visuomenės sluoksniuose. Kadangi gyventojų perkamoji galia yra nepakankama (įvyko krizė), tai – reikia stengtis išlaikyti buvusį vartojimo lygį, kad rinkoje (kaip įmanoma švelniau) vėl susidarytų pusiausvyra tarp visuminės paklausos ir visuminės pasiūlos. Visos pažangios valstybės šiuo metu tą ir daro. Tik nesimato sisteminių klaidų ir nepriežiūros problemų sprendimo. Jų nesprendimas ir tolesnis aplaidumas – neleis ilguoju laikotarpiu vykti socialinei pažangai. Vėl aukštoji finansinė oligarchija lobs ir maitins kyšiais politikus. Plačiosios masės padėtis negerės arba bent ženkliai nepagerės. Tai kažkas panašaus – į parazitinį kapitalizmą. Šiuo metu šis parazitinis kapitalizmas yra išsikerojęs, monopolinis, todėl tapęs akivaizdžiu. Akivaizdumas kelia masių nepasitenkinimą. Sparčiausiai Europoje didėja įtampa tarp „viršūnių“ ir „apačių“. Išsivysčiusiose Vakarų Europos valstybėse tas daug mažiau jaučiasi, nes jų sistemos yra tobulesnės, pažangesnės, atlaikiusios daugybę laiko išbandymų. Rytų Europoje situacija yra labai sudėtinga ir ne tik dėl ekonominės sistemos netobulumo, bet ir dėl istorinės patirties, kitokio santykio tarp valdžios ir piliečio, korupcijos, blogesnės plačiosios masės padėties, milžiniškos turtinės nelygybės, kuri virsta panaši į feodalinę baudžiavą.

Šiuo metu atskirose valstybėse (galima pasakyti jau ir pasaulyje) gamybos, paslaugų, kapitalo, žinių koncentracija, pasiekusi tokią aukštą išsivystymo pakopą, kad ji sukūrė monopolijas, vaidinančias lemiamą vaidmenį ūkiniame, kultūriniame gyvenime. Ši koncentracija finansinio kapitalo pagrindu sukuria oligarchiją. Susidaro tarptautinės oligarchijos sąjungos, pasidalijančios pasaulį. Taip atsitinka, nes stiprėjant konkurencinei kovai vidaus ir pasaulinėje rinkoje, stambus verslas pradeda steigti monopolijas ir sąjungas, kad galėtų išvien stoti prieš konkurentus ir darbo žmones. Sukuriamos stambios kombinuotos įmonės, apimančios ne tik atitinkamą ūkinę šaką, bet ir gretimas. Sutelkusios didelę dalį ekonomikos, sužlugdžiusios savo konkurentus, monopolijos gali laisvai mažinti darbo užmokestį, skirstytis užsakymus ir pelną, dalytis realizavimo rinkas ir žaliavų šaltinius bei leidžia apiplėšti gyventojus dirbtinai išpūstomis kainomis. Paradoksalu, kad monopolijų viešpatavimas nesusilpnina konkurencinės kovos. Jau prieš šimtą metų V.Leninas pastebėjo, kad monopolijų viešpatavimas ne tik nesusilpnina konkurencinės kovos ir kapitalizmui būdingos anarchijos, bet dargi ją padidino. „Laisvąją“ pramoninio kapitalizmo epochos įmonininkų konkurenciją pakeičia konkurencija tarp monopolijų ir tarp atskirų kapitalistinių grupuočių monopolijų viduje, o ši kova yra dar žiauresnė ir labiau griaunanti. Tai savo esme atitinka ir dabartinės realijas, nors mūsų epochoje nepalyginamai daugiau ir nepaprastai svarbios yra žinios ir žmogiškasis (žinių) kapitalas. Dabar oligarchijai primityvi darbo jėga ir jos išnaudojimas nėra svarbiausias turtų šaltinis, nors kapitalas ir vaidina lemiamą vaidmenį. Dabar išnaudoja turimas žinias ir žmonės, turinčius reikiamas žinias ir gebėjimus, nemokant jiems pagal atitinkamą kvalifikaciją. Tai, žinoma, yra pažanga, tačiau nelygybė nuo to tik didėja. Atsiranda neturtinga ir neturinti reikiamų žinių visuomenės klasė.

Lietuvoje šiuo klausimu padėtis nėra tokia bloga. Lietuvoje yra didelis skaičius žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą ir tas skaičius toliau sparčiai auga, bet joje ekonomika nėra tokio lygio, kad tai išnaudotų ir jie visi rastų darbą (ir užmokestį) atitinkantį turimą žinių kapitalą. Be to, jie vis tiek per mažai turi verslui reikiamų darbinių žinių. Sprendžiant šią problemą galėtų pasitarnauti – mokymasis visą gyvenimą. Neturėjimas verslui reikalingų darbinių žinių, reiškia, kad tokio darbuotojo verslas negali išnaudoti ir jis netinkamas siekti pelno.

Views All Time
Views All Time
4601
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn